Top Baneris

Remigijus Šimašius: sostinei – daugiau urbanistiškos dvasios

2019 vasario 18 d.
Remigijus Šimašius
Remigijus Šimašius. S. Žiūros nuotr.
Pasidalykite straipsniu

Kadenciją baigiantis Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius portalui „SA.lt“ davė išskirtinį interviu apie vieną svarbiausių sostinės privalumų – vidinio augimo galimybes ir geros urbanistiškos miesto dvasios perspektyvas.

– Kaip per Jūsų kadenciją pasikeitė ir išgražėjo Vilnius? Kokius svarbiausius pokyčius įvardytumėte sostinės gyvenamosios aplinkos atnaujinimo srityje?

– Stebiu Vilnių, koks jis buvo prieš 4 metus, lyginu su dabartiniu ir matau – įvyko daug pokyčių, ir nebūtinai matomų plika akimi. Pradėčiau nuo to, kad buvusi ganėtinai apleista infrastruktūra įgavo kitą vektorių. Pirmiausia, į gerąją pusę pasikeitė gatvių infrastruktūra: jei anksčiau per metus vystytojų iniciatyva ar europinėmis lėšomis atsitiktiniu būdu pavykdavo atnaujinti vos apie 20 km gatvių, pernai šis skaičius siekė beveik 80 km. Dar svarbiau – pėsčiųjų ir dviračių infrastruktūra. Akcentuočiau būtent dviračių infrastruktūrą. Keliolika netikrų dviračių takų ištrynėme iš sostinės žemėlapio, o tikrųjų dviračių takų padvigubinome.

Pavyko atnaujinti nemažai želdynų. Dar nebūdamas meru esu stebėjęsis tendencija, kodėl tokiuose XIX–XX a. susiformavusiuose rajonuose kaip Naujamiestis, sostinės centras, medžiai vienas po kito kažkaip įtartinai dingsta, o jų vietoje atsiranda tai automobilių stovėjimo aikštelės, tai šleivi kreivi šaligatviai, tai dar kažin kas. Pasirodo, laikytasi politikos, kad tose vietose medžiams augti nėra sveika, todėl esą nereikia jų ir sodinti (juokiasi). Manau, kad man pavyko šią nuostatą „apsukti“. Tą galime aiškiai pamatyti ne tik Antakalnyje, Naujamiestyje, bet ir sovietmečiu statytuose rajonuose, kur atkuriama daug alėjų – atsodinami medžiai, žodžiu, formuojamas tikrasis Vilniaus, kaip žaliojo miesto, veidas.

S. Žiūros nuotr.

S. Žiūros nuotr.

– Sostinė ir urbanistika, sostinė ir statybos, sostinė ir infrastruktūra. Ką pavyko nuveikti šiose srityse?

– Pradėsiu nuo Neries krantinės, kuri buvo įrengta prieš keliasdešimt metų, o vėliau žmonių rankų neliesta. Kokį matėme rezultatą? Plokštės įgriuvusios, konstrukcijų galai styro. Šiandien žmonės, būriais vaikščiodami atnaujinta krantine, galbūt, primiršo tuos vaizdus. Tačiau tai vienas puikių pokyčių mieste. Netgi žiemą čia gausu bėgikų, dviratininkų. Taip skatinama sveika vilniečių gyvensena, judumas.

Apleista miesto vieta buvo ir Lukiškių aikštė. Jos architektūrinė vertė simbolizavo imperialistinę, gal net antihumanišką dvasią. Niekam nerūpėjo, ar žmonėms čia patinka, kaip jie po pasivaikščiojimo aikštėje jaučiasi raudonomis dulkėmis aplipusiais batais.

Svarbiausia buvo simbolizuoti didybę, vedančią paminklo Leninui link. Netgi pastarąjį demontavus aikštėje tebetvyrojo stagnacinė nuotaika. Ir tik po neseniai baigtos rekonstrukcijos viskas pasikeitė – daugiau želdinių, išskirtinis fontanas, demokratiškesnis apšvietimas, patogu gulinėti ant žolės. Girdėjau miestiečių atsiliepimų, kad viskas taip sava, estetiška, ramu. Atsirado daugiafunkcė erdvė. Lukiškių aikštė po truputį įgavo dvasios, kokią turi Baltojo tilto pieva.

Dar viena sėkmė – beveik 1,2 tūkst. kv. metrų ploto aikštėje, kur anksčiau buvo automobilių stovėjimo aikštelė, pernai Vilniuje atidaryta tautos patriarcho Jono Basanavičiaus aikštė ir joje atidengta šio iškilaus žmogaus skulptūra. Čia įrengta nauja danga, suoliukai, šviestuvai, planuojama pasodinti obelų. Ši istorinė erdvė yra priešais buvusius Miesto salės rūmus, kur kadaise posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas.

S. Žiūros nuotr.

S. Žiūros nuotr.

Labai optimistiškai žvelgiu į Naujamiesčio ateitį, kaip galimybę iš naujo atsigręžti į teritorijas, kurios jau išvystytos. Manau, kad „perdirbti“ kartą jau panaudotas sostinės vietas yra daug tvariau nei plėstis į žaliąsias gamtos vietas. Tokiu keliu ir pradėjo eiti Vilnius.

Džiugina ir dviračių takų plėtra viename gražiausių sostinės mikrorajonų – Žvėryne, dešiniajame Neries krante. Ten ilgai buvo juntamas valdžios bejėgiškumas prieš žemgrobius. Pasodinti medžiai užaugo, pastatytos tvoros surūdijo, o žmonėms laisvai judėti vis nebuvo kur. Nemažai vietų atiteko bendruomenėms, o atnaujinta infrastruktūra pritraukia daug suaugusiųjų ir vaikų, pėsčiųjų ir dviratininkų, o vasarą žalumoje skendintis Žvėrynas atrodo tarsi kurortas.

Išskirčiau ir neseniai atnaujintos P. Vileišio gatvės Antakalnyje atkarpą. Ji rekonstruota pasitelkus naujovišką požiūrį. Vietoj duobėtos gatvės įrengtas patogus pėsčiųjų ir dviratininkų takas, kuriuo, esant būtinybei, gali pravažiuoti ir specialiųjų tarnybų automobiliai.

Mes dažnai giriamės, kad Vilnius yra žalias miestas. O realybė ta, kad daugelis miestiečių žaliuosius gamtos masyvus tiesiog apvažiuoja automobiliais. Jei prieš 4 metus sostinėje buvo nutiesta maždaug 2,5 pažintinio tako, šiuo metu jų jau turime beveik 30. Viena iliustracijų – galbūt ne pats masiškiausias, tačiau tikrai patrauklus įrengtas 2 km ilgio pažintinis takas tarp Žvėryno ir „Litexpo“, palei Nerį. Jei važiuotume automobiliu per Karoliniškes ir aplink Vingio parką, mums tektų įveikti 8 km ir nepajustume jokio gamtos dvelksmo.

S. Žiūros nuotr.

S. Žiūros nuotr.

– Koks Vilniaus miesto savivaldybės vaidmuo, skatinant pastatų modernizavimą?

– Iki praėjusių metų rudens buvome susidūrę su keistoka Vyriausybės pozicija. Šiandien ji pasikeitusi. Teko netgi apskųsti Vyriausybę teismui dėl kvotų, skirtų renovacijai. Tarkime, 26 kvotos skirtos Kretingai ir Vilniui. Ar tai adekvatu, ar logiška? Todėl džiaugiuosi, kad situacija pasikeitė didiesiems šalies miestams palankesne linkme.

Tikiuosi, reikalai šioje srityje pajudės labiau. Kita vertus, renovaciją mes dažnai įsivaizduojame tik kaip fasadų atnaujimą, o socialinė aplinka lieka nepakitusi – šaligatviai nušiurę, įvažiavimai duobėti, aplinkui stinga žalumos. Manau, kad daugiabučių namų modernizavimas turėtų būti kompleksinis procesas, kuris leistų pagerinti gyvenimo kokybę ne tik primityviu taupymu, bet ir gyventojų poreikius atitinkančiomis viešomis erdvėmis.

Dar vienas dalykas – elementari higiena kiemuose. Paminėsiu, kad sutvarkyta 1 tūkst. 200 apleistų duobėtų kiemų. Kitas – kad gyvenamieji rajonai tikrai būtų gyvenamieji, o ne tik miegamieji, kad 3–5 minutes pėstute nuėję nuo savo daugiabučių namų gyventojai patektų į skverus. Kadencijos pradžioje skaičiavau, kiek tokių skverų reikėtų mieste – apie 45. Dabar jau turime per 20.

S. Žiūros nuotr.

S. Žiūros nuotr.

Kai kuriais atvejais, manau, reikėtų imtis netgi prievartinės renovacijos, ypač tų namų, kurie darko bendrą vaizdą. Netoli Vilniaus savivaldybės, Konstitucijos prospekte, yra 16 aukštų monolitinis namas, visiškai iškrentantis iš konteksto savo „margais“ balkonais. Sudarkytų fazadų sostinėje labai nemažai. Galimos įstatymo pataisos privalomai renovacijai atlikti, bet galbūt galima apsieiti ir be jų. Tačiau siekti vizualaus namų patrauklumo privalome.

Išskirčiau ir pradėtą įgyvendinti programą „Kuriu Vilnių“. Norime, kad įvairūs meniniai akcentai puoštų ne tik sostinės centrą. Ar gi ne puikus sprendimas – betoninėmis 3 metrų Mykolo Saukos skulptūromis pradėtas pildyti Viršuliškių miško parkas? Nuošali vieta tarp Šeškinės ir Viršuliškių pasirinkta neatsitiktinai. Norime, kad toliau nuo miesto centro esanti teritorija tarptų traukos tašku, kurią verta pamatyti. Tokių išskirtinių vietų norėtųsi ir kituose sostinės mikrorajonuose.

Ir jos jau atsiranda. Pavyzdžiui, buvusiame Dievo užmirštame kampelyje – Naujojoje Vilnioje, dar vadinamoje miestu mieste, sėkmingai atkuriamas Gerovės parkas, kurio atnaujimo darbai jau įsibėgėjo. Ten, kur asfalto 4 kartus daugiau nei statistiškai Vilniuje, tai labai svarbu.

S. Žiūros nuotr.

S. Žiūros nuotr.

– Kaip manote, ko reikėtų imtis savivaldybei, kad, sakykime, sostinės centro konversijos (naujų kvartalų) projektai, pavyzdžiui, Šnipiškėse, stoties, Užupio rajonuose taptų pavyzdiniais tvarumo prasme? Kas naujo vadinamojoje Kaimynijų programoje?

– Pažiūrėkime istoriškai: miestas „peržengė“ Neries upę per kokius 150 metų ir sėkmingai „įsisavino“ dešinįjį krantą. Tuo tarpu geležinkelio, kuris atsirado prieš 150 metų. Mes taip ir neperžengėme sėkmingai.

Kviečiu atlikti ekperimentą mintimis: įsivaizduokime save nuo Rotušės aikštės vidurio iš pradžių einančius iki Konstitucijos projekto, o vėliau nuo to paties taško – į priešingą pusę. Rezultatai akivaizdūs: einant šiaurės vakarų ar vakarų pusės link matyti augantis miestas, o eidamas į priešingą pusę atsiduri apleistuose rajonuose, kurie nelabai atitinka Vilniaus ambicijos ir dvasios.

Mano vizijoje – autobusų ir geležinkelių stoties pertvarka, sukuriant vieną modernų transporto mazgą. Pagrindinė autobusų stotis galėtų atsirasti Naujininkų pusėje, kur dabar yra geležinkelio manevriniai bėgiai. Apatinėje dalyje – autobusų stotis, o viršuje galėtų būti biurai, įrengti gerokai aukštesniuose pastatuose. Autobusų stoties perkėlimas į tą vietą dar labiau priartintų autobusus prie geležinkelių stoties ir leistų sklandžiau privažiuoti nuo aplinkkelio.

S. Žiūros nuotr.

S. Žiūros nuotr.

Iki šiol Šnipiškės asocijavosi su dangoraižiais, statybomis ir visai šalia esančiomis apleistomis ar kukliai tvarkomomis teritorijomis, vaizdžiai vadinamomis „Šanchajumi“. Bet Šnipiškių veidas keisis iš esmės. Nuo Neries iki Ozo gatvės bus įgyvendintas Neries Senvagės slėnio sutvarkymo projektas. Šis rajonas įgaus naują stilių, čia galės „lipdytis“ nauja miesto dalis, žinoma, išsaugant paveldo objektus Giedraičių gatvėje. Atgims ir Užupis. Vietoj „Skaiteks“ gamyklos čia iškils naujasis gyvenamasis kvartalas, pramintas „Paupio“ projektu.

Visa tai – nauji kvartalai, infrastruktūra, susisiekimas – turi tarpusavyje derėti, kad čia gyvenantiems žmonėms būtų jauku ir patogu. Ir tai jau nebėra utopija.

Kaimynijų programa, savivaldybės iniciatyva, taip pat įsibėgėja. Jau turime jų keliolika, kurios domisi savo galimybėmis atnaujinti kiemą, kvartalą ir paversti jį vieta, kur patogu, jauku ir norisi praleisti savo laiką. Manau, kad pradžia gera, juolab kad tai paskata žmonėms tvarkytis.

S. Žiūros nuotr.

S. Žiūros nuotr.

– Mūsų žiniomis, numatomas naujas statomų pastatų tvarumo vertinimas (sertifikavimas). Kaip manote, kokie jo kriterijai būtų svarbiausi – medžiagos, transportas, socialinė infrastruktūra ir pan.?

– Svarbiausia yra urbanistinė infrastruktūra, kuri susideda iš transporto ir socialinės infrastruktūros, ir medžiagiškumas. Tačiau dažnai žmonės žiūri tik į pastato fasadą. Tai juk taškinis požiūris, o iš tiesų reikia jo sisteminio.

Be abejo, vadinamąjį BREEAM ar kitą pastatatų tvarumą įrodančius sertifikatus vertinu labai teigiamai. Sveikų, komfortiškų, ilgaamžių, ekonomiškų, energetiškai efektyvių pastatų, racionaliai naudojančių gamtos išteklius, Vilniaus mieste tik daugėja. Vis daugiau atsiranda ir tokių projektų plėtotojų, kurie viso to imasi laisva valia, savanoriškai.

Pats miestas tokių galių neturi, bet labai skatiname ir palaikome darnią urbanistiką sostinėje, tik, žinoma, „nenusipiginant“, o siekiant adekvatumo ir ilgaamžiškumo. Svarbiausia, kad nekartotume klaidų, kurios buvo daromos daugelį metų, trikdant sklandų pėsčiųjų eismą Vilniuje. Tegul mūsų sostinė būna patogus ir draugiškas miestas tiek jaunoms šeimoms, tiek senjorams ar specialiųjų poreikių turintiems žmonėms.

S. Žiūros nuotr.

S. Žiūros nuotr.


Pasidalykite straipsniu
Komentarai

Rekomenduojami video