Top Baneris

Kauno pakrantės atviros ateities scenarijams  (1)

2024 gegužės 9 d.
pexels leah newhouse 1666330 scaledTik SA
Pasidalykite straipsniu

Indrė Vozgirdaitė 

Diskusijos apie apmirusias Kauno upių pakrantes skatina greičiau išsiaiškinti atsakymus, ar Kaunui reikalingi esminiai pakrančių pokyčiai, ar prie upės artėjantis miesto centras taps artima realybe. Apie dabartinę Kauno krantinių situaciją ir galimų pokyčių scenarijus kalbamės su Lietuvos architektų sąjungos pirmininku, architektu Gintaru Balčyčiu ir „Vilnius Tech“ Urbanistikos katedros vedėja, architekte dr. Dalia Dijokiene.

Kliūtis – greitkelis miesto centre

Gintaro Balčyčio teigimu, Kaunas yra pavyzdys miesto, kur dėl neaiškios priežasties niekaip neatsiranda gyvenimas prie upės. Miestiečiai, matyt, neturi nei įpročio, nei intereso eiti prie vandens, nors, atrodo, tam yra visos sąlygos: prie upės išsidėsčiusi centrinė miesto dalis, Nemuno sala, krantinėje nutiestas pėsčiųjų ir dviratininkų takas, netgi greta atsiradę prekybos centrai. „Tam neabejotinai labai didelę įtaką daro Karaliaus Mindaugo prospektas, kuris kaip greitkelis atskiria centrinę miesto dalį nuo upės. Man tai atrodo vienintelis paaiškinimas, kodėl miestiečiai neina į Nemuno salą“, – sako architektas.

Anot G. Balčyčio, nemažai pasaulio miestų logistiškai patogius greitkelius prie upių siaurina arba paverčia į pėsčiųjų gatves, kad miestiečiai galėtų pajusti vandens artumo teikiamas galimybes miestui. Tai neabejotinai galėtų nutikti ir Kaune. „Jeigu ne mes, tai ateities kartos Karaliaus Mindaugo gatvės problemą išspręs. Mano galva, susiaurinus ją iki normalios miesto gatvės, ji įgautų kitokią svarbą, o miestas – labai didelę reikšmę, nes atsirastų laisvos žemės“, – situaciją analizuoja architektas. Tik nuo architektūrinės idėjos priklausytų, kaip ją panaudoti – statiniams, sporto aikštynams, pasivaikščiojimams ar kt. 

Nepakanka pakrančių ryšio su centrine miesto dalimi

Architektas mini ir Kauno krantinių nevienodą reikšmę bei užstatymo morfotipą. Net urbanizuotoje upės dalyje krantinės labai skirtingos: kai kur plyti miškas, pievos, Šančių mikrorajone jau atsiranda medinės mažaaukštės architektūros statinių, iki upės vedančių akligatvių, o nuo Čiurlionio tilto iki senamiesčio prasideda ilga urbanizuota krantinė. „Gerai, kad paliko pėsčiųjų ir dviratininkų taką iki senamiesčio, kuriuo galima visai šauniai važiuoti, bet bėda, kad tas takas neturi nei vizualinio, nei kitokio ryšio su centrine miesto dalimi“, – dabartinę krantinę kritikuoja architektas. Nors pati krantinė yra neišvengiama dėl stipraus, apie 6 m vandens lygio svyravimo, ankstesnė tradicija, kad nėra kito kelio kaip tik ją išbetonuoti, architektui atrodo nebeaktuali. „Pasaulyje matome daug šaunių krantinių tvarkymo pavyzdžių. Esu tikras, kad tai galima daryti ir Kaune“, – tvirtina pašnekovas.

G. Balčytis taip pat atkreipia dėmesį į Kauno išskirtinį landšaftinį charakterį – jo centrinė dalis yra slėniuose, abipus Nemuno iškilę Žaliakalnio ir Fredos šlaitai. Tačiau Kauno planavimas lėmė tik dešinėje Nemuno pusėje vykstantį aktyvų gyvenimą, o Fredos krante, žiūrint iš centrinės dalies, miestas tarsi baigiasi. Architektas įsitikinęs, kad krantinės labai suaktyvės, kai žemutinė Freda iš pramoninio rajono persiorientuos į verslo ir biurų vietą. 

Upės galingesnės už Kauną

„Vilnius Tech“ Urbanistikos katedros dėstytojos prof. dr. Dalia Dijokienė ir doc. dr. Inesa Alistratovaitė-Kurtinaitienė neseniai įgyvendino projektą „Kauno krantinių atgimimas“. Praėjusių metų pabaigoje, pristatydamos projekto rezultatus visuomenei, autorės akcentavo pateikiančios tiriamąjį vaizdą bei sisteminį požiūrį į Kauno upių pakrantes ir išreiškė viltį, kad galbūt vėliau šis darbas padės parengti teritorijų planavimo dokumentą. D. Dijokienės teigimu, jų, kaip vilniečių, žvilgsnis į Kauno pakrančių situaciją suteikė projektui daugiau objektyvumo.

D. Dijokienė pasakojo, kad vertinant pakrantes remtasi dvejopais šaltiniais: naudoti skaitmeniniai duomenys ir gyvai keliauta pėsčiomis, dviračiais ir automobiliu. „Vertinant pakrantes nuo Santakos iki hidroelektrinės, pirmas įspūdis, kuris man kilo, tas, kad upės yra daug galingesnės nei Kauno miestas. Jose stiprybės ir jėgos yra daug daugiau negu pačių žmonių, gyvenančių prie upių. Kauniečių yra per mažai, tad upės dominuoja“, – įžvalgomis dalijosi tyrėja. 

Dominuoja gamtinės upių pakrantės

Įvertinus upių pakrantes, paaiškėjo, kad Kaune dominuoja gamtinės ir minimaliai antropogenizuotos upių pakrantės. Anot D. Dijokienės, per milijoną gyventojų turinčių miestų centrinėse dalyse upės gerokai labiau antropogenizuotos, joms būdingos kietos krantinės, prieigos, užstatymas – visa tai sukuria glaudesnį gyventojų ryšį su vandeniu. Kaune tokį ryšį, atitinkantį miestietiško gyvenimo įvaizdį, architektė įžvelgia nebent senamiestyje, upių santakoje, kur lengviausia patekti prie pakrančių. Tačiau ji nelinkusi pernelyg kritikuoti ir kitų atkarpų, pavyzdžiui, važiuojant įrengta dviračių trasa nuo centrinės dalies iki Trijų mergelių tilto, galima patogiai mėgautis pakrante ir upės vaizdais. Dar kitokią emociją tyrėja patyrė keliaudama Panemunės pakrantėmis – ten upė tiesiog gyvena savo gyvenimą, o žmogus pasijunta svečias gamtoje. Pašnekovė linkusi manyti, kad Kauno savivaldybė, įrengdama dviračių takus krantinėse ir planuodama trūkstamus, juda teisinga linkme. 

Prioritetai – vieša prieiga ir veiklos pakrantėse

Po atlikto tyrimo specialistės pasiūlė keturis scenarijus, kaip integruoti upių pakrantes į miesto urbanistinį audinį: intensyvų užstatymą, mažaaukštį užstatymą („idilę prie vandens“), natūralios gamtos išsaugojimą ir laivininkystės plėtros skatinimą. Savaitę trukusiose kūrybinėse dirbtuvėse architektų komandos, pasirinkusios vieną iš scenarijų, analizavo jo įgyvendinimo galimybes ir pristatė savo vizijas. Paskutiniame projekto etape tyrėjos organizavo projekto tarpinių rezultatų aptarimą su Kauno bendruomenių atstovais. Susisteminti bendruomenių atstovų išsakyti lūkesčiai integruoti į projekto rezultatus. 

Įvertinusi visus etapus, D. Dijokienė įžvelgia pagrindinį pakrančių tvarkymo prioritetą – pakrančių viešų prieigų užtikrinimą ir išsaugojimą. Tai ypač aktualu miesto pakraščiuose, naujų gyvenamųjų namų kvartaluose, prie privačių sklypų. Taip pat svarbu formuoti išilginius ryšius palei upes ir skatinti įvairesnes veiklas nei vien ėjimas, važiavimas dviračiu ar žvejyba. 

Laivininkystės atgaivinimas – pačių žmonių rankose

Projekto autorės analizavo ir galimą laivininkystės plėtrą. „Pagrindinė kliūtis yra mūsų pažanga – upės dugne iškloti inžineriniai tinklai. Nemune jie yra giliau, ir jei bus įgyvendinta šliuzo idėja ties Kauno hidroelektrine, galbūt vagą sutvarkys, bet Neryje yra rimtesnių kliūčių, vasarą net plika akimi matosi slenksčiai per visą upės ilgį“, – situaciją analizuoja D. Dijokienė. Jos teigimu, miesto savivaldybė ir inžinerinių tinklų savininkai turėtų ieškoti galimų sprendimo būdų. Be to, norint, kad laivyba įsitvirtintų, būtina atkreipti dėmesį į reikalingą inžinerinę infrastruktūrą pakrantėse. 

naujai sutvarkyta senamiescio krantines dalis. Indres
Indrės Vozgirdaitės nuotr.

Architektas G. Balčytis, kalbėdamas apie smulkųjį laivyną, pažymi, kad visuose kraštuose jis sudaro pagrindinę laivų masę, todėl pasidžiaugia, kad, kasdien važiuodamas per Nemuno tiltus, mato vis daugiau juo plaukiančių laivelių. Architekto nuomone, laivininkystės atgaivinimas yra puiki idėja, tačiau jo teigiamus rezultatus lemtų ne tiek institucijų direktyvos, kiek pačių žmonių, gyvenančių prie vandens, tikėjimas idėja ir iniciatyvumas.

Ar verta kiršinti bendruomenę?

Paklaustas apie Šančių bendruomenės ir miesto valdžios kovą dėl Nemuno pakrantės pertvarkymo, G. Balčytis nusistebi, kad miesto savivalda, išrinkta dirbti miestui ir klausytis savo rinkėjų, kreipia mažai dėmesio į bendruomeninę nuomonę. „Šiais laikais neįmanoma ignoruoti bendruomenių iniciatyvų. Nesikalbėjimas, priešprieša niekada neatneš gerų rezultatų. Kita vertus, miestas taip pat turi ir netgi privalo turėti savų vizijų, didelių urbanistinių planavimų. Gatvių darymas nori nenori apima ne vieno kvartalo, netgi ne vienos miesto dalies perspektyvas. Manau, aiškinantis, kalbantis tikrai galima rasti sprendimą, kuris tenkintų visus“, – kompromiso kelią siūlo architektas. 

Kai gatvė neatskiria nuo upės

D. Dijokienė dalijasi įspūdžiais, patirtais važiuojant Šančių pakrantės atkarpa: „Nuo Šančių prasideda kaimas, nebe miestas. Bet jis turi savo privalumų, ką Šančių gyventojai ir nori išsaugoti: gyvenimo būdą ir tiesioginį ryšį su gamta, kai gatvė neatskiria nuo upės.“ Ji teigia suprantanti bendruomenę, norinčią išsaugoti gyvenimo būdą, ir mano, kad jos tikrai nereikėtų ardyti, kaip kad neardytume darniai gyvenančio skruzdėlyno. Be to, Kaunas kol kas nėra pajėgus ir neturi tiek gyventojų, kad kiekvienoje pakrantėje reikėtų ką nors keisti. Drastiškesnius pokyčius specialistė įžvelgia tik pertvarkant Karaliaus Mindaugo prospektą, kur didžiausias žmonių srautas. O Šančių pakrantėje, ypač atkarpoje, kurioje dominuoja plačios žalios jungtys ir įsikūręs pliažas, šiuo metu pakaktų smulkesnių pokyčių, pavyzdžiui, gatves tvarkyti atkarpomis, kad jos sugrįžtų kaip kilpos ir vėl įsilietų į Šančių struktūrą, o ne apjuostų visą pakrantę. Pašnekovė skuba pabrėžti, kad tai šios dienos situacija, juk miestas su gyventojais auga ir keičiasi, todėl po kelerių metų prie aktualių klausimų vėl būtų galima sugrįžti. 

Kultūrinės iniciatyvos pakrantėse

Prieš kelerius metus visuomenės dėmesį patraukė Kauno rajone, Zapyškyje, įgyvendintas projektas „Nemunas7“. Architektų grupė panaudojo nebepritaikomą pagal paskirtį žemkasę kaip muziejinį eksponatą, ją kartu pritaikydami kultūrai. Žemkasėje įkurtas menų centras, eksponuotos parodos, įkurtos menininkų rezidencijos, kasimo kaušai paversti augalų vazonais. Kultūrai dedikuotas projektas kartu kvietė atsigręžti į objekto vietą – Kauno iki šiol neišnaudotą Nemuno upę.

Balčytis, paklaustas apie panašias iniciatyvas, siejančias upę su kultūra, teigia: „Tokios iniciatyvos visada labai skatintinos. Tai puiki galimybė parodyti Kauną iš gerosios pusės, nes jis turi labai didelį potencialą, jame yra ne viena aukštoji mokykla, tikrai daug jaunų žmonių. Juk prie vandens galima padaryti begalę įdomių dalykų, pavyzdžiui, upėje plaukiojančius sezoninius baseinus.“ Architekto nuomone, tam yra visos sąlygos, trūksta tik gyventojų motyvavimo, tarkime, vandens eksperimentų, festivalių iniciatyvos, kas duotų postūmį ateičiai. 

Viešųjų erdvių reikšmė pakrantėse augs

Paklausta apie esamas ir galimas viešąsias erdves prie Kauno upių, D. Dijokienė paminėjo dvi didžiausias dabartines, kurios vis dar yra tvarkomos – Santakos ir Neries krantinės parkus. Jos nuomone, pakrančių viešosios erdvės ateityje tikrai galėtų ir turėtų atsirasti prie visuomeninių-komercinių pastatų bei būsimų prieplaukų-uostelių. Šiuo metu Kauno miesto bendrajame plane yra numatyta daug vietų prieplaukoms, bet kol kas beveik visos jos yra neįrengtos.

negyvos Zemosios Fredos krantines. Indres foto
Kol kas tuščios Nemuno krantinės Kaune laukia pokyčių. Indrės Vozgirdaitės nuotr.

Architektė taip pat siūlo atkreipti dėmesį į Žemojoje Fredoje numatytą M. K. Čiurlionio koncertų centrą (arch. „Paleko archstudija“), pirmiausia išsiskiriantį ypatinga lokacija. Tai statinys-pusiasalis, konceptualiai priklausantis abiem krantams. Sklypas zonuojamas taip, kad išlaikytų kairiosios Nemuno pakrantės identitetą – kompoziciją iš skirtingų topografinių juostų. Vakariniame sklypo pakraštyje statinio tūris užims vien minimaliai būtiną vietą. Didelė sklypo dalis bus skiriama rekreacijai ir infrastruktūrai, atsiras mažųjų laivų uostas, pėsčiųjų ir dviračių takai. Tikimasi, kad objektas į šią Nemuno krantinę pritrauks daugiau gyventojų ir lankytojų.  

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 VIEŠOSIOS ERDVĖS


Pasidalykite straipsniu
Komentarai
  • Expert-åøæ

    2024-05-09, 13:06  

    Ten ta vadinama Šančių bendruomenė yra grynai Koncervatorių politinis projektas,kovai su Kauno savivaldybe.Tos kelios besireiškiančios bobikės galimai dirba ne už ačiū.Tie ekspertai gali pliurpti ,ir daryti studijas iki begalybės,bet jie nepasako pagrindinio dalyko,kad mieste turi būt reguliuojamas vandens lygis,o tam reikalinga patvanka žemiau Kauno,kur nors ties Kulautuva.Dabar valdžia planuoja sukišti n-milijonų eurų į visiškai šiuo metu nereikalingą ir rizikingą projektą-Kauno HES šliuzo statybą.Žinant Lietuvos statybininkų lygį,kurie nei kelių,nei tiltų nemoka normaliai statyti,prileisti juos prie 70 metų Hes gali turėti katastrofiškas pasekmes visam miestui.Gal jau geriau nejudinti Hes,o tik įrengti elektrinius liftus,valtis įplaukia,ją pakelia virš Heso,ten ją persyumia begiais į antrą pusę,ten kitu liftu nuleidžia į vandeni.Vasaromis Jūs gi matot koks būna vandens lygis ir jo kvapas Kaune,kai kur galima Nemuną perbristi,tad dabar įsivaizduokite ,kaip ten atrodys Koncertų rūmai prie smirdančio Nemuno.Išvada tokia,nestatyti šiuo metu šliuzo per Kauno Hes,geriau už tuos pinigus pastatyti žemiau Kauno nedidelę vandens reguliavimo patvanką su šliuzu ir tokiu būdu turėti pastovų ir norimą vandens lygi mieste,tada manau atgimtų ir krantinės ir laivyba.

Rekomenduojami video