Kalbėjosi Aušra Nyman
Atkartoti natūralias sistemas miesto aplinkoje, kur urbanistinis planavimas vyksta kartu su gamta, – vis labiau stiprėjanti tendencija, padiktuota prigimtinių miesto gyventojų poreikių. Tuo įsitikinusi kraštovaizdžio architektė, lektorė, publikacijų autorė Goda Characiejienė: „Aplinką viešosiose erdvėse įmanoma patirti ne tik vizualiai ar racionaliai, bet ir kūnu, visais pojūčiais, įsiklausant į jos daugiasluoksniškumą, augalus pasirinkti būdingus tam regionui.“ Tik taip išvengsime suvienodėjimo ir sukursime pridėtinę vertę, praturtindami viešąją erdvę tiek pažintine, tiek emocine prasme.
„Kiekviena vietovė turi savitą charakterį ir identitetą, kaip nuolatinį dialogą tarp materialių formų ir gyvenimų, formavusių tą aplinką. Aš, kaip kraštovaizdžio architektas, siekiu suvokti konkrečioje vietoje įspaustus prisiminimus ir asociacijas bei natūralios žmonių gyvenimų, žemės, klimato, vandens tėkmės bruožus.“ Kim Wilkie, Didžiosios Britanijos kraštovaizdžio architektas.
Visuma, visų sluoksnių harmonija
„Kraštovaizdžio architektūra yra kompleksiška tarpdisciplininė sritis, nes kuriant aplinką būtina įvertinti visus sluoksnius: gamtinį, urbanistinį, kultūrinį, paveldosaugos“, – pabrėžia kraštovaizdžio architektė G. Characiejienė. Anot pašnekovės, kuriant viešąsias erdves būtinas holistinis požiūris ir į fizinių objektų visumą – architektūrą, mažąją architektūrą, dangas ir želdinius reikia formuoti kaip lygiaverčius aplinkos komponentus. Deja, praktikoje dažnai pasitaiko, kad iš pradžių išpildoma statybinė dalis ir tik paskui ieškoma specialistų, kurie išmanytų augalinį sluoksnį: funkcinis zonavimas dažnai jau būna išspręstas, takų sistema sukurta, tereikia „tik“ apželdinti. Visgi, projektuojant aplinką ir sprendžiant konkrečias tos vietos erdvines ir socialines užduotis, pravartu jau proceso pradžioje pasitelkti kraštovaizdžio architekto kompetencijas, kurios ir sujungia visų aplinkos elementų darną: žmogaus poreikius, miesto audinį, erdvės kompoziciją, architektūrinę dalį ir gamtą. G. Characiejienė įsitikinusi, kad projektavimo procesui labai svarbus etapas yra pradinis esamos situacijos įvertinimas – toponuotrauka ne visuomet parodo realią informaciją apie esamų želdinių tipą, tikruosius gabaritus, tūrį, juo labiau šaknyną ar lajas. „Kraštovaizdžio architektas turėtų įsilieti į projektuotojų komandą dar teikiant siūlymus prieš projektą. Pačioje pradžioje jis gali pastebėti vertingas duotybes ir duoti reikalingą impulsą bei vertingų įžvalgų“, – sako specialistė.
Genius loci ir atmosferinis dizainas
Kuriant viešąją erdvę, reikėtų žvelgti plačiau: ne tik spręsti funkcionalumą, estetiką, bet ir stebėti, kaip žmonės savo kūnu, sensorika, buvimu čia ir dabar patiria tam tikrą vietą – ir kaip šį patyrimą būtų galima paversti harmoningu, praturtinančiu, patogiu, atliepiančiu vietos charakterį. Klasikinė sąvoka – vietos dvasia (lot. genius loci) yra tai, ką mėginame užčiuopti kaip vietos pajautimą, identitetą, išskirtinumą, o atmosferinis dizainas – tai metodas, požiūrio kampas. Abi sąvokos labai svarbios. „Tai nėra lengva apibūdinti, bet šį teorinį pagrindą svarbu pasitelkti kaip suvokimo foną, duodantį gražių kūrybinių rezultatų. Suomių architektas, akademikas Juhani Pallasmaa yra pasakęs, kad iš esmės kūrybinės veiklos prigimtis yra kūniškas, egzistencinis ir atmosferinis potyris. Jos esmė nėra racionalus problemų sprendimas. Atmosferinis dizainas – daugiau nei kvapų ar drugelių sodai, tai subtilūs parametrai: juslinis fonas, kurį jaučia kūnas. Pavyzdžiui, gausus sniegas gali kurti duslią akustiką ir tarsi patalo ramybės jausmą – akustinę erdvę; arba pojūtis, kaip po šiltos, saulėtos dienos įkaitusi mūro siena vakare atspindi šilumą, – tokie subtilūs aspektai taip pat prisideda prie somatinio vietos patyrimo, jį praturtina“, – paaiškina Goda.
„Kartais net nereikia naujų ryškių objektų. Pakanka sukurti erdvės naudojimo scenarijus, kuriais žmogus galėtų pasimėgauti, ir sąmoningai atskleisti, pabrėžti vietos atmosferą. Dienos ir metų laikų ritmai, pasireiškiantys per garsus, šviesą, orą, kvapus, vandenį. Tai yra siekis praturtinti patyrimą, sukurti potyrių morfografiją“, – pažymi pašnekovė. Architektės teigimu, šie potyriai nebūtinai turi būti universalūs – jie nebūtinai paveiks kiekvieną žmogų. „Jeigu kūrėjas nori ką nors dovanoti erdvei, sukurti pridėtinę vertę, tai dar nereiškia, kad lankytojas tai perskaitys ir racionaliai suvoks. Vis tik aplinką patiriame taip pat ir pasąmoningai, todėl bet kokia pastanga atsižvelgti ir į subtilius, aplinką formuojančius veiksniu gali padėti atsirasti vietai, kurioje tiesiog gera būti“, – įsitikinusi architektė.
Erdvės formavimas: tūris, tuštuma
Svarbus uždavinys – rasti erdvės ir tūrio balansą. Gera praktika yra su projektuojamu objektu dirbti iš žvilgsnio perspektyvos, ne tik iš plano vaizdo, ir taip spręsti, kur turėtų būti plokštumos (dangos, veja), o kur turėtų atsirasti tūriai (statiniai, medžiai, želdinių masyvai). „Takelių ritmas ir raštas vejoje, matomas iš viršaus, gražu, bet erdvėje tiek dangos, tiek veja suvokiami kaip plokštuma, tad žmogaus patyrimas nuo to nelabai praturtėja“, – sako architektė. Taip pat, apgalvojus erdvės ir tūrio balansą, išgavus tinkamas objektų proporcijas, galima gauti norimo masteliškumo išraišką. Taigi, vienaip žmogus jaučiasi didelėje, plačioje aikštėje, supamoje masyvių statinių tūrių (monumentalioje erdvėje), ir visai kitaip siauroje senamiesčio gatvėje ar parke prie vandens telkinio, kai mažesnis, žmogui artimas erdvių mastelis ar gamtiniai elementai formuoja jaukesnes erdves.
Nėra mažų sprendimų ir nesvarbių miesto erdvių
„Dažniausiai susitelkiame į pokyčius centrinėse miestų aikštėse ir skveruose: čia organizuojami viešieji konkursai ir pirkimai, rengiami projektai, įrengiamos naujos dangos ir želdiniai, tačiau yra viešųjų erdvių, kurios gyvuoja ir be konkurso, – gatvelės, praėjimai, suoliukai ir nedideli miesto želdiniai, gėlynai, – sako architektė. – Šie objektai kuklesni ir sulaukia mažiau visuomenės dėmesio, bet jie lygiai taip pat formuoja miesto vaizdą ir žmogaus patyrimą.“ G. Characiejienė teigia – smulkmenų nėra. Tuo pašnekovė įsitikino dirbdama Neringos savivaldybėje kraštovaizdžio architekte. Nidoje, Juodkrantėje pasiteisino praktika ne tik koncentruotis į pagrindines aikštes, bet ir organizuoti viešosios erdvės priežiūrą kad ir nedideliam kampeliui tvarkyti, kur nėra tikslinga rengti viešąjį konkursą. „Tokių vietų estetinė raiška, patirtinis rezultatas išlieka valdininkų rankose. Savivaldybės struktūroje turi būti sudarytos galimybės puoselėti miesto estetiką. Specializuoti miesto tvarkymo skyriai yra ir jie dirba savo darbą, tačiau formaliai ir be kūrybos, tik rutininiais tvarkymo veiksmais prižiūrima vieta niekada neatskleis viso savo potencialo. Kurioje miesto grandyje yra ta maža galimybė harmonizuoti aplinką, sutvarkyti minimaliomis pastangomis?“ – klausia architektė.
Subtilusis projektavimas
„Dirbant saugomose teritorijose, naujų erdvių kūrimas nėra dažnas reiškinys, tačiau tai ne visuomet ir būtina“, – sako Goda. Kartais tvarkantis viešosiose erdvėse nėra būtinybės daryti didelių revoliucijų ar skubėti atsitiktinėse vietose jas puošti dekoratyviniais augalais. „Subtiliuoju projektavimu vadinu viešųjų erdvių atnaujinimą per priežiūrą, skiriant laiko įvertinti duotybes – gerąsias vietos savybes ir trūkumus bei sprendžiant, ką galima padaryti geriau, – taisyti, kas neveikia, ir pridėti, ko trūksta. Tai gali būti ir nedidelės mažosios architektūros ar dangų korekcijos, naujų aplinkos elementų, meno objektų ar želdinių įvedimas, miesto gėlynų atnaujinimas. Pavyzdžiui, Juodkrantėje kelete pamario viešųjų erdvių monotoniška plokščia veja buvo pakeista į šiuolaikiškus daugiamečius želdinius, kurie formuoja tūrį ir apibrėžia erdvę, kuria savitą nuotaiką, taip aplinkai suteikdami jaukumo ir gyvybės. Čia taip pat buvo įrengta kokybiškos mažosios architektūros gaminių: ergonomiškų suoliukų, estetiškų šiukšliadėžių, atsirado dekoratyvinis apšvietimas, nuvalytos nuo marių vandens užsiteršusios betoninės atraminės sienelės. Erdvės iš karto pagyvėjo: didelėje pamario teritorijos plokštumoje atsirado kompaktiški žolinių želdinių tūriai, augalų dinamika ir vietos praeiviams atsisėsti. Architektė įsitikinusi – atnaujinant viešąsias erdves, šalia želdinių, taip pat labai svarbi mažoji architektūra, jos kokybė, stilistika, kontekstualumas, nes kokybiška visuma susideda iš visų detalių.
Augalai Nidos gėlynams – ir iš pajūrio smėlynų
Kad želdiniai netaptų monotoniški ir besikartojantys skirtinguose miestuose, svarbu įvardyti ir pabrėžti konkrečios vietos gamtinį unikalumą. „Vietovės gamtinės sąlygos yra aplinkos kodas, kurio nereikia keisti, o verčiau prie jo prisitaikyti. Net ir madingos dekoratyvinės žolės ar juo labiau ryškios vienmetės gėlės jau tampa pabodusia kliše, jei yra naudojamos beveik kiekviename mieste ar miestelyje“, – sako architektė. Tokiu atveju viešosios erdvės tampa unifikuotomis, pasimeta jų unikalumas, išskirtinumas.
Augimvietės savitumas, vietos apšviestumas yra svarbūs veiksniai, lemiantys miesto želdinių asortimentą. Neringoje, natūralu, didelis įkvėpimas ir atspirties taškas buvo ryškios saulės kepinami, nederlingas dirvas pakenčiantys smėlynų augalai. „Dirbdama Neringoje studijavau saulės kaitinamų smėlynų augalus. Nors miesto želdynų dirva buvo gerinama, visgi natūrali gamta duoda pavyzdį ir į jį svarbu atsižvelgti, vertinti ir gerbti“, – pažymi pašnekovė. Todėl Neringoje architektė praktiškai atsisakė pavėsį ir drėgmę mėgstančių augalų rūšių. Taip ne tik sudaromos palankesnės sąlygos miesto želdiniams būti gyvybingiems ir sveikiems (taikomas principas – tinkamas augalas tinkamoje vietoje), bet ir perteikiama gamtinio konteksto padiktuota želdinių nuotaika, miesto viešosiose erdvėse paryškinama saulės ir vėjų nugairintų smėlynų augimvietės atmosfera.
Nidoje, Juodkrantėje atnaujintuose želdiniuose galimybę žmonėms gėrėtis sukūrė gyvybė: augalų vešlumas, natūralumas, dinamika, sezoniškumas. Kai augalai jaučiasi gerai, jie ir gražūs, nes yra natūraliai gyvybingi. „Biofilija – natūrali žmogaus meilė gamtai ir jos pajautimas, kai, net neturėdami specialaus išsimokslinimo ar žinių, natūraliai suprantame, kas augalui sveika, o kas nedera. Biofiliškas miestas (angl. biophilic city) – daugiau nei tik bioįvairovė mieste, tai siekis mokytis iš gamtos ir atkartoti natūralias sistemas miesto aplinkoje, kur urbanistinis planavimas vyksta kartu su gamta. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad viešosiose Neringos erdvėse pradėjome naudoti taip pat ir vietinius, kopų augalus, juos derinome su ryškesniais dekoratyviniais želdiniais. Tai pabrėžia vietos dvasią, subtiliai perteikia viešųjų želdinių kontekstualumą“, – pabrėžia architektė.
Būdai išvengti ydingos praktikos
- Mažinti atotrūkį tarp architektūros ir želdinimo. Augalai yra integrali visumos dalis, vienas iš lygiaverčių erdvės komponavimo sudedamųjų elementų, ne tik dekoravimo priemonė. Reikia atsižvelgti ir į bendrą aplinkos estetiką, ekologiją.
- Projektuoti ne nuo tuščio lapo. Labai svarbu skirti pakankamai laiko erdvės potencialui įvertinti. Tai visuomet sudėtingiau, bet ir rezultatas labiau džiuginantis – esami elementai gali padiktuoti vertingą erdvės scenarijų.
- Nesikoncentruoti tik į vaizdą iš viršaus. Nepaversti aikštės plyne, formuoti ir užpildyti erdvę, derinti elementų proporcijas, suteikti savitą nuotaiką. Nenaudoti per daug kietųjų dangų su įmantriais raštais ar vingiais, nes tai nėra esminis estetiką kuriantis veiksnys. Stebėtojas, eidamas per aikštę, mato plokščią erdvę, nesvarbu, kaip keičiasi įvairių dangų raštai.
- Atsisakyti stereotipų, atsižvelgti į kontekstą. Vengti klišių, etalonų. Kai įsigali viena tendencija ir suvokimas to, kas yra gražu, aplinka netenka turtingumo, gylio. Tai tinka tiek augalams, tiek dangoms, tiek apskritai aplinkos estetikai ir sprendiniams.
- Atsižvelgti į brandžių medžių fiziologinius poreikius. Jeigu nutariama išsaugoti esamus brandžius medžius, ne visada įvertinamas jų šaknyno tūris. Ilgainiui tokie medžiai skursta arba apskritai žūva. Todėl jau projektuojant reikėtų pagalvoti apie sveiką ir gyvybingą brandžių medžių pomedį, t. y. aplink kamieną palikti kaip įmanoma daugiau vietos be kietųjų dangų (tipiškai šaknynas užima panašų plotą kaip ir medžio laja).
TERMINŲ PAAIŠKINIMAS:
POMEDIS. Dirvos vieta, kurioje auga medžio šanynas yra pomedis. Juo
reikėtų rūpintis ir saugoti, norint turėti sveikus medžius. Ši vieta
nematoma, t.y. yra po žeme – tad projektuotojai dažnu atveju nežino, kur
ir kiek yra išplitusios šaknys.
POLAJIS. Projektuotojai mato lają. Todėl saugomo šaknyno
plotą reikėtų sieti su polaju. Polajus būtina saugoti ne tik nuo mechaniško pažeidimo ir
dangų, bet ir nuo druskų – miestuose žieminė šaligatvių, gatvių
priežiūra tiesiog žudo medžius.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 VIEŠOSIOS ERDVĖS
