Blog

Architektūrinio aktyvizmo apraiškos

Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotr.

Architekto veiklos samprata bėgant laikui kinta, tampa vis labiau tarpdisciplininė ir sociali. Šiame, Tarptautinei architektų dienai skirtame „Statybos ir architektūros“ numeryje trys architektai pristato architektūrinio aktyvizmo iniciatyvas. Margarita Kaučikaitė pasakoja apie Keliaujančias architektūros dirbtuves (KAD) ir kodėl privalu į tokias veiklas įtraukti vaikus, Rolandas Palekas – kaip klostėsi SIKON veikla ir kodėl yra svarbu ugdyti asmenybę, o Tomas Grunskis – apie architektūros galeriją „Nulinis laipsnis“ ir ko, jo manymu, trūksta Lietuvos architektūros lauke.

Margarita Kaučikaitė. Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotr.

Margarita Kaučikaitė. Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotr.

Kam ir kaip kilo KAD idėja, nuo ko viskas prasidėjo?

Šis projektas susijęs su „Architektūros fondo“ veiklos suaktyvėjimu. Nuo 2010-ųjų fondas pradėjo vykdyti daugiau projektų, susibūrė didelė veiklių architektų grupė. Aš prisijungiau prie grupelės, norėjusios dirbti su vaikais. Kelerius metus dirbome, bandėme, eksperimentavome, nes nebuvome šios srities profesionalai, o vėliau panorome didesnio projekto ir 2013-aisiais galiausiai įgyvendinome savo svajonę dirbti su vaikais ir važiuoti į mažus Lietuvos miestelius. Norėjome labiau pažinti savo šalį, dirbti su regionais, kurie gauna mažiau dėmesio, iki kurių kultūra ateina tartum lėčiau, kurie yra toliau nuo didžiųjų miestų.

Kodėl svarbu dirbti būtent su vaikais? Kokio amžiaus vaikai dalyvauja?

Yra keli aspektai. Įprastai kalbame apie labai nedideles bendruomenes, kuriose vaikai yra mažiausiai girdimi. Organizuodami dirbtuves, šnekėdamiesi su vaikais dažnai sužinome, kad suaugusieji daugiau mažiau kažką vaikams įrengia ir stato, bet nepaklausia, ko jie patys nori. Tad norėjosi sustiprinti vaikų balsą bendruomenėje. Be to, jie – imliausia visuomenės dalis, kuri greitai mokosi, todėl labai prasminga su jais kalbėtis apie viešąją erdvę, aplinką, kurioje jie gyvena, vaikai lengviausiai ir greičiausiai visa tai supras, pasikeis. Tiesa, apsibrėžėme sau 10–16 metų amžiaus grupę, galbūt tai jau labiau jaunimas nei vaikai. Tačiau dažniausiai būna įvairiai, nes dalyviai iš skirtingų miestelių: realiai būna nuo 7 iki 15 metų, kartais visai mažiukų, vienas kitas penkiametis, kartais ir šešiolikmetis ar septyniolikmetis.

Kaip nusprendžiama, kuris miestelis taps KAD dalyviu?

Pavasarį skelbiame atrankos konkursą, miesteliai turi užpildyti anketą ir atlikti nedidelę praktinę užduotį. Konkursą paskelbiame savo feisbuke ir išsiunčiame bendruomenių centrams, mokykloms, savivaldybių švietimo skyriams. Dalyvis dažniausiai ir būna kokia nors miestelio įstaiga, tad tai jie pildo anketą, surašo duomenis, kur yra miestelis, kiek gyventojų, turi atsakyti į keletą klausimų: apibūdinti savo bendruomenę, kokie žmonės gyvena, kaip jiems ten sekasi, kokios problemos, ką jie veikia, kokias veiklas organizuoja. Dar vienas svarbus, šįmet į anketą įtrauktas klausimas, kaip jie supranta, kas yra KAD. Jie turi padaryti ir vieną kūrybinę užduotį: kelerius metus prašome nufotografuoti miestelio viešąsias erdves, jas aprašyti, kad matytume realią, nepagražintą padėtį.

Ar savanoriai yra tik architektai?

Pirmus metus, 2013–2015 m., daugiausia įsitraukė architektų, o vėliau, nuo 2016-ųjų, nusprendėme projektą padaryti tarpdisciplininį. Tad dabar preliminariai komandose būna du ar trys architektai, du menininkai, du bet kokios kitos srities savanoriai, vienas jaunimo darbuotojas ar mokytojas, turintis darbo su vaikais patirties, ir kuratorius, kuris kontaktuoja su miestelio valdžia ir organizatoriais, yra tartum komandos galva. Tad iš viso 8–9 žmonės. Architektai yra svarbi dalis, tačiau jie – tik trečdalis komandos. Mūsų tikslas – surinkti mišrią komandą, kad pasimatytų ryšys tarp skirtingų meno sričių, kad būtų platesnis veiklos spektras, kad prasiplėstų projekto sferų laukas ir galėtume jį padaryti įvairesnį, įdomesnį, pamatyti ne tik architekto, bet ir menininko ar kitos srities atstovo požiūrį.

Kaip vyksta kūrybinis ir statybų procesas?

Patys sukūrėme ir išbandėme tam tikrą dirbtuvių metodiką, kurią perteikiame savanorių komandai, o jie ją interpretuoja. Mūsų principas, kad dirbtuvės truktų 5 dienas. Pirmoji skirta susipažinti – vaikai veda neformalią ekskursiją po miestelį. Tuomet bendraujama, diskutuojama, susipažįstama su aplinka ir išsirenkamos vietos, kur galėtų vykti projektas. Savanoriai su vaikais fantazuoja, piešia, daug maketuoja, grupelėmis kuria beprotiškiausias idėjas. Iš jų išsirenkama viena, antrą dieną ji išrutuliojama ir patvirtinama, viskas pradedama įrenginėti. Trečią ir ketvirtą dienomis vyksta statybos, medžiagų paieška, o penktąją projektas užbaigiamas, pristatomas miesteliui. Užpernai įvedėme naują veiklą: porą dienų vyksta bendruomenės kultūriniai vakarai: filmų peržiūros arba koks protmūšis, sporto varžybos, dirbtuvėlės, tam, kad savanoriai galėtų pabendrauti ir su visa bendruomene, ne tik su vaikais.

Kokią naudą visuomenei duoda ši architektų iniciatyva? Ar apskritai jaučiamas panašių veiklų suaktyvėjimas?

Kol kas KAD yra vienintelis būtent tokio pobūdžio projektas, kuriame dirbama su vaikais ir paliekama kažkas materialaus. Yra tik kiek kitokius tikslus ir rezultatus turinčių projektų, tokių kaip „Kūrybinės partnerystės“. Tačiau galbūt daugėja kitų sumanymų, susijusių su bendruomenėmis, kur įvairių sričių atstovai dirba su žmonėmis, kuria vizijas.

Mūsų tikslas yra paskatinti vaikus ir jaunimą tapti aktyviais savo aplinkos kūrėjais. Mums svarbu parodyti vaikams ir jų tėveliams, kad jie gali puoselėti ir keisti savo aplinką, kad tai galima padaryti labai paprastomis priemonėmis. Tai nėra projektas, supažindinantis vaikus ar bendruomenes su architektūra kaip sritimi. Mūsų tikslas platesnis, norime parodyti, kaip būti pilietiškiems, mokyti imtis iniciatyvos, duoti pamatyti, kas yra gerai, kas blogai.

 


Rolandas Palekas. SA archyvo nuotr.

Rolandas Palekas. SA archyvo nuotr.

Kokia buvo pirmoji pažintis su SIKON?

Tai buvo kokie 1982 ar 1983 m., tad tikrai labai seniai. Tuo metu buvau studentas, buvo susidariusi stipri metais už mane vyresnių architektų grupė, kuri visa tai ir rengė. Nors pirmais metais, kai SIKON buvo organizuojamas, vis dėlto nedrįsau dalyvauti, be abejo, apie jį žinojau – tai buvo didžiulis fakulteto gyvenimo įvykis. Pirmais metais renginys gal dar ir nebuvo tarptautinis, tačiau vėliau buvo kviečiami visų tuometinės Sovietų Sąjungos architektūros mokyklų studentai, dalyvavo ir dabar žymūs estų architektai. Kaip jau minėjau, pirmą kartą dar nedrįsau dalyvauti, tik stebėjau, o antrą kartą jau ir įsitraukiau.

Kodėl kartais sakoma, kad žymiausi architektai savo kelią pradeda nuo SIKON?

Žmonės, kurie dirba su SIKON, žinoma, dar nėra žymūs. Manau, reikia į tai pažiūrėti iš kitos pusės. Architektui nepakanka tik mokytis. Žmogus, norintis pasiekti ką nors bet kurioje srityje, privalo visada auginti tai, kas vadinama asmenybe, erudicija, smalsumu, pažinimu. SIKON buvo ir yra puiki galimybė tas žmogiškąsias savybes kurti ir puoselėti. Juk tuo metu buvo visiška standartizacija, buvo draudžiama statybose naudoti metalą, išskyrus išimtinius atvejus, medžiagų pasirinkimas buvo skurdus. Net dėstytojų reikalavimai studentų darbams rėmėsi vien pragmatiškumu, o kūrybiškumo buvo labai mažai. Vakarietiškos stilistinės įtakos buvo labiau iš gandų ir nuogirdų, o ne realiai darančios poveikį. Ir štai atsirado SIKON, kuris iš karto savo įvade pasakė: užmirškime konstrukcijas, užmirškime žodį „negalima“, atpalaiduokime fantaziją. Tame kontekste tai buvo tikrai kažkas nauja, todėl studentai, išdrįsę dalyvauti, turėjo unikalią galimybę prisiliesti prie visiškai kitokio požiūrio į kūrybą ir architektūrą, nei buvo įprasta. O tai neišvengiamai augino jų asmenybes ir kūrybą.

Kaip per visą tą laiką pasikeitė SIKON darbai ir pats renginys?

SIKON prasidėjo nuo kompozicijos būrelio, kurį įkūrė Arnas Dineika su grupe iniciatyvių studentų. Nebuvau ten nuo pat pradžių, įsijungiau tik vėliau, todėl nuo ko viskas prasidėjo, tiksliau galėtų papasakoti kiti žmonės, tokie kaip Audrius Ambrasas, Gintaras Čaikauskas, Audrys Karalius. SIKON gimė kaip to būrelio iniciatyva surengti konkursą. Jo turinys iš karto buvo filosofinis, keliami klausimai – poetiniai. Pirmas konkursas „Mano namas“, antrasis „Nuotaikų sodas“, trečiojo tema buvo vieta, erdvė bendrauti. Kaip matote, temos poetinės, filosofinės, tai nebuvo kažkas pragmatiško, buvo daugiau, nei iš architektų realiai reikalaujama. Viskas baigdavosi kokia nors paveikia, estetiška kompozicija, kuri pati būdavo pateikiama su maketais. Jei dar atsirasdavo koks poetinis įvadas, jau būdavo galima tikėtis sėkmės. Vėliau, keičiantis architektūros kaip disciplinos sampratai, jai plečiantis, atsirado kiek kitų dalykų. Buvo atsisakyta gana griežto planšetų formato, kur projektai ir atrodydavo kaip ant planšetų nubraižyti pastatų projektai, išdėlioti gana vienodai, kaip paroda. Buvo pereita prie labiau poreikius ir gyvenimą atitinkančių formų – ir instaliacijų, ir performansų. Išraiškos priemonės buvo nebevaržomos, o drauge nevaržoma ir mintis, todėl darbai tapo dar labiau tarpdisciplininiai ir laisvi. Juose dar labiau pabrėžtas socialusis aspektas. Manau, tai labai logiška, nes juk niekas nestovi vietoje, architekto veiklos samprata irgi keičiasi.

Ar Jums neatrodo, kad kartais architektai pernelyg užsidarę savo rate?

SIKON, KAD ir kiti jau tradiciniais tapę aktyvizmo pavyzdžiai yra pastangos neužsidaryti išraiška. Suprantama, architekto darbas labai kompleksiškas ir sunkus, reikalaujantis daug darbo ir išteklių. O architektūra – apskritai maksimalistinė profesija: norint padaryti kažką gerą, reikia dirbti nepaprastai daug. Tad neišvengiamai, paroje esant 24 valandoms, to laiko ne tiek daug ir belieka. Bet būtent SIKON yra vienas iš puikių būdų ieškoti kontakto su visuomene: žinau, kad jis įtraukia vietos bendruomenes, konkretaus objekto vartotojus.

Kodėl apskritai reikia šviesti visuomenę apie architektūrą?

Tai – lengvas klausimas. Galbūt ne visi tą gerai supranta, tačiau iš esmės mūsų gyvenimo kokybė labai glaudžiai susijusi su žmogaus rankomis sukurta aplinka. O visa, kas ateina ne iš gamtos, o yra pagaminta, jau galima laikyti architektūra: tai ir tiltai, ir šaligatvių borteliai, per kuriuos gali ar negali pervažiuoti mama su vežimėliu, namų aplinka ir visos kitos detalės. Net tik tegirdėjęs apie architekto specialybę, nieko nežinantis apie šią profesiją žmogus neišvengiamai kuria savo interjerą, kad ir pirkdamas baldą parduotuvėje. Žmonės yra vertintojai, architektūros vartotojai, jie – užsakovai, turintys nuomonę, kas yra gražu ar negražu. Taigi, visi glaudžiai dalyvauja sprendžiant architektūrinius klausimus. Siekdami, kad mūsų aplinka būtų patogesnė, gyvenimas taptų tiesiog kokybiškesnis, visi turime turėti bent minimalių žinių. Galų gale reikėtų bent suprasti, kad gal aš ne viską išmanau, kad galbūt reikėtų kreiptis į architektą, o ne spręsti pačiam. Tad tai kompleksiniai klausimai, bet jie labai svarbūs.

 


Tomas Grunskis. LAR nuotr.

Tomas Grunskis. LAR nuotr.

Kada ir kaip įkūrėte galeriją „Nulinis laipsnis“? Kas Jus paskatino?

Priežastys buvo kelios. Viena pagrindinių – poreikis kalbėti apie architektūrą plačiau, nei šią sąvoką Lietuvoje supranta profesinis laukas, kalbėti apie ją kaip apie sociokultūrinį reiškinį, o ne tiesiog amatą. Tokio pokalbio po nepriklausomybės atgavimo palengva mažėjo, o po 2000 m. praktiškai neliko. Tad jaučiant tokį poreikį ir buvo imtasi įgyvendinti gana seną, palaipsniui gimusią idėją. Kitas dalykas tas, kad pats tyrinėjau architektūrą kaip kūrybinį eksperimentą, vis dar nebaigta yra knyga šia tema. Kai jau atrodė, kad ją pabaigiau, paaiškėjo, kad apskritai kai kurie architektūros kaip meno teiginiai nėra suformuoti – architektūros kaip meno istorija nėra parašyta. Taip pat supratau, kad net medžiagos šia tema nėra. Tai man dar labiau patvirtino tą trūkumą, architektūros galerijos poreikį. Paskutinis, galbūt net lemtingas postūmis buvo tai, kad 2014-ųjų pabaigoje mirė man labai svarbus žmogus – architektas Valdas Ozorinskas. Šis įvykis lėmė keletą veiksmų, vienas kurių buvo jam dedikuota paroda. Rengėme ją drauge su Dariumi Čiuta, „PARAmetras – pararchitektūrinė rykštė“. Jos įkvėpėjas ir kuratorius anksčiau buvo V. Ozorinskas. Po mirties paaiškėjo, kad liko gausybė jo archyvinės medžiagos. Ją norėta iškeldinti iš jo buvusios dirbtuvės, todėl savo iniciatyva pasiūliau ją nuomoti, kad archyvas liktų vienoje vietoje, ten, kur jis ir mirė. Taip galerija buvo įkurdinta Šv. Stepono g. 14, archyvas išlaikytas, su juo dirbama, šiuo metu yra baigiama knyga apie V. Ozorinsko kūrybą. Tad toks didelis įvykių mišinys ir nulėmė tą vieną galerijos, kuri gyvuoja nuo 2015 m., įkūrimo faktą.

Minėjote, kad po 2000-ųjų išryškėjo, kad architektūrinio aktyvizmo trūksta. Ar dabar situacija pasikeitė?

Architektūros aktyvizmas labai sustiprėjo, kai šalį ištiko ekonominė krizė. Tai vienas su kitu labai susiję reiškiniai. Panaši padėtis buvo visoje Europoje, nes daug kūrybingų, atsakingų architektų liko be darbo arba jų aktyvumas sumažėjo, todėl, turėdami nemažai idealizmo, jie pradėjo veikti kaip piliečiai, o ne kaip amatininkai architektai. Toks kultūrinis reiškinys kaip „Architektūros fondas“ išsivystė 2010 m. – jis irgi išsiplėtojo tam tikrame socioekonominiame kontekste, įvardijant netgi poreikį edukuoti architektūros lauką, lavinti jį. To tikriausiai negali užtikrinti aukštosios mokyklos, nes neformali edukacija turi nesustoti ir plėtotis visą gyvenimą.

Su „Architektūros fondu“ galerijos veikla visiškai nesusijusi. Esame išleidę ziną apie architektūrinį aktyvizmą, tačiau apskritai galerija atsirado kur kas vėliau.

Ar galerija per tuos kelerius metus keitėsi?

Galerijos konceptas nepakito, juk tepraėjo treji metai. Savo paskirtį ir įsivaizduojamą misiją galerija ir toliau vykdo. Vyksta daug projektų, o „Idealizmas 3x3x3“ yra sąlyginis kodas, reiškiantis, kad tris kartus per metus skiriame parodą konceptualiam, su architektūra susijusiam kūriniui, kuris skleidžia vienokią ar kitokią idėją. Viena naujausių pagal „Idealizmą 3x3x3“ rengtų parodų buvo labai jauno architekto Jorio Šykovo, dedikuota netradiciniams architektūros požiūriams: ji buvo apie grybus, micelį, idėjas, kurios vis dar atrodo labai inovatyvios Lietuvos architektūros lauke. Taip pat leidžiamas „Nulinio laipsnio zinas“, kurio straipsniai spausdinami ir skleidžiami mūsų tinklalapyje. Rašome aktualiomis architektūros temomis, kuriomis mažai kas šneka: apie emigraciją, plagiatą, korupciją.

Kam skirta ši galerija – architektams ar visuomenei?

Tai nėra uždara struktūra. Man asmeniškai atrodo, kad visuomenėje turime įvairiau ir daugiau šnekėti apie architektūrą, parodyti, kad ji yra kultūrinis reiškinys: ji kalba apie idėjas, kontekstus, kurie kartais įdomesni ir patiems architektams, ir visuomenei. Savo mikroaktyvizmu išsakome požiūrį ir, kiek pavyksta, laviname visuomenę. Tad į ją nukreiptas vektorius visada labai svarbus, aktyvus, tai nėra veikla, struktūra, erdvė, skirta tik architektams. Kitas svarbus dalykas, kad bendruomenėms taip pat yra svarbios kritiškumo nuostatos, apie kurias bandome komunikuoti, netgi kalbėdami apie tai, kas nepatogu architektams. Pavyzdžiui, pirmasis mūsų publikuotas straipsnis buvo skirtas korupcijai. Tai irgi liudija tam tikras architektūros lauko aktualijas, o žmonėms – pastangas skaidrinti mūsų, architektų, mąstyseną, rodyti tos dažnai uždaros visuomenės diskusijas.

Po nepriklausomybės atgavimo įsivyravo nuostata, požiūris į architektą kaip į negatyvų asmenį, kaip į šėtono tarną. Taip neturėtų būti, nes keičiasi kartos, mąstymas. Manau, kad Lietuvos architektūros kultūros erdvėje vyksta daug naujų gerų dalykų, kad yra daug jaunų žmonių, kurie aktyviai reiškiasi, grįžta iš užsienio, dirba kasdienį darbą statydami savo valstybę, dalijasi idėjomis. Ir su jais viskas yra nuostabu.

XXI amžiaus architektūra, pasak Jūsų, yra erdvė, materija, procesai. Procesus įvardijate kaip aktyvizmą, tad pagal šį apibrėžimą aktyvizmas yra tiesioginė veikla. Kaip realiai pavyksta visa tai įgyvendinti?

Pirmas teiginys, kurį norėčiau pasakyti, yra, kad architektūros kaip išbaigto, gražaus daikto era pasibaigusi. Tai reiškia, kad paskirtis jau yra kita, mes negražiname pasaulio, jis ir taip gražus. Mums reikėtų bent jau jo negadinti. Keičiasi architektūros paskirtis, tad sykiu kinta ir architektūros samprata. Daug dalykų, kurie šiandien vadinami architektūra, pavyzdžiui, sandėliai ar prekybos centrai, tikrai ja nėra, o daugelis reiškinių, kurie ja tiesiogiai sietųsi, retai taip įvardijami.

Kalbant apie aktyvizmą, tai ši mano sugalvota trilypė struktūra rodo, kad architektūra yra erdvės fenomenas. Tai nėra trimatė tikrovė x, y, z, tai sociokultūrinis, socioekonominis reiškinys. Apie tai jau seniai kalbėjo tokie filosofai kaip Henri Lefebvre. Tik architektai kaip bendruomenė šios sampratos tiesiogiai nepriėmė. Architektūroje pamačius fenomeno bruožų, jos kūrybos principai galėtų pasikeisti, nesvarbu, kokio mastelio – didelė ar mažytė – ji yra.

Tai, aišku, siejasi su socialiniais procesais, nes architektai modernizmo laikais buvo nuo visuomenės atriboti juos priskiriant kažkokiam elito burbului. Tačiau XXI a. architektas – mediatorius tarp skirtingų veiklų, o architektūra yra tapusi tarpdisciplinine veikla. Galų gale, kalbant apie materijas, gali būti daugiau skerspjūvių, bet architektūra kaip sociokultūrinis reiškinys arba socialinis procesas gali būti traktuojama kaip kintanti materija, kurią visuomenė gali sukurti nepriklausomai nuo architekto, bet jis gali pradėti galvoti apie dėsnius, principus, kuriuos pasitelkus vienokia ar kitokia struktūra gali rastis. Tad ši trilypė struktūra kaip mąstymo paradigma, principas gali padėti vertinant šiuolaikinę architektūros kaip sociokultūrinio reiškinio tikrovę.

Pats asmeniškai taikau tai praktikoje reikalaudamas, kad mano kuriamos erdvės turėtų vienokio ar kitokio fenomeno bruožų. Apskritai architektūra turi prasidėti nuo idėjos, nuo koncepto, nuo vienokio arba kitokio pažinimo ar kūrybinio stebuklo, nes jeigu jo nėra, tai tikrai ne architektūra. Taigi taikau tiek materiją, tiek erdvę, tiek procesą, bet skirtingose situacijose šie trys dalykai gali būti skirtingai traktuojami.

Kaip aktyvizmo forma architektūra irgi yra sociopolitinis, socioekonominis, sociokultūrinis reiškinys. Dalijantis pažinimu su visuomene, galima gauti labai keistą, nebūtinai gražų, bet labai brangų sprendimą, atsakymą, nebūtinai pastatą kaip objektą. Pasukę savo architektūrinę mąstyseną kitais vektoriais, galime tikėtis naujos architektūros kokybės.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 7.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.