Šie ekstremalieji reiškiniai gerai žinomi net nespecialistams, laimė, jų yra reta. Statinių projektuotojai ir naudotojai turi numatyti šiuos reiškinius ir imtis saugos priemonių. Čia jie nenorom susiduria su rimta klaidos tikimybe, kurią galima pavadinti rizikos valdymo dilema.
Kuo intensyvesnis ekstremalusis reiškinys (uraganinio vėjo greitis, smūgiuojančio automobilio energija, sprogimo bangos viršslėgis ir t. t.), tuo mažiau jis tikėtinas ir tuo mažiau tikėtini nuostoliai, kurių šis reiškinys gali sukelti. Dažnai intensyvus, bet retas ekstremalusis reiškinys ignoruojamas, tikintis, kad nieko bloga statinio naudojimo metu nenutiks.
Projektuotojai susiduria su duomenų apie didelio intensyvumo ekstremaliuosius reiškinius stokos problema. Kadangi tokie reiškiniai yra reti, jų matavimų rezultatai būna negausūs ir netikslūs (dažnai tiesioginių matavimų apskritai nebūna). Tarkime, silpnesni automobilių smūgiai į apsaugines šalikelių arba tiltų atitvaras iš dalies yra dažni. Pagal atitvarų ir automobilių deformacijas galima apytiksliai įvertinti tų smūgių charakteristikas. Tačiau tikrąjį pavojų kelia didelės energijos smūgiai, galintys nugriauti atitvarą ir apsunkinti eismo avariją.
Nesenas tokio įvykio pavyzdys – 2009 metais Kaune kilusi avarija. Tokių avarijų įvyksta nedažnai, tiksliai nustatyti šių smūgių charakteristikas yra sunku. Todėl kokybiškų post mortem duomenų apie smūgio apkrovas, leidžiančių projektuoti patikimas atitvaras, trūksta. Tuo galima įsitikinti prisiminus 2014 metų birželį Vilniuje įvykusią eismo avariją, kai sunkvežimis peršoko apsauginę atitvarą, pramušė turėklą ir nukrito nuo tilto.
Parenkant ekstremaliojo reiškinio intensyvumą, pagal kurį bus projektuojamas statinys, galima padaryti rimtą klaidą ir nustatyti nepakankamai konservatyvias skaičiuotines intensyvumo reikšmes. Pavyzdžiui, nedažnų Lietuvoje uraganų greitis bent kartą pajūryje yra viršijęs mūsų šalyje naudojamų statybos normų STR skaičiuotines reikšmes2. Tiesa, rizikuoti nenorintis projektuotojas arba projektavimo normų autorius gali priimti per daug konservatyvias skaičiuotines ekstremaliojo reiškinio intensyvumo reikšmes. Tada jis bus kritikuojamas už perdėtą atsargumą ir netaupumą. Tačiau ir šiuo atveju neteisingus skaičiuotinių apkrovų reikšmių sprendimus lems duomenų apie ekstremalųjį reiškinį stoka.
Padėtis Lietuvoje
Stambių pramoninių avarijų pavojaus požiūriu Lietuva, galima sakyti, yra saugus kraštas. Pastaroji katastrofiška avarija įvyko prieš ketvirtį amžiaus Jonavoje nugriuvus amoniako talpyklai. Šiuo metu Lietuvoje yra 16 itin pavojingų pramonės objektų, kurių saugos užtikrinimą reglamentuoja Europos Sąjungos (ES) direktyva 2012/18/ES (Seveso III direktyva). Daugiausia tokių statinių yra pajūryje, tai – kuro saugyklos, naftos produktų perkrovimo įmonės bei trąšų gamybos ir sandėliavimo bendrovės. Šiuose objektuose gali įvykti didelių technogeninių avarijų, galinčių smarkiai pažeisti statybinį turtą. Tačiau dauguma Seveso III direktyvos objektų yra pramoninėse ar kaimiškosiose vietovėse, iš dalies toli nuo gyvenamųjų plotų.
Nereikia užmiršti, kad Seveso III direktyva nereglamentuoja transporto veiklos. Vežėjai sukuria nemažą dalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto, tačiau kartu jų veikla kelia pramoninių avarijų pavojų.
