Technogeninių avarijų įvyksta įvairiose pramonės srityse, ne išimtis – ir statybos. Nuo šių nelaimių – tai gaisrai, sprogimai, transporto priemonių smūgiai, nuodingųjų medžiagų nuotėkiai, taip pat statinių griūtis – neapsaugotos net labiausiai išsivysčiusios pasaulio šalys. Technogeninės avarijos gali pažeisti daugelį pramonės ir transporto statinių, gali nukentėti ir civiliniai pastatai.
Projektuoti statinius vertinant technogeninių avarijų poveikį nėra paprasta, nes susiduriama su duomenų apie poveikį stoka, kvalifikuoto subjektyvaus vertinimo būtinybe, avarijų scenarijų nenuspėjamumu. Tokį projektavimą gali palengvinti moksliškai pagrįstas kiekybinio rizikos vertinimo metodų diegimas. Šie metodai gali ypač praversti numatant galimus avarijų scenarijus ir prognozuojant tų avarijų poveikį statiniams.
Avarijų pavojus ir priežastys
Sėkmingai plėtojamas statybų verslas duoda nemenką pelną ir daug prisideda prie visuomenės gerovės. Statyba kuria pramonės infrastruktūros pagrindą, užtikrinantį šalies ekonomikos plėtrą. Tačiau statybų verslas, kaip ir kiekviena naši veikla – tarytum medalis, turintis šviesiąją ir tamsiąją puses. Šviesioji pusė akivaizdi – tai statybų verslo pelnas ir statiniais užtikrinami patogumai. Tamsioji pusė irgi akivaizdi – tai statybinių konstrukcijų griūtys ir pramoninės bei transporto avarijos, galinčios pažeisti statinius ir padaryti daug žalos žmonėms bei gamtai. Šios statybinio ir nestatybinio pobūdžio blogybės dažnai vadinamos technogeninėmis avarijomis.
Technogeninių avarijų priežastis nesunku nuspėti. Tai įvairiausios žmonių klaidos projektuojant, statant ir naudojant statinius bei nestatybinę pramonės ir transporto įrangą. Technogeninių avarijų gali sukelti ir tyčiniai veiksmai, tačiau tokios avarijos yra retos. Tiesa, skaudžiausią aukų skaičiumi pramonės avariją, įvykusią 1984 metais Indijos Bopalo mieste, kaip spėjama, sukėlė sabotažo aktas1.
Atsakyti į klausimą, kodėl statinių projektuotojams ir naudotojams turėtų rūpėti technogeninės avarijos – nesunku. Užtenka prisiminti prekybos centro griūtį, įvykusią Latvijos sostinėje Rygoje 2013 metų lapkričio mėnesį. Tačiau inžinieriui nepakanka turėti omenyje vien technogeninių avarijų pavojų – svarbu žinoti, kaip užkirsti kelią tokioms avarijoms arba sumažinti jų padarinius. Tai nemenkas iššūkis, nes klasikinė statybos inžinerija neapima pirminių technogeninių avarijų priežasčių.
Pastatai dažniausiai griūva dėl sunkiai numatomų ir užkertamų žmonių klaidų. Jų padaroma projektuojant, statant ir eksploatuojant statybos objektus. Avarijas gali paskatinti ir netikę, per menkai apgalvoti statybos procesą reglamentuojantys dokumentai. Neteisingas konstrukcijų laikysenos ir sudėtingų apkrovimo procesų suvokimas irgi gali lemti pastatų avarijas. Čia reikėtų prisiminti klasikinį Takomos „Narrows“ tilto griūties 1940 metais pavyzdį ir pavojingą vertikalų 1999 metais statyto Eresūno tilto tarp Švedijos ir Danijos perdangos „galopavimą“. Tai galėjo pažeisti perdangą ir sukelti avariją.
Duomenų stoka ir klaidų tikimybė
Statiniai gali būti pažeidžiami arba nugriaunami gamtos ar žmonių veiklos sukuriamų reiškinių: stipraus vėjo, potvynių, grunto nuošliaužų, smarkių, nekasdienių gaisrų, sprogimų, sunkių transporto priemonių smūgių.
