Italijos pažadas atstatyti Mariupolio teatrą išryškina Ukrainos kultūrinių praradimų, kurie labai jaučiami visame pasaulyje, globalumą.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios praėjo daugiau nei mėnuo. Šeimos buvo atskirtos, namai sugriauti ir žuvo per daug nekaltų žmonių. Šiandien matome sparčiausiai Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo augančią pabėgėlių krizę ir absoliutų istoriškai turtingos tautos naikinimą. Šalį ir toliau apšaudant, Ukrainos miestai tampa neatpažįstami. Nors pastatų praradimas nublanksta prieš žmonių praradimą, vyksta siaubingas ir sąmoningas istorijos ir tautinio tapatumo naikinimas. Kyla grėsmė senovės laikus siekiančiai Ukrainos paveldo architektūrai.
Ukrainoje yra septynios į pasaulio paveldą įtrauktos teritorjos ir daugybė kitų neįtikėtinų architektūros kūrinių, paminklų ir kultūrinių erdvių. Dešimtys pastatų pateko į karo fronto liniją ir didėja susirūpinimas, kad sekantys gali būti vertingiausi šalies architektūriniai paminklai. Pasak UNESCO Pasaulio paveldo komiteto, mažiausiai 53 Ukrainos objektai per karą jau patyrė didelę žalą. „Kiekvieną dieną rengiame žalos kontrolės susitikimus, o pažeistų vietų sąrašas nuolat auga“, – sako UNESCO direktorius Ernesto Ottone Ramírez.
UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay taip pat neseniai paragino apsaugoti Ukrainos paminklus ir paveldo vietas. Tačiau atakoms tęsiantis, visame pasaulyje vis labiau baiminamasi, kad Ukrainos vertingos paveldo architektūros nebus pasigailėta. „Turime saugoti Ukrainos kultūros paveldą kaip praeities liudijimą bei kaip taikos ir sanglaudos katalizatorių ateičiai, kurią tarptautinė bendruomenė privalo apsaugoti.” – sako A. Azoulay.
Nuo Kijevo Šv. Sofijos katedros, pastatytos XI amžiuje, Kijevo-Pečersko lavros vienuolyno, pastatyto 1051 m., iki konstruktyvistinio brangakmenio Deržpromo (kitaip žinomo kaip Valstybės pramonės rūmai) – daugybė istoriškai svarbių vietų yra aktyvioje karo zonoje. Karas paskatino kultūros darbuotojus saugoti paminklus, pavyzdžiui, šimtametę Jėzaus Kristaus statulą, rastą armėnų katedroje Lvove. Paskutinį kartą jis buvo išvežtas per Antrąjį pasaulinį karą. Ir nors kai kurie paminklai ir statulos buvo izoliuoti ugniai atsparia plėvele, tokios dangos tikrai negarantuoja, kad statiniai išliks.
Kovo 16 dieną Donecko Akademinis Regioninis Dramos Teatras buvo tragiškai susprogdintas per rusų puolimą Mariupolio mieste. Pastarosiomis savaitėmis teatras buvo prieglauda mariupoliečiams, kurie dėl apšaudymo neteko namų. Tūkstančiai ukrainiečių – daugiausia moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės – ieškojo prieglobsčio teatro priedangoje nuo bombų. Pastatas yra Mariupolio mieste, kurį apgulė Rusijos kariuomenė. Tuo metu gauti teatre prieglobstį buvo saugiau nei palikti apsuptą miestą. Mariupoliečiai bandė perspėti Rusijos pajėgas apie vaikus esančius pastate, už pastato matomai rusiškai užrašydami „vaikai“, tikėdamiesi, kad ženklas atgrasys nuo vietos susprogdinimo. Teatras buvo tragiškai susprogdintas ir nusinešė 300 aukų.
Mariupolio Donecko Akademinis Regioninis Teatras stovėjo šalia miesto aikštės. 1887 m. atidarytas teatras buvo pastatytas monumentaliojo klasicizmo stiliaus. 1960 m. teatro teritorija buvo patobulinta architektų A. Krylovo ir S. Malyshenkos, o 2007 m. Ukrainos kultūros ir turizmo ministerija ją pavadino oficialia akademine institucija. Teatras buvo pastatytas iš Krymo Inkermano pilkojo akmens, o jo tinku puoštas fasadas buvo užpildytas metalurgų ir ūkininkų motyvais.
Po žiauraus išpuolio Italijos kultūros ministras Dario Franceschini socialiniame tinkle „Twitter“ viešai paskelbė, kad jo tauta įsipareigojo padėti atstatyti Mariupolio teatrą. Franceschini pabrėžia, kad šio teatro sunaikinimas nėra tik Ukrainos žmonių praradimas; tai visuotinė netektis, kurią jaučia žmonės visame pasaulyje. „Su kiekviena bomba ir šūviu Ukrainos kultūra naikinama, o jos istorija ištrinama. Tačiau netektis paliečia ne tik Ukrainos žmones; šis išpuolis prieš Ukrainą taip pat yra pasaulio paveldo sunaikinimas. Kultūros artefaktai neturi sienų. Nuo neolito laikotarpio, Bizantijos eros iki šių dienų civilizacijos, Ukraina atspindi įvairių kultūrų istoriją.“
„Pasaulio materialusis kultūros paveldas yra mūsų bendras paveldas, visos žmonijos tapatybė ir įkvėpimas. Kultūros paveldas gali mus suvienyti ir yra labai svarbus siekiant taikos. – įsitikinęs Jamesas Cuno, „J Paul Getty Trust“ prezidentas.
Be jokios abejonės, reikalingos viso pasaulio pastangos atstatyti Ukrainą ir padėti atkurti jos istorinį palikimą. Užfiksuota daugiau nei penkiasdešimt kultūros objektų, nukentėjusių nuo Rusijos atakų. Religiniai pastatai, istoriniai paminklai, muziejai – tiek daug prarasta, kad beveik neįmanoma kiekybiškai įvertinti. Nuo Donecko Akademinio Regioninio Teatro, Holokausto memorialo Kijeve iki Ivankovo istorijos ir kraštotyros muziejaus, per kelias savaites buvo tiek daug prarasta.
Laimei, pasaulis vienija savo pastangas padėti Ukrainai ir Ukrainos žmonėms šiuo tragišku laikotarpiu. Šis vieningas atsakas padės palengvinti karo katastrofas ir galiausiai padės atstatyti šalį. Buvo įsteigta daugybė labdaros organizacijų, kurios padeda jau dabar ir padės ateityje teikti pagalbą. Belieka tikėtis, kad nekaltų gyvybių žudymas ir tautos naikinimas greitai baigsis. Tokios šalies atstatymas nebus lengvas darbas, tačiau svarbu nepamiršti, kad Ukrainos kultūros praradimas yra pasaulio paveldo praradimas.
Ateinanti UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesija buvo planuojama surengti Kazanėje, Rusijoje. Ukrainos kultūros reikalų ministras Oleksandras Tkačenka paragino organizaciją perkelti sesiją. „Rusijos Federacija, kuri ciniškai savo rankomis griauna viską, kas yra jos kelyje, negali būti sesijos organizatorė ir organizacijos dalyvė!” – O.Tkačenka rašo savo telegramos paskyroje ir prideda: „Rusija turi būti pašalinta iš UNESCO komiteto, nes ji pažeidžia Hagos ir Ženevos konvencijas.“
Rusija ir Ukraina yra pasirašiusios 1954 m. Hagos konvencijos aktą, skirtą apsaugoti kultūros vertybes ginkluoto konflikto metu. Jei kultūros vietos yra pažymėtos mėlynu konvencijos herbu, tai reiškia, kad jas saugo konvencija. Jei prieš šias vietas bus įvykdytos atakos, pasak UNESCO, kaltininkai bus laikomi atsakingi už karo nusikaltimus.
