Jau penktą sykį vykęs architektūros festivalis „Open House Vilnius“ pristatytas šūkiu „Mąstymą keičianti architektūra“. Kaip kvietimas iš vidaus pažinti miestą šįmet pasitelktas Povilo Vincento Jankūno kurtas plakatas. Kalbamės su jo autoriumi ir viena festivalio organizatorių Vita Soltonaite-Pusliene apie tai, kaip architektūra gali formuoti mąstymą ir kaip tai atsispindi renginio plakate.
Kodėl šiemet nusprendėte plakatą išrinkti konkurso keliu?
Vita Soltonaitė-Puslienė.
V. S. P.: Anksčiau sukurti renginio plakato iliustraciją pasikviesdavome pažįstamą ar susirastą grafikos dizainerį. Bet šiais metais pagalvojome, kad būtų įdomu suorganizuoti plakatų konkursą, kuriame dalyvautų ir daugiau kūrėjų. Viena pagrindinių tokio kelio pasirinkimo priežasčių buvo ta, kad norėjome gauti daugiau idėjų ir sužinoti, kaip šių metų tema yra matoma visuomenės. Taip pat norėjosi šitaip labiau įtraukti ir jaunuosius kūrėjus. Mes daug kalbame apie architektą kaip kūrėją, apie pastatus kaip jo kūrinius, norėjome, kad jaunieji dizaineriai gautų daugiau sklaidos, galimybių pasireikšti. Be to, einant tokio viešo konkurso keliu, visuomenė labiau įsitraukia, tad tai drauge yra ir renginio sklaida.
O kaip P. V. Jankūnas atskleidė šią temą?
V. S. P: Paskelbdami pirmąsias šio konkurso vietas, prie P. Jankūno darbo parašėme štai tokį komentarą: „Open House Vilnius“ organizatorius sužavėjo plakato idėjos paprastumas ir žaismingumas. Plakatas – ne tik vizualus, bet ir pasakoja istoriją, kuri intriguoja ir kviečia įsitraukti, su kuria kiekvienas gali atrasti asmeninį santykį. Šiame plakate organizatoriai taip pat aiškiai įžvelgė potencialą vystyti siužetą į vaizdo formatą. Panaudotos spalvos ir elementai yra nesunkiai atpažįstami, gali būti asocijuojami su renginiu „Open House Vilnius“. Plakatas aiškiai perteikia šio renginio idėją ir šių metų temą, kai „architektūrinis parazitas“ kviečia žvelgti giliau, žadina smalsumą ir skatina keisti mąstymo įpročius.
Svarbiausios architektūros, interjero ir paveldo naujienos – nepraleiskite!
Ką Jums reiškia šiųmetė tema ir kaip architektūra gali keisti mąstymą?
V. S. P: Kasmet diskutuojame, kokį naują požiūrį, išskirtinumą pateikti. Taip labai natūraliai atsirado pokyčio tema: kokį poveikį architektūra padarė ar daro, kaip ji keičia mūsų mąstymą? Vilniuje yra daug pastatų, kurie vienaip ar kitaip formuoja miesto veidą, erdvę. Pavyzdžiui, Vilnius asocijuojasi su televizijos bokštu ar Koncertų ir sporto rūmais. Tokie pastatai labai matomi, keičia miesto kraštovaizdį ir aplinką. Kitas aspektas, apie kurį labai norėjosi kalbėti, yra tai, kaip atsiradęs pastatas, teritorijos ar erdvės keičia gyvenimo scenarijus arba požiūrius. Tarkime, banko „Swedbank“ terasa tampa viešąja erdve. Pastatas ne egoistiškai ima kuo daugiau ploto, bet ir duoda duoklę visuomenei, miestui.
Taip pat šiais metais norėjome kalbėti apie architektūrą, kuri tarsi išjudina inertišką miesto gyvenimą ir nusistovėjusius žmonių įpročius, prikelia naujam gyvenimui pamirštas vietas ar pažymi didesnių ateities vizijų pradžią. Stiprus pavyzdys yra prekybos ir paslaugų centras „Ogmios miestas“. Senamiestis yra jaukus, mažo mastelio, jame visiems malonu būti, bet miegamieji rajonai dažniausiai to neturi, juose trūksta viešųjų erdvių. Šioje teritorijoje architektams kartu su užsakovais pavyko sukurti kokybišką erdvę mieste, kurioje norisi ne tik apsipirkti, užeiti į parduotuves, restoranus, bet ir leisti laiką lauke – viešosiose erdvėse. Tai tarsi jaukus miestas mieste. Tokios teritorijos geras pavyzdys kitiems investuotojams.
Kaip „Open House Vilnius“ keičia žmonių požiūrį į Vilniaus pastatus?
V. S. P: Kiekvienais metais diskutuodami stengiamės klausti, kas yra architektūra. Kaip ją dar kartą parodyti, kaip keisti požiūrį į ją? Būna, kad žmonės žino apie pastatą, bet turi apie jį kažkokią neigiamą nuomonę, kartais vien dėl to, kad pastatas asocijuojasi su sovietmečio laikotarpiu arba nežino jo istorijos ir vertina tik per „gražu arba negražu“ prizmę. O kai sužinai tą istoriją, užeini vidun, susipažįsti, sužinai idėjas ar mintis, kaip architektas viską apgalvojo, ir patį pastatą pamatai visai kitaip. Pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centro architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas pažemino pastato aukštį ties įėjimu tam, kad matytųsi Visų Šventųjų bažnyčios bokštas. Jam buvo labai svarbu, kad pastatas įsilietų į senamiesčio erdvę. Po ekskursijos, pažinties su pastatu tarsi atsiveria akys ir į jį pažiūri kitaip.
Povilai, studijuoji architektūrą, tad tavo santykis su ja yra neabejotinai glaudus. O kaip ir kada tavo gyvenime atsirado grafinis dizainas?
Povilas Vincentas Jankūnas.
P. V. J: Grafinis dizainas man visada buvo įdomus. Nuo vaikystės piešdavau komiksus, lankiau animacijos užsiėmimus. Visi mano mokyklos sąsiuvinių paskutiniai puslapiai buvo išpiešti įvairiausiais objektais ar mokytojų karikatūromis. Akademiškai su grafika teko susidurti Meninio ugdymo centre – keturmetėje mokykloje, skirtoje susipažinti su menu ir pasiruošti stojamiesiems egzaminams į architektūros studijas. Ši vieta mane ir nukreipė architektūros linkme, nes parodė, kaip grafiką ir meną galima sujungti su realybe. Paraleliai, bebaigiant gimnaziją, mane sužavėjo įvairūs internete atrasti iliustracijų kūrėjai. Jų kūryba atrodė daug pranašesnė už manąją, nes buvo atlikta ne tik ranka, bet ir kompiuteriu. Tai mane paskatino laisvu nuo mokslų metu mokytis ir kurti tiek „Adobe Illustrator“, tiek „Adobe Photoshop“ programomis. Visa tai mane gana natūraliai susiejo su grafiniu dizainu.
Vizualusis menas mane traukia dar ir tuo, kad, palyginti su architektūra, jis yra daug laisvesnė išraiškos forma, neprivalo atitikti Statybos techninio reglamento ar kitų apribojimų bei gali išlipti iš realybės ribų. Tai labai išlaisvina, o kai darai tai, kas patinka, esi laimingas.
Kaip nusprendei dalyvauti šiame plakato konkurse?
P. V. J: Apie šį konkursą sužinojau iš tetos: tai ji pamatė ir atsiuntė šio konkurso skelbimą pridurdama, kad man tai galėtų būti įdomu. Visada norėjau dalyvauti „Open House“ renginyje kaip savanoris ar mentorius, bet niekada negalėdavau tam skirti pakankamai laiko. Šiemet, sužinojęs apie plakato konkursą, pagalvojau, kad tai puiki galimybė prisidėti prie renginio turint ribotą laiką.
Koks buvo tavo mąstymo procesas kuriant šį plakatą?
P. V. J.: Pirmiausia kilo visai kitokios mintys negu tos, kurios užsikodavo galutiniame variante. Viena iš pradinių idėjų buvo žmogus, tiek sužavėtas architektūros, kad ėmusi ir atsivėrusi jo galva, todėl iš jos pasipylusios naujos mintys. Juokingiausia buvo tai, kad stilizuotą cilindro formos galvą buvau sukomponavęs taip, jog atsivėrusi dalis primintų apvalųjį „Open House“ logotipą. Ilgainiui supratau, kad tokiame plakate pati architektūra lieka už kadro, tad, atmetęs šį variantą, pradėjau galvoti, kokia būtent architektūrinė išraiška apibendrintų visą Vilnių ir kartu atskleistų šių metų problematiką? Prieš akis iškart iškilo sovietiniai blokai.
Kodėl pasirinkai sovietinių blokų motyvą?
P. V. J.: Tiesiog pradėjau galvoti, kad šių metų temos formuluotėje slypi tam tikra priešprieša. Man mąstymą keičianti architektūra vaizdavosi lyg kova tarp dviejų mąstymo būdų: pasenusio ir naujo, masinio ir individualaus, vienodo ir novatoriško.
Mąsčiau ne tik apie pokyčius skatinančius objektus, bet ir tokius, kurie laiko mus senuosiuose kiautuose, norėjau tarp jų pavaizduoti priešpriešą. Tokia minčių tąsa ir privedė prie išvados, kad senieji kiautai, sukaustę mūsų mąstymą, geriausiai atsiskleidžia per kiekviename Vilniaus kampelyje atrandamus sovietinius blokinius daugiabučius – blokus. Visi gyvenantys tokiuose namuose pagal seną sovietinę ideologiją turėjo būti vienodi tiek ekonomine, tiek mąstymo prasme – lyg viena didelė pilka masė.
Šios užkoduotos mintys daro didelę įtaką net ir šiandienos gyvenimui. Blokiniai pastatai formuoja kiekvieną Lietuvos miestą ir jie niekur nedings, jų niekas negriaus. Kiekvienas blokas turi apie šimtą gyventojų, tad ir ekonomiškai, ir fiziškai tai būtų labai sudėtinga. Dideliems pokyčiams visada reikia didelio sukrėtimo. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje aktyvesni klausimai dėl blokinių pastatų prasidėjo tik po Ronan Pointo tragedijos, kai daugiaaukščiame pastate sprogusi dujų viryklė sugriovė didelę dalį pastato ir pražudė 4 žmones. Nuo to laiko dalis blokinių pastatų yra griaunami, o jų gyventojai iškraustomi. Bet be tokio ypatingo nutikimo nelabai kas bepasikeis, blokai toliau formuos mūsų mintis.
Sugalvojęs įprastos mąstysenos etaloną, perėjau prie elemento, kuris skatintų taip trokštamą pokytį. Vizualiai stengiausi šį naujadarą kuo labiau atitolinti nuo esamų blokų išraiškos. Su šia mintimi naujasis tūris išlipo iš monotoniškos sienos, sušvelnėjo aštrūs kampai, kvadratinis langelis pavirto į apvalų laivo iliuminatorių. Toks prielipas prie blokinės sienos savaime parodo galimybę keistis. Aplinkinių gyventojų mintyse pastebėjus kažką tokio kitoniško turėtų sužibėti kibirkštėlė, kad ir aš galiu pasikeisti savo gyvenamąją vietą, o su ja kartu ir mąstymą.
O kaip kitų kūryboje tie blokai vaizduojami?
P. V. J.: Bendrai esu pastebėjęs, kad sovietiniai blokai yra ant bangos. Šią tematiką galima atrasti įvairių menininkų kūryboje, tarp kurių – nemažai lietuvių. Matyt, tai susiję su tuo, kad šiuolaikinė, jaunesnė karta visai kitaip žvelgia į sovietinius daugiabučius. Mums tai daugiau įdomios retro liekanos nei ideologiniai spąstai, į tai žvelgiame lyg pro rožinius akinius.
Kaip vieną smagesnių pavyzdžių galėčiau paminėti kauniečių studiją „Gyva grafika“, kuri sukūrė sienines plyteles su tipinių blokų atvaizdais. Juose kiekviena kvadratinė plytelė vaizduoja atskirą blokelį, o jo lange įsitaisiusi močiutė ar katinas. Kauno bare „Galeria Urbana“ jie išklijavo sienas tokiomis blokų plytelėmis. Aš pats visos sienos taip gal neklijuočiau, bet turėti vieną kitą tokią plytelę sienoje turėtų būti visai smagu ir gražu. Taip pat internete aptikau Luką Valiaugą – lietuvį, studijuojantį Londone. Jis pagal tetrio modelį sukūrė žaidimą telefonams, kur vietoj paprastų kaladėlių krenta brutalistinės architektūros blokai. Galų gale, tikrai verta paminėti lenkų studiją „Zupa grafika“. Jie gamina išlankstomus brutalistinius namukus, užrašų knygeles ir net matrioškas šia tema. Jų asortimente galima aptikti ir išsilankstyti vos ne mūsiškius lietuviškus daugiabučius.
Kokie kiti projektai tave įkvėpė?
P. V. J.: Neslėpsiu, kad mano elementas yra kiek panašus į kapsules, iš kurių sudarytas Nakagino kapsulių bokštas Japonijoje. Jo architektas Kisho Kurokawa buvo vienas metabolistų sąjūdžio įkūrėjų, kūrusių naujosios Japonijos vizijas po Antrojo pasaulinio karo. Viena minčių buvo apgyvendinti žmones tipinėse mobiliose kapsulėse, kurios prireikus gali būti primontuojamos prie pagrindinio pastato karkaso. Deja, ši mintis, kaip ir daugelis kitų metabolistų kūrinių, nepaplito taip plačiai, kaip jie būtų norėję. Tačiau jų idėjos man be galo patinka.
Kita vertus, kapsulės, kaip ir sovietiniai blokai, yra prefabrikuoti, masiniai objektai. Visgi natūraliai japonų kultūra mums niekaip nesisieja su monotonija. Man atrodo, mūsų kartai kapsulių pastatai turėtų daugiau sietis su „Drakonų kovomis“, nusijuokia pašnekovas.
Kitas menininkas, kurio kūryba paliko pėdsaką šiame plakate, yra Janas Kaplický. Architektas, pasaulyje geriausiai žinomas savo laisvu nuo darbo metu kurtomis neofuturistinėmis miestų bei įvairiausių įrenginių vizijomis. Gaila, kad tik būdamas brandaus amžiaus jis sugebėjo išsivaduoti iš kasdieniško darbo architektūros įmonėse ir įkurti savo studiją „Future Works“. Šio kūrėjo piešiniai mane sužavėjo technologijos ir architektūros sujungimu į vieną nedalomą darinį. Plakate vaizduojamas polipas, mano akimis, turi panašių savybių.
Plakate dominuoja švelnios spalvos. Kas nulėmė tokį pasirinkimą?
P. V. J.: Spalvas gana paprastai padiktavo aiškus „Open House Vilnius“ koloritas ir identitetas. Tai violetinių ir tamsiai mėlynų spalvų junginys. Sieną kaip foną dariau neryškią ir šviesią. Akcentavau naująjį prielipą, kuris dėl reikiamo ryškumo įgavo tamsiai mėlyną spalvą. Bet visa tai vis tiek yra labai panašūs atspalviai, todėl apvaliame langelyje įvedžiau geltoną šviesą. Tai ne tik turėjo prikabinti akį, bet ir kartu skleisti gerą aurą.
Gal gali dar papasakoti apie tą šviesą lange?
P. V. J.: Koks langas, jeigu per jį nešviečia šviesa? Ji turi būti, kad kiltų noras lipti kopėtėlėmis į viršų.
Sovietiniuose blokiniuose namuose langai būna daugiau mažiau vienodi. Kodėl šio plakato langų dalijimas ir dydžiai skiriasi?
P. V. J.: Pusę vaikystės yra tekę praleisti Lazdynuose, tad mano mintyse susidėlioję, kad sovietinių daugiabučių langai dviejų tipų – kvadratai ir stačiakampiai. Šios minties nuosekliai laikiausi, tačiau skirtingose pastatų „laidose“ skirdavosi ir langų rėmų dalijimas. Pavyzdžiui, kai kuriuose pastatuose langai iki galo nė neatsidarydavo, tad rėmus dalydavo taip, kad atsivertų tik mažytė lango dalis ties viršutiniu kampu. Kadangi plakate matoma siena yra labiau metafora nei tikras objektas, leidau sau kompoziciškai pavarijuoti langų rėmais. Kitu atveju, galbūt net ir plakate tos monotonijos man būtų buvę per daug.
Kai renginio organizatoriai pasidalijo tavo plakatu, žmonės pradėjo dalytis savo interpretacijomis ir klausimais. Miesto sociologė Dalia Čiupalaitė siūlė tokią interpretaciją: „Aš tai matau šiame plakate, kad vientisas ir uždaras pro šalį einančiam praeiviui, miestas atsiveria netikėtai ir iš vidaus šviečia šilta šviesa, kviečianti užeiti. Miestas kviečia į save, architektūra kviečia į save. O kopėtėlės nurodo į smalsų, ieškantį tyrinėtoją, kuris vientisoje, visą vaizdą užimančioje sienoje, randa nišą, spragą ir lipa patirti miestą kitaip, pažinti jį iš vidaus.“ Ką manai apie tokią interpretaciją?
P. V. J.: Pirma, smagu matyti, kad plakatas kelia minčių ir diskusijų. Tai laikau dideliu įvertinimu. Kalbant apie šį konkretų komentarą, mano manymu, Dalia pažiūrėjo šiek tiek iš platesnės, miesto perspektyvos, nei žvelgiau aš. Galbūt mano kiek uždara prigimtis pakišo mintį, kad prielipas yra privati gyvenamoji vieta, pastatyta keistuolio, mąstančio kitaip. O mieste šis darinys figūruoja tik tarp praeivių žvilgsnių. Visi kiti tik praeidami mato naujadarą ir tai juos keičia daugiau psichologiškai, be tiesioginio prisilietimo.
Tačiau šis komentaras man atvėrė naują plakate užkoduotą istoriją, kurios pats anksčiau nemačiau. Labai įdomu ir smagu, kad šiuo vaizdu galima išgauti ir kitokių, nevienodų minčių. Tai tiesiogiai susisieja su pačia mąstymą keičiančia tema. O ir apvalus langelis iš tiesų kviečia užeiti, nes yra pusiau atviras ir skleidžia šiltą šviesą. Kartu ir pati siena gali būti matoma kaip barjeras, kuris neleidžia įeiti, pamatyti miesto gelmių.
Atsitraukus iki pačios renginio esmės, dauguma pastatų, į kuriuos turime galimybę įeiti per ekskursijas, paprastai yra uždari ir neprieinami visuomenei. Todėl pats renginys gali filosofiškai persikūnyti į tą atvirą langelį, lyg rakto skylutę, leidžiančią pažvelgti į neatrastus miesto užkulisius.
Taip pat manau, kad negalima nepaminėti vienos mane nuoširdžiai prajuokinusios nuomonės. Komentare buvo rašoma, kad plakatas siejosi ne su gražiomis miesto atsivėrimo ar minties kaitos idėjomis, o su paprasčiausiu makiažu. Iš tiesų – pasukus plakatą į dešinę 90 laipsnių kampu, sienos prielipas atrodo kaip pudrinė ar kremo dėžutė atidarytu dangteliu. Prie tokios išvados pats niekada nebūčiau priėjęs. Nors, kita vertus, matau, kaip tai galėtų sietis su mintimi, kad daugiabučių pirmuose aukštuose beveik visuomet rasime grožio saloną ar kirpyklą.
Kaip, tavo manymu, architektūra gali keisti mąstymą?
P. V. J: Manau, kad architektūra, kaip mūsų būties neišvengiamybė, yra toks stiprus gyvenimo formantas, kad be jokių pastangų daro didelę įtaką žmogaus mąstymui. Viena aplinka gali slėgti, būti nepalanki žmogui ir taip formuoti neigiamas emocijas, ilgainiui sugulančias į pesimistinį požiūrį. Kita gali sukelti teigiamų emocijų, skatinti veiklą ir taip ilgainiui įteigti pozityvias mintis. Taip įvardyčiau labai tiesioginį, fizinį poveikį, kai vienokios ar kitokios formos, spalvos, kompozicijos ar erdvės savaime veikia ir formuoja žmogų.
Tačiau architektūra mąstymą gali keisti ir netiesiogiai. Ji gali kurti erdves, kuriose atsirastų galimybė burtis tam tikrai bendruomenei, kuri keistų jos narių ar aplinkinių mąstymą. Visas šias mintis ir bandžiau užfiksuoti savo plakate.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 gegužė.
