• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Kaip tinkamai apsaugoti paveldo objektus ir jų teritorijas?

Aušra Nyman 2021 liepos 23 d.
paveldas
Senosios vilos Figeiroje da Fose (Portugalija) išplėtimas ir konversija į biurų pastatą. Architektas: Pedro Daniel Santos

Visi norime ne tik gėrėtis, bet ir naudotis deramai atkurtais ir pritaikytais istoriniais pastatais. Deja, institucijose, atsakingose už kultūros paveldo apsaugą, nėra aiškių paveldo išsaugojimo kriterijų.

Tarp jų darbuotojų ne visada yra aukščiausios kategorijos restauratorių ir architektų, todėl labai retai yra naudojamasi ekspertinio vertinimo įrankiu nustatyti, ar siūlymai yra tinkami ir architektūriškai kokybiški.

Nauji statiniai – tik kultūros paveldo objektams eksponuoti, tvarkyti ir atkurti

Dalies visuomenės atstovų nuomone, paveldo objektų konversijų sprendiniai pernelyg dažnai yra palankūs maksimalaus pelno siekiantiems statytojams, nesusimąstant apie neigiamas pasekmes paveldo išsaugojimui, pažinimui ir pritaikymui. Aktyvių piliečių inicijuota peticija inspiravo LR vyriausybę peržiūrėti Specialiųjų žemės naudojimo įstatymo nuostatas. Seime šiuo metu svarstomi šio įstatymo pakeitimai. Juose numatomi saugomo objekto, paskelbto kultūros paminklu, teritorijoje, kurioje nėra pastatų arba yra tik Kultūros vertybių registre registruoti pastatai, draudimai statyti naujus statinius, nesusijusius su kultūros paveldo objektų eksponavimu, tvarkymu ar atkūrimu ir kultūros paveldo objektų bei jiems eksploatuoti reikalingų pagalbinio ūkio paskirties pastatų naudojimu.

Paveldo objektai turi būti pritaikomi šiuolaikinio gyvenimo reikmėms

„Dabar pasiūlyta redakcija, mano supratimu, yra subalansuota. Ji kalba apie tai, kad jei kultūros paveldo paminklo teritorija yra „sterili“, – be naujadarų, intarpų, kolūkinių pastatų, – tokio kultūros paveldo paminklo teritorijoje statyti naujus statinius, nesusijusius su kultūros paveldo objektų eksponavimu, tvarkymu ar atkūrimu, yra draudžiama“, – komentuoja Lietuvos architektų rūmų (LAR) pirmininkas Lukas Rekevičius. Pirmininkas primena, kad Lietuva dar 1999 m. įstatymu ratifikavo Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją (1985 m.), kurios 11 straipsnis aiškiai teigia, kad „kiekviena šalis įsipareigoja skatinti saugomų objektų panaudojimą šiuolaikinio gyvenimo reikmėms“.

Nestabdyti svarbių objektų plėtros

L. Rekevičius kritiškai vertina vieno Seimo nario pasiūlymą paminklų teritorijose leisti statyti ir rekonstruoti tiek, kiek nėra viršijamas esamas pastatų tūris. Toks pasiūlymas, anot LAR pirmininko, leistų darniai sutvarkyti kolūkiniais pastatais užstatytas dvarų sodybų teritorijas, tačiau kompromituotų tokių paminklų kaip Kauno klinikos plėtrą. „Tai aktyviai veikiantis universitetinis kompleksas, taip pat ir kultūros paminklas. Jei pasiūlyta pataisa būtų priimta, Klinikų plėtra sustotų. Naujų korpusų pasistatyti (arba išplėsti senus) Klinikos galėtų tik jei nugriautų kažką iš esamų pastatų, nes reikėtų išsaugoti tūrį, – teigia pašnekovas ir pateikia dar vieną pavyzdį: – Žemaičių Kalvarijos koplyčių ansamblis yra nacionalinis paminklas. Koplyčios išsimėčiusios visame miestelyje, todėl jis visas ir patenka į paminklo teritoriją. Kitaip tariant, jei tokia pataisa būtų priimta, niekas visame miestelyje negalėtų pasistatyti naujo sandėliuko ar garažiuko, prieš tai nenugriovęs pusės namo, nes tūriai gi didėti negali. Todėl, mano manymu, apie tokį papildymą galvoti galime, bet tik ten, kur jis būtų naudingas, pavyzdžiui, kolūkiniais pastatais užstatytose dvarvietėse. Nes kitur toks papildymas būtų žalingas ir paralyžiuojantis.“

jokubo ligonine do architects
2020 m. pavasarį visuomenei pristatytas tarptautinį architektūrinį konkursą laimėjęs „Do Architects“ Šv. Jokūbo ligoninės pastatų rekonstrukcijos projektas. Rengiant šį projektą buvo nuolat konsultuojamasi su istorikais, kultūros paveldo specialistais, dominikonų vienuoliais, atidžiai laikomasi kultūros paveldo apsaugos reikalavimų ir specialiai šiai teritorijai paruošto individualios apsaugos reglamento.

L. Rekevičius redakcijai komentavo, kad ypač kritikuotini yra kiti gan radikalūs Seimo narių, kurie nėra teritorijų planavimo specialistai ir todėl greičiausiai neįsigilinę į galimas pasekmes, pasiūlymai. Juos LAR primininkas vertina kaip destruktyvius, konkrečiai – pasiūlymą statybas apriboti ne tik paminkluose, bet ir regioniniuose kultūros paveldo objektuose, o svarbiausia siūlo drausti rekonstruoti esamus statinius, keičiant statinio paskirtį, plotą bei matmenis. „Tai reiškia, kad tokia fantastiška dvarvietė kaip Glitiškių dvaras, kurio teritorija itin skaudžiai užstatyta kolūkiniais pastatais, negalėtų tų kolūkinių sandėlių ir garažų rekonstruoti, net jų paskirties pakeisti. Jei būtų priimtas šis pasiūlymas, Kauno klinikos negalėtų ne tik kad nieko naujo statyti, bet ir senos valgyklos rekonstruoti į laboratorinį korpusą (nes keičiasi paskirtis)“, – konstatuoja L. Rekevičius. Todėl LAR taryba kreipėsi į Seimo Kultūros komitetą, teigdama, kad nekilnojamojo kultūros paveldo srityje neturėtų būti iš anksto nustatytų draudimų, nes kiekvienas kompleksas bei jo patirtos žalos yra unikalūs ir reikalauja unikalių, vienetinių architektūrinių sprendimų.

Ar yra universalus (r)aktas visiems atvejams?

Valstybinė kultūros paveldo komisija praeitais metais išplatintame spaudos pranešime atkreipia dėmesį, kad kiekvienas atvejis yra individualus ir jiems turi būti priimami skirtingi sprendimai: „Svarbus veiksnys, užtikrinantis skaidrią ir efektyvią paveldo apsaugą, yra veiksmingas teritorijų planavimas. Jo procese turėtų būtų įvertintos ir su visuomene apsvarstytos individualios situacijos, kurios negali būti apibrėžtos vienu universaliu sakiniu teisės akte.“

L. Rekevičius neabejoja, kad geriausia išskirtinių ir reikšmingų paveldo objektų rekonstrukciją ir konversiją vertinti konkurso būdu, tinkamai pristatant numatomus projektinius sprendimus visuomenei. „Jau ir šiuo metu tai vyksta gana skaidriai, visuomenė gali susipažinti su rekonstruojamais pastatais ar jų kompleksais savivaldybių portaluose, yra privačia iniciatyva sukurti tam skirti tinklalapiai kaip cityfy.eu. Tačiau dažniausiai visuomenės atstovai yra piliečiai, kurie nėra statybų specialistai ar architektai, todėl nepasirengę skirti laisvalaikio gilinantis į minėtuose tinklalapiuose pateiktus projektinius pasiūlymus. Nerimauti, piktintis ir protestuoti pradedama jau tada, kai aptveriama statybos aikštelė ir prasideda rekonstrukcijos darbai“, – sako architektas.

Visuomenės ir vystytojų interesai kol kas – skirtinguose poliuose?

„Reikėtų visų suinteresuotų pusių dialogo – vystytojų, architektų, visuomenės ir valstybei atstovaujančių institucijų. Vystytojų ir architektų pareiga būtų informuoti visuomenę apie numatomus pokyčius profesionaliai, kantriai, taktiškai, suprantant, kad dalis visuomenės neturi specialaus pasirengimo“, –įsitikinusi architektė Loreta Janušaitienė, paveldosaugos projektų specialistė. „Neturime iš baimės ar nepasitikėjimo uždrausti rekonstruoti visų objektų, kurie turi vertingųjų savybių. Maksimali apsauga gali pasmerkti objektą lėtam sunykimui. Kita vertus, vystytojas turėtų suprasti, kad, atkurdamas paveldo objektą, jį rekonstruodamas taip, kad atskleistų jo vertingąsias savybes, kuria naujojo objekto pridėtinę vertę. Keliai, kaip restauruotą objektą paruošti naujai funkcijai ir pritaikyti, gali būti lygiaverčiai geri arba tiek pat klaidingi. Priklauso nuo projektuotojo, autoriaus talento, klausos, patirties ir, žinoma, užsakovo kultūrinio mentaliteto ir pasiryžimo jį saugoti“, – sako specialistė.

Anot architektės, architektuomenė, KPD  derinančioji institucija, visuomenė šiuo metu yra priešpriešinamos viena kitoms ir tai sukelia konfliktą. „Ši situacija yra labai sudėtinga, nes dar turime gana daug tuščių vietų istorinėse teritorijose, kur arba karo metu buvo sugriauti pastatai, ar tiesiog mažiau išvystyta zona, kuri tik tarpukariu pradėjo plėtrą“, – sako architektė.

MO muziejus
Vietoj buvusio „Lietuvos“ kino teatro Vilniuje iškilęs garsaus architekto Danielio Libeskindo projektuotas Modernaus meno muziejus MO, užpildęs Pylimo gatvės perimetrinio užstatymo liniją, buvo priimtas palankiai tiek specialistų, tiek visuomenės. N.Tukaj nuotr.

Pusiausvyra tarp ribojimų ir liberalesnių būdų pritaikyti objektus

Kai objektai įrašomi į Kultūros paveldo registrą, suteikiama gana didelė apsauga, bet kuri leidžia palyginti nedaug intervencijos. „Tarkime, saugomas visas suplanavimas (koridorinė ar anfiladinė sistema, visų kambarių planas). Objektą nori pirkti žmogus, kuriam maži kambariukai nėra priimtini, jis negali jų pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimo būdui, nors išorinį objekto tūrį jis linkęs išsaugoti ir restauruoti, investuodamas nemažą asmeninių pinigų sumą. Tarkim, sutiktų investuoti ir išsaugoti pagrindinius laiptus, atskirus elementus: duris, langus, dekorą, bet norėtų, kad jam leistų laisvai keisti vidinį suplanavimą, kai nėra saugoma sieninės tapybos ar polichromijos elementų. Iš baimės prarasti pastatą saugančioji institucija maksimaliai nustato vertingąsias savybes visam objektui ir tuomet suponuojama išankstinė priešprieša: savininkai bando manipuliuoti įstatymų spragomis, ką nors nuslėpti, ko nors „nerasti“. O juk neretai objektas yra vertingesnis ne tada, kai jis yra tik restauruojamas identiškai pradinei būklei ir virsta muziejumi, bet kai jis prikeliamas naujam gyvenimui“, – pažymi architektė.

Anot specialistės, yra daug sudėtingiau, kai, keičiant pastato paskirtį, naujai funkcijai trūksta ploto (reikia priestato ar antstato, tūrinių stoglangių, požeminio garažo) ir reikia jį išplėsti. Kartais tai yra skausminga ir žaloja objektą, bet jei nauja dalis nesumenkins pirminio pastato pavidalo, o jį išryškins – laimės ir savininkas, ir visuomenė.

Nustatant reikalavimus, būtina ir veiksmingai bendradarbiauti

 „Įstatymų baze yra bandoma griežčiau reglamentuoti, ko ir baiminasi šiuo metu architektai ir užsakovai, nes tai gali paveikti ir tuos atvejus, kur to nebūtina daryti. Svarstoma, kad ypatingieji aukštos kultūrinės vertės – dvarai, sodybos, kvartalai senamiesčiuose, centre ir kt. statiniai, lemiantys miestovaizdį ar kraštovaizdį, būtų tvarkomi, pritaikomi konkurso keliu, o tvarkybos projektai būtų viešinami (ypač, jei jie yra valstybės nuosavybė). Tokiems objektams turėtų būti ypatingas ir institucijų dėmesys, skatinama laikytis reglamentų operatyviai finansuojant ir nesukuriant biurokratinių kliūčių. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, valstybei nutarus objektą išsaugoti ir restauruoti, iš karto įsijungia ir kompensacinė sistema. Manau, antikonstituciška yra tik reikalauti restauruoti ir nieko už tai neduoti. Tai yra abipusė nauda ir turi būti abipusis bendradarbiavimas“, – tvirtina architektė.

L. Janušaitienės įsitikinimu, architektas, turėdamas talentą, žinių ir patirties, į paveldo objekte vykdomus darbus turėtų žiūrėti labai atsakingai, vadovaudamasis ne tik profesionalumo, bet ir moralumo principais. Tai yra viena iš dedamųjų dalių, užtikrinančių paveldo objekto sėkmę.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2021 birželis-liepa

Norite žurnalo tiesiai į namus ar biurą?

Prenumeruokite metams vos už 27 eurus!

Komentarai

statyba ir architektura albumas
archicad