Blog

Architektūra ar revoliucija?

le_corbusier
„Fondation Le Corbusier“ nuotr.

Le Corbusier (tikrasis vardas Charles-Édouard Jeanneret, 1887–1965) puikiai žinomas ne tik architektams. Nors Le Corbusier mintys ir buvo skaitomos – 1927 m. Vladas Švipas pirmasis supažindino Lietuvos skaitytojus su šio ikoniškojo kūrėjo idėjomis – bet, pasak architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, tai tarpukariu praktinės įtakos šalies architektūriniam laukui neturėjo. Praėjus beveik amžiui nuo pirmojo Le Corbusier knygos „Architektūros link“ (pranc. „Vers une architecture“) išleidimo, leidykloje „Lapas“ ji pagaliau pasirodė ir lietuviškai.

„L’esprit Nouveau“ ir Saugnier

Didžiąją knygos dalį sudaro straipsniai, anksčiau publikuoti paties Charles-Édouard Jeanneret drauge su tapytoju Amédée Ozenfant bei publicistu ir poetu Pauliu Dermée įkurtame naujojo meno žurnale „L’Esprit Nouveau“ (pranc. „Naujoji dvasia“), ėjusiame 1920–1925 metais. Šio žurnalo pavadinimas kilo iš Guillaume Apollinaire paskaitos „L’Esprit nouveau et les poètes“ (pranc. „Naujoji dvasia ir poetai“).

Bendradarbiaudami Jeanneret ir Ozenfant susigalvojo slapyvardžius Le Corbusier ir Saugnier. Nors straipsnius parašė Charles-Édouard Jeanneret, jie kilo iš diskusijų su draugu tapytoju. Pirmojo knygos vertimo viršelyje netgi buvo parašyta, kad knygos autorius yra Le Corbusier-Saugnier, ji buvo dedikuota tapytojui su prierašu, kad knyga skiriama jų draugystei ir darbui kartu. Tačiau antrajame knygos leidime (1924) šis prierašas dingo. Architektas teisinosi, kad neva taip nutiko dėl spaustuvės klaidos, bet Ozenfant atrėžė, kad turi įrodymų, kad Le Corbusier tyčia ištrynė šį įrašą. Santykių intrigos bei dramos tęsėsi ir rutuliojosi toliau, Le Corbusier kaltino, kad Ozenfant pavydi jam sėkmės, o galiausiai pastarasis pasakė, kad jo buvęs draugas Charles-Édouard yra apdovanotas daugybe puikių savybių, bet dėkingumas tikrai nėra viena iš jų.

Leidyklos „Lapas“ nuotr.

Stilius kaip pareiškimas

Angliško 2007 m. knygos leidimo įžanginiame žodyje architektūros istorikas Jeanas-Louisas Cohenas rašo, kad šioje knygoje Le Corbusier prisistatė ir istoriku, ir kritiku, ir atradėju, ir pranašu. Pranašiškumo įspūdį kelia ir knygos turinys, ir kalbos tonas – įsakmus, manifestinis, todėl kartais sunkiai skaitomas. Dėl to knygą versti buvo sudėtinga – jos stilius ir originalo kalba yra tokie, kad gal net ir prancūzams knygos originali prancūzų kalba galėtų skambėti kaip „Google translate“.

Kiekvienas skyrius pradedamas pagrindinėmis jų tezėmis, tartum manifestiniais šūkiais. Pirmieji penki knygos puslapiai apima visas tas frazes ir šitaip apibūdina knygos diskusijos objektus: „Inžinerinę estetiką ir architektūrą“, „Tris priesakus ponams architektams“, „Pagalbines linijas“, „Akis, negebančias matyti“, „Architektūrą“, „Serijinės gamybos namus“ ir „Architektūrą ar revoliuciją“.

Manifesto įspūdį sustiprina ir knygos pavidalas – dizainą 1923 m. kūrė ir maketavo pats Le Corbusier, lietuviškame knygos leidime siekta jo idealiai laikytis, norėta perteikti laiko dvasią (dizainą pritaikė Jonė Miškinytė, maketo imitaciją atliko Kontis Šatūnas). Kiekvienas puslapis idealiai atitinka pirmojo leidimo dizainą, kaip ir originaliame makete, naudojami mintis išskiriantys skirtingi šrifto dydžiai.

Mašina gyventi

Šioje knygoje pristatoma žymioji frazė „Namas – tai mašina gyventi“. Jeanas-Louisas Cohenas pažymi, kad taip ji buvo parašyta ir 1924 m. knygos leidime („La maison est une machine à habiter“).

Le Corbusier teigimu, namas, kaip ir mašina, gali būti surenkamas iš standartizuotų elementų, tai padėtų spręsti estetiškai ir logiškai apgyvendinimo problemas. Visgi architektūros istorikė Marija Drėmaitė rašo: „<…> garsusis pareiškimas „Namas – tai mašina gyventi“ dažnai buvo suprantamas pernelyg paviršutiniškai, kaip grynai techninis. Iš tiesų Le Corbusier rašė apie dvi namo paskirtis – ne tik apie mašiną, kuri turėtų padėti patogiai gyventi, greitai ir tiksliai dirbti, bet ir apie mąstymo vietą, grožio buveinę, teikiančią protui taip reikalingą nusiraminimą.“

Namo problema ir kitos trys mašinos

Skyriuje „Akys, negebančios matyti“ Le Corbusier rašo: „Lėktuvas yra kruopščios atrankos produktas. // Jo kūrėjai duoda mums gerą pamoką – logiškai suformuoti problemą ir rasti jos sprendimą. // O namo problema kol kas dar nesuformuluota.“ (p. 83) Ir originalo, ir lietuviškai išleistos knygos viršelyje, skirtingai, nei galėtų pasirodyti, yra pavaizduotas ne pastato interjeras, o garlaivio „Aquitania“ vidus. Le Corbusier teigė, kad architektams reikėtų iš garlaivių pasimokyti – knygoje po nuotrauka pateiktame komentare jis pataria: „Architektams: ilgo, pakankamai erdvaus, įdomaus koridoriaus vertė – medžiagų vienovė, gražus sumaniai išdėstytų ir darniai surinktų konstrukcinių elementų grupavimas.“ (p. 76)

Leidyklos „Lapas“ nuotr.

Ištraukoje iš „L’Esprit Nouveau“ rašoma: „Vis dažniau konstrukcijos ir mašinos dėl savo proporcijų, tūrių žaismo ir medžiagų tampa tikrais meno šedevrais, nes yra pagrįstos skaičiais, o tai reiškia – tvarka.“ (p. 69) Tad tvarkos autorius ieško ir pastatuose, įvardija namo problemą: „Namas: priebėga nuo karščio, šalčio, lietaus, vagių, privatumo pažeidėjų. Šviesos ir saulės talpykla. Tam tikras skaičius patalpų, skirtų maitinimuisi, darbui, intymiam gyvenimui.“

Grožybės, bjaurybės ir nuotraukų kosmetika

Knygoje atskiras dėmesys suteiktas klasikinei architektūrai. Roma daugelį traukia savo grožybėmis, tačiau Le Corbusier ji atstumia savo „baisybėmis“ ir yra kupina „prasto Romos Renesanso skonio“. Jis sako, kad „Roma yra bjaurumo legionas“ (p. 123). Autorius šiek tiek prajuokina, kai dramatiškai pareiškia, kad „Siųsti į Romą architektūros studentus – tai numarinti juos gyvus“ (p. 140). Kita vertus, šis architektas žavėjosi Mikelandželo projektu Romai, tačiau jo netenkino šiandien matomas vaizdas: „<…> Mikelandželą išvarė nenuovokūs ir neapdairūs popiežiai, nelaimingieji nužudė Šv. Petrą – iš vidaus ir iš išorės; šiandienos Šv. Petras tapo visiška kvailyste – iš esmės labai turtinga ir drąsia, bet be… visko. Didžiulis praradimas.“ (p. 139)

Kalbėdamas apie Atėnus, Le Corbusier nuosaikesnis ir palankesnis: „Partenonas yra produktas, sukūręs standartą.“ (p. 106) Istorikė Marija Drėmaitė rašo: „Skyriuje „Grynoji dvasios kūryba“ antikinio Atėnų akropolio Partenono formų tikslumą jis prilygino šiuolaikinių staklių gaminiams… Palyginimu jis siekė parodyti, kad čia veikia tie patys estetikos dėsniai <…>“ Šio ansamblio grožį jis prilygino ne tik mašinoms, bet ir žmogui: „Gražus veidas nuo kitų skiriasi bruožų ypatybėmis ir visiškai individualiais ryšiais, kurie tuos bruožus susieja į visumą.“ Tokį poveikį gali turėti ir Atėnai: „Jeigu sustoji priešais Partenoną, jo vaizdas priverčia skambėti vidines stygas – ašis paliesta.“ (p. 171)

Le Corbusier dalį nuotraukų knygoje paretušavo tam, kad jos geriau atskleistų jo idėjas ir mintis. Iš vienos pusės, tai melas, iš kitos pusės, tai visai netgi savotiškai žavu – galima kaip vaikui žaisti ieškant skirtumų tarp to, kaip dalykai atrodė iš tiesų, ir to, kaip Le Corbusier norėjo juos matyti. Per knygos pristatymą M. Drėmaitė išskyrė gamyklos Pietų Amerikoje nuotraukos korekciją: Le Corbusier pasiskolino nuotrauką iš Walterio Gropijaus straipsnio žurnale „Werkbund“ ir ją pakoregavo: dingo detalės, prieštaravusios knygos autoriaus idėjai. Istorikė atlaidžiai pajuokavo: „Argi galime pykti ant žmogaus, kuris norėjo pagražinti tikrovę?“

Architektūra ar revoliucija

Knygos skyrius „Architektūra ar revoliucija“ vienintelis nebuvo publikuotas meno žurnale „L’Esprit nouveau“. Le Corbusier pasaulėžiūroje architektas priklausė visuomenės elitui, paskutiniame knygos skyriuje jis teigia, kad industrinė, efektyvi architektūra gali padėti „išvengti Revoliucijos“. M. Drėmaitė lietuviško knygos vertimo įžanginiame žodyje rašė: „<…> Le Corbusier pozicijos nereikėtų tapatinti su socialistine ideologija, greičiau atvirkščiai, savo mąstysena jis buvo technokratinis pozityvistas ir jo scenarijuje naujosios visuomenės lyderis turėjo būti ne proletariatas, o ekonominis ir intelektualinis elitas, kuriame architektui tenka svarbus vaidmuo.“ Istorikė gynė knygos autorių nuo kaltinimų, neva jis kaltas dėl „Fabų ir Šilainių“. Ji teigė, kad nors Le Corbusier idėja buvo kurti įvairovę iš standartizuotų detalių, sovietai pasivogė tik dalį architekto minčių ir savaip jas interpretavo.

Po lietuviško knygos leidimo pristatymo vyko diskusija, kalbėta apie manifestų poreikį ir architekto vaidmenį šiandienos pasaulyje. Architektas Vytautas Biekša klausė, kas būtų šių dienų technologinis manifestas, jei knygos parašymo laiku tai buvo garlaiviai, lėktuvai, automobiliai. Jis svarstė, kad galbūt šiandien tai internetas, mobilieji telefonai – dalykai, kurie erdvėje gal ir neturi didelės manifestacijos, tačiau be galo stipriai veikia kasdienybę, lemia didelius socialinius pokyčius. Kritikas ir architektas Andrius Ropolas lygino Le Corbusier su informacinių technologijų kompanijos vadovais, nes būtent jie dabar bando sutrikdyti įprastą pasaulio tvarką ir kurti naujus scenarijus, nebe architektai.

Ikoniška knyga

Pasak paties Le Corbusier, ši knyga skirta ne vien profesionalams, bet ir plačiajai publikai. Lietuviškos knygos anotacijoje teigiama, kad „Le Corbusier manifestas „Architektūros link“ („Vers une architecture“, 1923) yra vienas svarbiausių XX a. architektūros tekstų, žymintis ir paties autoriaus įspūdingos karjeros pradžią“. Su tuo negalima nesutikti, Le Corbusier indėlis į architektūros lauką yra didžiulis, jis buvo turbūt ryškiausias XX a. architektas – ir garbintas, ir nekęstas. Yra teigiančių, kad apolitiška architektūra apskritai neegzistuoja. Jei tai tiesa, Le Corbusier architektūra ir idėjos yra ypač politiškos ir gal būtent todėl ši knyga turėtų būti svarbus istorinis šaltinis visiems, norintiems geriau suvokti XX amžių ir šiandieninę aplinką, jų priežastis ir kaip jos formuoja žmogų.

Manifestą iš prancūzų kalbos vertė Aistė Galaunytė ir Neringa Dangvydė, vertimą recenzavo dr. M. Drėmaitė ir dr. Martynas Mankus, kalbą redagavo Dangė Vitkienė, įvadinį tekstą rašė M. Drėmaitė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2019 gruodis.

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.