Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, lankydamasi Kaune, pabrėžė, kad čia planuojamas statyti Nacionalinis mokslo ir inovacijų centras „Mokslo sala“ turi visas galimybes tapti regioninės reikšmės projektu: „Esu tikra, kad tikrai rasite, kaip pritraukti investuotojų, verslo atstovų, kad „Mokslo sala“ būtų ne tik Kauno ir net ne Lietuvos, o regioninės reikšmės projektas.“
„Mokslo salos“ konkursas, surengtas bendradarbiaujant su Londono konsultacijų kompanija „Malcom Reading Consultant“, buvo pirmas tokio pobūdžio architektūrinis konkursas Lietuvoje, sulaukęs tiek dėmesio iš viso pasaulio architektų.
„Mokslo salos“ architektūrinio konkurso nugalėtojais tapo Ispanijos ir Australijos architektų studija „SMAR Architecture studio“, su kuria tikimasi užbaigti derybas dar iki šių metų kovo mėnesio. Deryboms susiklosčius sėkmingai, bus pasirašoma sutartis, o architektų biuras pradės rengti techninį projektą. Planuojama, kad mokslo populiarinimo centras taps tikru traukos centru ne tik lietuviams, bet ir svečiams iš užsienio, o šį objektą Kaune per metus aplankys daugiau kaip 300 tūkst. žmonių.
Visvaldas Matijošaitis ir Jurgita Petrauskienė. Kauno savivaldybės nuotr.
Skaičiuojama, jog mokslo centras Kauno Nemuno saloje užims 9 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Preliminari viso projekto vertė siekia 23 mln. eurų. Dar papildomi 5 mln. eurų bus skirti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.
Tiesa, kaunietis architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys Linas Tuleikis gana kritiškai įvertino nugalėtojų projektą. Portalui SA.lt netrukus po konkurso rezultatų paskelbimo jis kalbėjo, kad yra nustebęs, jog kūrėjai neįvykdė vienos esminių projektavimo normų.
„Prasidėjus konkursui klausimų-atsakymų procedūroje, kuri tampa sudėtine konkurso sąlygų dalimi, buvo teiraujamasi, kokia yra Kaune saugi, pavojaus potvynių atveju nekelianti altitudė. Buvo įvardinta, kad visos patalpos turi būti ne žemiau nei 28 altitudėje. Nugalėtojo darbo stogo pats viršus yra 28 altitudėje. O visos patalpos eina žemyn. Tai nereiškia, kad jo neįmanoma padaryti. Tai tik reiškia, kad jo realizavimo kaštai, matyt, patrigubėtų (skaičiuojant nuo įvardytos suplanuotos 23 mln. eurų sumos). Standartiškai žemiau 28 altitudės galėtų būti įrengiamos tik sandėliai, kitos angų neturinčios patalpos, tačiau toks patalpų įrengimas būtų labai brangus ne tik dėl hidroizoliacijos, bet dėl didelio požeminių vandenų slėgio.
Jeigu pažiūrėtume tokius labai turtingus miestus kaip Hamburgas (Europoje turi didžiausią milijonierių skaičių), pamatytume, kad jie kartais stato žemiau užliejamos altitudės ir netgi daro langus, bet tie langai turi specialias sandarias metalines langines lyg povandeninių laivų liukai, kurie, kylant potvynio grėsmei prisukami ir apsaugo pastatų patalpas nuo užliejimo ar pažeidimo. Juk vanduo nekyla taip staigiai, kad nebūtų galima pasiruošti.
Bet: įrengti vitrinų, gražių vestibiulių, kur vidus susilieja su pievomis, neįmanoma. Tai net ne kainos klausimas – taip, kaip parodyta nugalėtojų projekte, padaryti tiesiog neįmanoma, nes jų nebus įmanoma apsaugoti nuo slenkančių ledų ir susidarančio baisiai didelio vandens slėgio. O čia mes turime 10 metrų žemiau upės vidutinio vandens lygio esančias patalpas. Net jei atliksime korekcijas, atsisakysime vitrinų, įrengsime tik vienas dureles, kurioms irgi suprojektuosime apsaugą, tai bus labai brangus sprendimas. Nes išeitų, jog salą reikia iškasti, išbetonuoti bunkerius, juos inkaruoti labai stipriais inkarais, ir tada užkasti atgal.
1 vieta – „SMAR Architecture Studio“ (Ispanija, Australija)
Šiaip sprendimas tikrai gražus. Santykis su landšaftu taktiškas, aukšto lygio architektūra. Nenuostabu, kad ir labai kompetentinga vertinimo komisija, jei tinkamai neinformuojama apie salos techninę specifiką, tokį darbą išrenka geriausiu. Bet jis tiesiog utopinis toje vietoje.
Apmaudu tik tai, kad šis darbas nėra originalus, – tai išvestinis projektas iš jau panaudotų to paties kolektyvo idėjų ir sprendinių dalyvaujant Mali Limos meno muziejaus konkurse (www.archdaily.com). Kaunui pasiūlyti sprendiniai nelabai nutolsta nuo Limos sprendinių, o tai nemažai pasako apie autorių požiūrį į kūrybinį tiražavimą kaip verslo būdą.
Nematau didelės problemos dėl to, kad nugalėtojų darbas neatliepia pageidavimo, kad objektas papuoštų Kauną kaip ženklinė architektūra. Jei kalbėsime apie šiuolaikinę architektūrą, ji vis mažiau ir mažiau užsiima puošyba. Vidinės erdvės irgi yra reprezentacija. Juolab kad į šį objektą trauks pati funkcija, sėkmingai įgyvendinus projektą čia visą laiką bus žmonių.“
Kauno savivaldybės ir SA.lt inf.
