Be to, Lietuvos hidrologinės sąlygos nėra palankios tokiems projektams: statyti srauniose, migruojantį dugną turinčiose upėse yra tikras iššūkis, o kartais – tiesiog brangiai kainuojanti kvailystė, neparankūs statybai ant vandens ir stiprūs ledonešiai.
M. Pakalnio kolega, įmonės „Sweco hidropojektas“ Susisiekimo komunikacijų ir hidrotechninių statinių projektavimo grupės vadovas Audrius Bunevičius paaiškino detaliau: „Mūsų situacija kiek kitokia nei Olandijoje – ledai Lietuvoje turi labai didelę griaunamąją galią. Pastatyti čia pastatą ir palikti jį ledų apsupty tolygu palikti statinį sutraiškyti. Žinoma, tokios problemos sprendžiamos įrengiant povandeninius ledlaužius, jie naudojami ir statant tiltus, kurie ir šiaip stovi ant labai gilių ir galingų polių. Bet visos tos priemonės tikrai labai pabrangina statybą ant vandens.“
Kitas dalykas, kurį reikėtų įvertinti planuojant statybą ant vandens prie didžiausių Lietuvos upių, Nemuno ir Neries, yra itin didelis jų vandens lygio svyravimas. Pasak krantines ir molus projektuojančio specialisto, yra tikimybė, kad svyravimas gali siekti 6–7 ir net daugiau metrų. „Net jei sakytume, kad tėra 1 procentas tikimybės, jog Nemune vanduo iki to maksimalaus lygio gali pakilti kartą per 100 metų, tas vienas kartas gali būti lemtingas. Kai kalbama apie gyvenamuosius namus, reikia galvoti apie tai, kaip apsaugoti žmones nuo nelaimingų atsitikimų“, – komentavo A. Bunevičius.
Apie galimus vandens lygio pokyčius būtina galvoti ir planuojant statybas šalia vandens. Nors įstatymuose numatytas statyboms privalomas atstumas nuo kranto dabar siekia 50 metrų (plius upės apsaugos juostos plotis), specialistai gali nurodyti ne vieną atvejį, kai statiniai iškilo lengvabūdiškai ignoruojant vandens keliamą pavojų ir nesisaugant jokiomis priemonėmis – net paaukštintais pamatais. Visi „Statybos ir architektūros“ pašnekovai minėjo naujausias, 2010 ir 2011 metų pavasarį, gamtos primintas pamokas, kai didelės žalos daliai Kauno rajono gyvenviečių apsemdamas gyvenamuosius pastatus pridarė gerokai pakilęs Neries lygis.
Sutvarkyti nepavyksta net pakrančių
Pripažindami gyvenamosios statybos ant vandens patrauklumą, M. Pakalnis ir A. Bunevičius siūlo bendrystės su vandeniu paieškas pradėti nuo paprastesnių projektų: išnaudoti visuomenės reikmėms daug kur apgailėtinai apleistas upių ir ežerų krantines. Tik nedaugelis miestų gali pasigirti sugebėję sutvarkyti savo teritorijoje esančių vandens telkinių aplinką taip, kad gyventojai norėtų leisti čia laiką.
A. Bunevičius neslepia nuoskaudos – prieš penkerius ar šešerius metus sužlugo beveik baigtas laivybos projektas, kurį, laimėjusi Vilniaus miesto savivaldybės konkursą, bendrovė „Sweco hidroprojektas“ rengė pagyvinti Neries pakrantes pasiryžusiai sostinei. Buvo parengta galimybių studija, techninis projektas sutvarkyti ir pritaikyti laivybai 16 kilometrų ruožą. Atliktas poveikio aplinkai vertinimas, numatytos projekto įgyvendinimo priemonės, tai yra farvaterio gilinimo darbai planuojant kiek didesnių laivų judėjimą, bene 8 prieplaukos. O tada Aplinkos apsaugos agentūra uždraudė vykdyti projektą. „Prie Vingio parko buvo aptikta lašišų nerštavietė, todėl jokia intervencija toje vietoje nebuvo galima. Mums reikėjo viso labo iki 40 centimetrų pagilinti 20 ar 30 metrų pločio vagą. Tos lašišos dabar ten gal ir nebeneršia, bet viskas buvo sustabdyta, – prisiminė A. Bunevičius. – Man atrodo, kad didžiausia Lietuvos bėda – nemokėjimas pasinaudoti tuo, ką turime jau šiandien. Yra idealių pakrančių ir Vilniuje, ir Kaune, kurios šiandien labai apleistos, apaugusios menkaverte augmenija. Ir dėl kokio vieno gyvūno ar augalo, įtraukto į saugomų sąrašą, kartais aukojame galimybes sukurti stiprius traukos taškus.“
Po kurio laiko laiveliu pralaukęs atgaivinti planuotą Neries atkarpą įmonės „Sweco hidroprojektas“ specialistas turėjo progą dar kartą konstatuoti: pačiame miesto centre saugomi ištisiniai šiukšlynai, išskyrus gal tik tuos ruožus, kurie dar sovietmečiu sutvirtinti šiandien apibyrėjusiomis krantinėmis.
Tokia pati situacija, pasak A. Bunevičiaus, ir Kaune – net jei sukuriamas pavienis patrauklus objektas, tenka susitaikyti su tuo, kad niekam nerūpės padidinti jo pasiekiamumą papildomomis susisiekimo infrastruktūros priemonėmis. „Žinau, kad yra keletas šiandien kuriamų projektų, kuriais bandoma prasiskinti kelią prie vandens, bet jie irgi neprasibrauna pro aplinkosauginius klausimus. Matant Europos didžiųjų miestų praktiką – kaip jie išnaudoja krantines pėsčiųjų, dviračių takams, valtelei pririšti, baidarei išsikelti, kalbėdamas apie mūsų gamtos saugojimą dėčiau kabutes“, – sakė specialistas.
Miestas nori atsigręžti į upę
Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja, Plėtros planavimo skyriaus vedėja Rūta Matonienė siūlo pripažinti, kad pastaraisiais metais Neries upės aplinka stipriai aptvarkyta, pasikeitęs ir jos vaidmuo sostinės gyvenime.
Prieš kelerius metus įteisinus 7,5 kilometro ilgio pramoginei laivybai skirtą vidaus vandens kelią – jis pripažintas valstybinės reikšmės vandens keliu, ruožas kasmet išvalomas, pažymimas navigaciniais ženklais ir mielai naudojamas ne tik baidarininkų. Taip – laivų galėtų būti ir daugiau, upės pakrantėse poilsiaujančių žmonių irgi galėtų būti daugiau, bet kad tai pasikeistų, savivaldybė dar turės nuveikti nemažai darbų, patvirtino R. Matonienė.
Artimiausiais metais tikimasi įgyvendinti kelis projektus – įrengti žiemos uostą, kur būtų ir degalų kolonėlė, ir elingai, taip pat rekonstruoti krantines, kurioms jau nebeužtenka kosmetinio dangos sutvarkymo. Šiems tikslams tikimasi gauti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų paramą. Pėstieji ir dviratininkai, kuriems pažadėta žiedinė 25 kilometrų trasa Neries pakrante, ko gero, kol kas pasitenkintų ir paprasčiausiu krantinių dangos palyginimu, bet savivaldybė laikosi nuostatos, kad tai būtų lėšų švaistymas, tad teks palūkėti, kol įsisuks 2014–2020 metų ES paramos mechanizmas.
Galbūt operatyviau tvarkysis privatus verslas. Jis, įvertinęs pirmuosius Neries pakrančių atsigavimo ženklus, jau mato prasmę investuoti į tam tikrus čia esančius objektus.
