Statyba ant vandens: tikros ir menamos kliūtys

2014 gegužės 7 d.

Lietuvoje statybų ant vandens tema prisimenama tik tada, kai atsakingos institucijos randa kokią nelegalią, vieną koją į ežerą įmerkusią ar bent jau per arti vandens išdygusią pirtelę. Tada žiniasklaida paviešina vykdomos baudžiamosios „akcijos“ detales, arba triukšmas ir kalbos apie prasikaltusius savininkus netikėtai nutyla. Ir čia jau kiekvienam spręsti – džiaugtis ar piktintis dėl to, kad kažkur Lietuvoje žmonės turi išskirtines sąlygas mėgautis vandens magija. Laimingųjų tikrai nedaug – gyvenamoji statyba ant vandens mūsų šalyje neleidžiama.

Ar tikrai lietuviai nemėgsta vandens?

Turėdami daugybę ežerų ir upių, lietuviai laikosi delikataus atstumo nuo vandens. Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiasis architektas-urbanistas Mindaugas Pakalnis mėgsta cituoti architektą ir muziką Algirdą Kaušpėdą: „Lietuva nuo seno nemėgo vandens. Pažiūrėkime mūsų tautosaką: vanduo čia visada pirmiausia – pavojus. Prisiminkime Eglę žalčių karalienę ar paskenduolę Veroniką… Užtat ir nestatome nieko prie vandens. O juk būta polinių gyvenviečių net ant vandens, kuriose daugiau kaip prieš 2000 metų gyveno mūsų protėviai – tai liudija Luokesų ežero radiniai. Jei tuo metu būtų veikęs regioninis aplinkos apsaugos departamentas, tikrai nebūtų suderinęs tokio projekto.“

Iš svečių šalių lietuviai parsiveža nuotraukų su mūsų kraštų gyventojams egzotiškai atrodančiais virš vandens iškilusių gyvenamųjų namų ar būstais paverstų laivų vaizdais. Šis sprendimas ieškantiesiems vandens artumo romantikos įmanomas ir Lietuvoje, nes išpildo pagrindinę įstatymų nuostatą – visa, kas yra vandenyje, turi plaukti ar plūduriuoti (žinoma, jei tai ne tiltas ar prieplauka). Tad išsprendus būtinų komunikacijų, nuotekų tvarkymo klausimus ir tuo atveju, jei plūduriuojanti priemonė neviršija įstatymuose numatytų dydžio apribojimų (aukščio, pločio, kvadratūros), galima kurtis ant vandens. Kai kuriais atvejais tam nereikia net savivaldos administracijos leidimų.

Geriau niekieno nei kieno nors

Viešasis interesas – siekis vandens telkinius išsaugoti maksimaliai prieinamus visiems, specifinės hidrologinės sąlygos, diskutuotinas tokios rūšies statinių poreikis, tradicijos nebuvimas – tokias ir panašias priežastis, kalbėdami apie gyvenamosios statybos ant vandens draudimo priežastis, vardija įvairių sričių specialistai.

„Suprasčiau, jei Lietuvoje žemės trūktų“, – pirmiausia juokais replikavo ir Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras. Užsienyje regėjęs įvairiausių gyvenimo ant vandens sprendimų, pripažįsta, kad pirmieji lietuviški bandymai imituoti gyvenimą ant vandens suformavo skeptišką jo požiūrį: „Mačiau Lietuvoje pirmuosius statybos ant vandens daigus – tai, kas vadinama plaukiojančiomis pirtimis. Manęs nesužavėjo, pavyzdžiui, po Antalieptės marias tampoma pirtis. Kaip turbūt ir tos patvankos pakrantėse esančių sodybų gyventojų – kai prie kokios sodybos priartėja plaukiojantis balius su muzika ir kitais atributais…“

Tiesa, V. Bezaras neabejoja, kad stacionarūs tam tikros, tarkime, rekreacinės paskirties statiniai ant vandens suteiktų kraštui patrauklaus kolorito. Tačiau Aplinkos ministerijos specialistas siūlo rimtai vertinti tai, kad statinys vandenyje gali pažeisti kitų vandens mėgėjų interesus. „Jei prasidėtų masiškesnė statyba ant vandens, daugelis pasišiauštų. Mažai kur ir įmanoma tai daryti – galbūt Kuršių mariose ar Nemuno deltoje. Juk net tik prisišvartavus su plaukiojančia priemone kažkur, ji ne tik užima plotą, kažkam tai – vizualinė tarša. Beje, apsidairykite Latvijoje ar kitose aplinkinėse šalyse – nelabai ir matyti statybos ant vandens. Lietuvoje turime tik vieną kitą statinį ant polių, išlikusį nuo sovietinių laikų“, – atkreipė dėmesį departamento vadovas.

Kita problema, gąsdina specialistai, yra tai, kad mūsų šalies projektuotojai neturi pakankamai žinių projektuoti ant vandens, tad jų klientai rizikuoja, jog namas bus pažeistas ledonešio ar kitų vandens telkinių virsmų. Bet architektai atremia, kad valstybių, kur statyba ant vandens įprasta ir galima rasti reikiamų žinių, apstu. Viena tokių – Olandija, kur žemiau jūros lygio yra kone trečdalis teritorijos, o statiniai ant vandens yra tokie pat įprasti, kaip ir ant žemės.

Galimybės plaukia pro šalį

Urbanistas M. Pakalnis pritaria V. Bezaro nuomonei, kad priimant sprendimus negalima ignoruoti ir viešojo intereso. „Žinoma, nebūtų labai gerai, jei kur nors Žaliuosiuose ežeruose penki ponai pasistatytų namus ant vandens“, – sakė architektas. Vis dėlto jis apgailestauja dėl to, kad Lietuvoje vandens telkiniai daugeliui atrodo ne galimybė, o kliūtis, kad užsispyrę gyvename nusigręžę nuo vandens, užuot tiesiog pasimokę iš pasaulinės praktikos ir pasirūpinę įvairiomis apsaugomis. „Suprantu, kad gamtininkai su statybomis ant vandens bijo išleisti džiną iš butelio, – sakė M. Pakalnis. – Bet tai yra reglamentavimo reikalas. Įsivaizduoju, kad ir Olandijoje negalima statyti bet kur ant vandens.“

    Komentarai