Lietuvos miestų plėtros strategijose brėžiama aiški kryptis – horizontalų plėtimąsi į pakraščius vis dažniau keičia vidinė regeneracija. Dėmesys nepakankamai išnaudojamiems pastatams, istoriniams kompleksams ir apleistoms industrinėms teritorijoms tampa ne tik estetiniu, bet ir ekonominiu būtinumu. Ribotas sklypų prieinamumas centrinėse dalyse bei siekis efektyviau naudoti esamą infrastruktūrą skatina vystytojus gręžtis į konversijos projektus.
Šie procesai aktyviausiai stebimi Vilniaus Naujamiesčio, Šnipiškių ir Stoties rajonuose, o Kaune transformacijų židiniais tampa Nemuno sala ir aplinkinės teritorijos, taip pat modernizuojamas Stoties turgus. Ši tendencija atspindi platesnius Europos urbanistinius pokyčius, kur pastato pritaikymas naujai funkcijai vertinamas kaip kultūrinis ir strateginis pasirinkimas.
Konversija kaip kultūrinis pasirinkimas
Italų architektas, studijos „Scandurra Studio“ įkūrėjas Alessandro Scandurra pabrėžia, kad pastatų transformacija yra kur kas daugiau nei techninis procesas.
„Miestuose jau esančių struktūrų transformavimas labai svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Objektų regeneracija nėra vien techninis ar aplinkosauginis klausimas, bet kultūrinis pasirinkimas. Konvertuodami sprendžiame, ką išsaugoti, ką pakeisti ir kaip užtikrinti tęstinumą nestabdant miesto gyvenimo“, – teigia architektas.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius papildo, kad Lietuvos rinka pasiekė brandos etapą, kuriame tik nauja statyba nebegali patenkinti visų poreikių.
„Šiandieninė rinka natūraliai bręsta ir tik nauja statyba nebėra vienintelis augimo kelias. Turime gan didelį kiekį neįveiklinto ar neefektyviai naudojamo turto, kuris galėtų būti transformuotas į modernias, gyvybingas erdves. Kitas svarus veiksnys yra plėtrai tinkamų sklypų trūkumas patraukliose miesto vietose, todėl teritorijų konversijos ar jau esamų pastatų transformacijos tampa tvariu sprendimu urbanistiniam miestų vystymui“, – sako M. Statulevičius.
Italijos pamokos: nuo „Palazzo Spiga“ iki „Cascina Merlata“
Italijos miestų – Milano ir Romos – patirtis rodo, kad sėkminga konversija prasideda nuo gilaus konteksto supratimo. A. Scandurra teigimu, architektūros vertė slypi ne pačiame objekte, o tame, ką jis įgalina.
„Mes į konversijas žiūrime kaip į strateginį ir kultūrinį veiksmą. Kiekvienas projektas yra platesnės sistemos dalis, galinti aktyvuoti ryšius tarp funkcijų, žmonių ir elgesio“, – aiškina architektas.
Konkretiems sprendimams iliustruoti studija pateikia tris skirtingus pavyzdžius
„Palazzo Spiga“ (Milanas)
Istorinis pastatas pritaikytas komercinėms ir biurų funkcijoms, išlaikant jo tapatybę, tačiau atveriant erdves bendruomeninėms veikloms.
„Via Veneto“ (Roma)
Biurų transformacija jautrioje istorinėje aplinkoje, pertvarkant vidaus erdves į lankstesnes ir labiau atitinkančias šiuolaikinį darbo ritmą.
„Cascina Merlata“ (Milano priemiestis)
Pavyzdys, kaip apleista teritorija po „Expo 2015“ parodos virto daugiafunkciu kvartalu, suteikiant vietai naują paskirtį ir gyvybingumą.
Pusiausvyros paieškos Lietuvoje: paveldas ir inovacijos
Lietuvoje paveldo pritaikymas dažnai susiduria su griežtais apribojimais, tačiau ekspertai pastebi teigiamų poslinkių. M. Statulevičius išskiria Italijos požiūrį, kur paveldosauga netampa kliūtimi moderniai architektūrai.
„Pozityviai nustebino italų protingas dėmesys kultūros paveldo objektų ir modernios architektūros projektų darnai, kuriai nėra trukdoma, o atvirkščiai, toks santykis yra skatinamas. To labai norėtųsi palinkėti ir Lietuvos atsakingoms institucijoms“, – sako LNTPA vadovas.
Lietuviški pavyzdžiai, tokie kaip Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios rekonstrukcija (studija „Fragment architektai“) ar Kirdiejų rūmų pritaikymas Vilniaus muziejui (studija „2XJ“), rodo, kad prasmingi pokyčiai įmanomi ir pas mus. Šie projektai įrodo, kad minimaliomis, bet logiškomis priemonėmis istoriniai pastatai gali būti įveiklinti šiuolaikinėms visuomenės reikmėms.
Vertė slypi ne naujame sklype, o esamame potenciale
Baigiantis masinės ekstensyvios plėtros laikmečiui, projektavimo kokybė pradedama matuoti ne naujų kvadratinių metrų kiekiu, o gebėjimu „įveiklinti“ tai, kas jau sukurta.
„Miestai jau nebeauga taip, kaip anksčiau, nes vertė šiandien slypi ne išorinio augimo idėjoje, o gebėjime sutelkti patirtis ir aktyvuoti tai, kas jau egzistuoja. Sukurtoje aplinkoje, sudarytoje iš erdvių, ryšių, infrastruktūros ir atminties, visada slypi potencialas“, – reziumuoja A. Scandurra.
M. Statulevičius pabrėžia socialinį šių projektų aspektą: „Konversijos nebūtų tik komerciniai projektai, bet kurtų pridėtinę vertę mūsų miestams ir jų gyventojams“. Tai apima ne tik pastatų atnaujinimą, bet ir viešųjų erdvių gyvybingumą, bendruomeniškumo skatinimą bei efektyvų infrastruktūros naudojimą.
Parengta pagal pranešimą žiniasklaidai
