Justina GRAINĖ
Visame pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriant tvariai architektūrai, jos įgyvendinimo misija tenka kūrėjams – architektams. Aplinkos tausojimas ir saugojimas tampa neatsiejamas nuo architektūros jau šiandien. Visgi rytojaus architektūra, jos tendencijos ir įgyvendinimas – jaunųjų kūrėjų rankose. Yra puikių pavyzdžių, kaip tvarumas tampa ne tik projekto reikalavimo dalimi, bet ir kyla iš pačių architektų pasaulėžiūros.
Jaunųjų architektų studija „After Party“ – tai Gabrielės Ubarevičiūtės ir Giedriaus Mamavičiaus duetas, jau pelnęs ir tarptautinį pripažinimą. Mokęsi „Vilnius Tech“, šie architektai stažavosi Romoje, dirbo Danijoje – COBE ir BIG – „Bajrke Ingels Group“ studijose. Taip pat jie turėjo galimybę dirbti Honkonge, vieno didžiausią įtaką XX–XXI a. architektūrai padariusių architekto Remo Koolhaaso biure „Office for Metropolitan Architecture“.
Kartu nuo studijų laikų dirbantys architektai 2020-aisiais po patirties užsienyje įkūrė savo studiją Lietuvoje, kurios pagrindine ašimi tapo tvaresnis požiūris į architektūrą, užkoduotas studijos pavadinime. „After Party“ reiškia ne tik įprotį baigti darbą vidurnaktį, bet ir daug svarbiau – manifestą sau patiems, primenantį apie atsakomybę pereiti iš nerūpestingo vakarėlio nuotaikos, į tvaresnę, aplinkai jautresnę ateitį.
Nors Gabrielė su Giedriumi sako save laikantys dar jauna architektūros studija, jų darbai jau sulaukia pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 2020 m. „After Party“ laimėjo Turku miesto urbanistinį konkursą, kuriame pasiūlė projektą, sprendžiantį postindustrinės, klimato veiksnių pažeidžiamos teritorijos reintegraciją į miesto audinį.
Būtent „After Party“ komanda su „Išora x Lozuraitytė studio for architecture“ pasiūlė ir geriausiu pripažintą Valstybinių miškų urėdijos administracinio pastato su lankytojų centru projektą, kuris turėtų tapti medinės statybos pavyzdžiu Lietuvoje. Projekto tikslas – sukurti precedentą valstybiniame sektoriuje, kuris įkvėptų privatų verslą investuoti į tvarią architektūrą, todėl yra labai svarbus Lietuvos architektūros kontekste.
Tvarios architektūros sėkmė – tai turi būti ne tik architektūrine užduotimi, bet ir skleistis iš asmeninės pasaulėžiūros.
Tvarios architektūros sėkmė – tai turi būti ne tik architektūrine užduotimi, bet ir skleistis iš asmeninės pasaulėžiūros. To pavyzdys – neseniai „After Party“ komandos įgyvendintas projektas „Namas ir Upė“. Architektai sukūrė tvaresnio gyvenamojo namo idėją Giedriaus mamai. Projekto esmė buvo įgalinti unikalias gamtines sklypo vertybes, sukurti gyvenamąją aplinką, glaudžiai susiliejančią su supančiu upės peizažu.
Paklaustas, kaip mamai pavyko prisijaukinti projektą, Giedrius pasakoja, kad apsigyvenusi čia mama tapo ramesnė, sąmoningesnė, net pradėjo naują tradiciją – didžiąją metų dalį kasryt maudytis upėje.
Visgi šiame projekte dėl gaisrinių reikalavimų, siaurame sklype, greta kaimyninių namų, teko rinktis mineralines statybines medžiagas, kurioms šiuo metu vis dar nėra visiškai tvarių alternatyvų. „Šį trūkumą kompensavome pasiekdami tuomet dar nebūtinus A++ klasės standartus, o priešais namą sukūrėme hibridinę automobilių stoginę su saulės elektrine. Neretai Lietuvoje, o ir pasaulyje, vis dar galvojama, kad pastato statybos anglies pėdsaką galima kompensuoti vien tik apželdinus stogą, pasodinus ar išsaugojus porą medžių. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nereikia puoselėti želdynų miestuose, nes jie ypač svarbūs mūsų aplinkai, tačiau, siekdami tvarumo, turėtume mąstyti gerokai plačiau“, – pasakoja Giedrius.
Kaip Jūs, kaip architektai, suprantate tvarumo sąvoką savo darbe ir gyvenime?
Giedrius: Žodžiu „tvarumas“ šiuo metu tampa įprasta žongliruoti įvairiais rinkodaros tikslais, kartais pamirštant pačią jo prasmę, todėl matome didelę riziką, kad ši tema, kad ir kokia svarbi mums visiems, balansuoja ties įgrisimo riba. Iš principo, tvarus vystymasis reiškia tokį vystymąsi, kuris, atliepdamas šiandienos poreikius, nekompromituoja ateities kartų galimybių įgyvendinti savo reikmes. Atrodo, nesudėtinga, tačiau, remiantis istorija, žmonių civilizacija niekada nesivystė tvariai, dėl ko dar iki industrinės revoliucijos, dėl žmonių veiklos išnyko didelė dalis pasaulio floros ir faunos. Tiesiog populiacija niekada nebuvo tokia didelė ir tokia turtinga, kad darytų sparčią įtaką aplinkai.
Kaip teigia duomenis tyrinėjanti mokslininkė Hannah Ritchie, mes galime būti ne „paskutinioji karta“, o pirmoji – turinti išskirtinę galimybę pakeisti šią kryptį. Pagaliau atsinaujinančių energijos šaltinių technologijos tapo tiek prieinamos, kad jų masinis naudojimas darys reikšmingą įtaką ateities vystymosi tvarumui.
Kaip savo darbe stengiatės pritaikyti tvarumo idėjas?
Gabrielė: Pirmiausia siekiame dekonstruoti problematiką. Statybų sektorius sudaro vieną trečiąją visų pasaulio emisijų. Be tiesioginių statybos industrijos išmetimų bei pastatų eksploatacijos neefektyvumo, net 11 proc. sudaro statybinių medžiagų gamyba – daugiausia betono, kuriam išgauti panaudojant iškastinį kurą deginamos klintys, ir plieno. Šių medžiagų pakeitimas tvariomis alternatyvomis (pavyzdžiui, klijuotosios medienos konstrukcijomis) yra vienas paprastesnių būdų prisitaikyti. Kitas šiek tiek kompleksiškesnis, nes kyla iš mūsų ekonomikos pamatinių principų – nuolatinio augimo ir su tuo susijusio vartojimo skatinimo. Ne išimtis ir pastatai, kurie dažnai nebūtinai statomi pragyventi amžius. Kad ir dažnai linksniuojami sovietiniai daugiabučių kvartalai, kurių galiojimo laikas jau seniai pasibaigęs, o kompleksinės renovacijos nelabai pavyksta. Deja, panašumų gyvenamojo būsto rinkoje yra ir dabar, kai natūralus vystytojų siekis didesnei ekonominei grąžai neskatina investuoti į kokybę daugiau, nei to reikalauja pirkėjas.
Giedrius: Tačiau cituojant mokslininką, analitiką Vaclavą Smilą, nėra jokios priežasties, kodėl mes negalėtume sukurti automobilio, kuris tarnautų 35, o ne kaip įprasta 6–7 metus. Taip ir su architektūra. Turime efektyvinti sektorių, siekti pernaudoti jau esamus neefektyvius statinius, pritaikyti juos šiandienos poreikiams, o kurdami naują architektūrą kurti kokybę, kuri išliktų vertinga šimtmečius, pastatus, kurie būtų lankstūs prisitaikyti prie ateities pokyčių.
Gabrielė: Būtent šiais principais ir vadovaujamės savo kūryboje. Prieš projektuodami pirmiausia siekiame įsigilinti į konteksto vertybes, gerai apgalvoti planuojamą intervenciją ir tik tada siūlyti tas vertybes geriausiai įgalinantį sprendimą.
Vienas paskutinių pavyzdžių – mūsų pasiūlymas Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio muziejaus projektui, kur, vengdami drastiškos intervencijos į jautrų gamtinį kontekstą, muziejui siūlėme alternatyvią vietą.
„After Party“ pasiūlymas Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio muziejaus konkurse, „After Party“ nuotr.
Kaip prisidedate prie tvarumo idėjos savo asmeniniame gyvenime?
Gabrielė: Vakarų žiniasklaidoje „doomeriais“ (angl. „pasmerktaisiais“) pramintai mūsų kartai būdingas nuolatinis kaltės jausmas keliauti lėktuvais, dalyvauti vartotojiškoje visuomenėje ar net turėti vaikų yra pažįstamas ir mums. Tačiau, nepaisant tų nuolatinių gąsdinančių naujienų, yra ir pozityvesnė pusė – vis prieinamesnės tvarumo inovacijos, prie kurių kūrimo bei naudojimo bandome prisidėti ir patys. O asmeniniame gyvenime tvarumas mums siejasi ir su sveikesniu gyvenimo būdu – judėjimu pėsčiomis, dviračiu, sveika augaline mityba, nepervartojimu. Visa tai ne tik naudinga žemei, bet ir prisideda prie mūsų pačių sveikatos.
Visgi tvarūs sprendimai ir projektai reikalauja nestandartinių sprendimų. Ar galima sakyti, kad tai yra tas sudėtingesnis kelias?
Giedrius: Jei ši problema būtų paprasta, turbūt jau seniai pasaulis būtų ją išsprendęs. Bet remiantis ta pačia Hannah Ritchie, tvarumo pergalė gali būti pasiekiama dviem būdais – kai tvarus sprendimas tampa pigesnis, prieinamesnis arba kai jo kokybė yra aukštesnė nei įprasto. Kaip pavyzdį ji pateikia elektromobilį, kuriuo ne retas naudojasi ne dėl tvarumo, bet dėl paprasčiausio vairavimo malonumo.
Gabrielė: Architektūroje, kaip ir kitose srityse, daug ką lemia bendra lyderystė, priemonės tvariam vystymuisi skatinti valstybiniu lygmeniu. Tai jau ir dabar vykdomos renovacijų programos, kompensacijos saulės elektrinėms ir kt. Danijoje įsigaliojo ir nauji reikalavimai apskaičiuoti statomo pastato CO2 pėdsaką ir neperžengti nustatytų ribų.
Tačiau mes tikime, kad tvari architektūra ilgainiui užkariaus rinką ir dėl savo kokybės, kuriančios sveikesnę aplinką. Miškų urėdijai pasiūlėme darbo erdves, glaudžiai susijusias su jas supančia gamta. Medis interjere yra artima, natūralu žmogui. Galiausiai manome, kad besikeičianti karta bus sąmoningesnė savo ateities pasirinkimuose.
Kokie iššūkiai kyla ieškant tvaresnių idėjų ar norint jas pritaikyti?
Giedrius: Vienas pagrindinių iššūkių, su kuriuo susiduriame, bent jau Lietuvoje, yra vis dar gana didelis visuomenės abejingumas, kylantis ir dėl išsamaus švietimo šia tema stokos. Kad būtų masiškai naudojamas, tvarumas turi tapti patrauklesniu, praktiškesniu pasirinkimu. Dabartinės galimybės gyventi tvariai yra labai plačios, tačiau daugeliu atvejų turi aukštesnę kainą, kai tuo tarpu taršą sukeliančios sritys neretai dar yra ir subsidijuojamos valstybės.
Netiesioginis to pavyzdys: vis intensyvėjantis automobilių eismas miestuose. Tai buvusių ilgalaikių miesto investicijų gerinant automobilių infrastruktūrą pasekmė, kai tuo tarpu pėsčiųjų, dviračių ir viešojo transporto infrastruktūra dar daugelyje vietų labai prastos būklės. O kainą sumokame mes visi: taršiu oru kvėpuodami mieste savo sveikata, savo mokesčiais išlaikydami tą išsidriekusią priemiesčių infrastruktūrą, dėl nepakankamo gyventojų tankio, negaudami visų gyvenimo mieste privalumų.
Kokią vietą tvarumas užima šių dienų architekto profesijoje?
Giedrius: Tvarumas ilgainiui taps neatsiejamas nuo grožio sampratos. Pastatai, o kartu ir miestai bus vertinami pagal atsparumą klimato kaitos padariniams, lankstumą, santykį su aplinka. Ir mes matome tai ne kaip suvaržymą, o kaip įrankį ieškoti originalių naujų architektūrinių koncepcijų.
Esate jaunosios kartos atstovai, kurių rankose – architektūros ateitis. Kaip įsivaizduojate artimiausias architektūros tendencijas?
Gabrielė: Suvokiant, kokią didelę įtaką pasaulio klimatui daro vien statybų sektorius, norisi architektus matyti priešakinėse visų diskusijų gretose. Ne tik kaip bendros mūsų aplinkos estetikos kūrėjus, bet ir kaip vienus iš tos aplinkos ateities strategų.
Giedrius: Tačiau viena aišku, angliškai vadinama „starchitecture“ arba egocentriškos ikoniškos architektūros era, dabarties kontekste atrodo gana groteskiškai.
Kokia būtų Jūsų rytojaus miesto, kvartalo vizija?
Gabrielė: Galime palyginti miestus, kuriuose teko gyventi po keletą metų. Kopenhaga neabejotinai yra vienas teisingiausiai išvystytų miestų pasaulyje, su puikia judumo strategija, architektūrine kokybe, miesto kultūra ir paslaugų pasiūla. Honkongą pamėgome kaip labai tankiai apgyvendintą miestą, kurio gatvės tarnauja tarsi miestiečių svetainė, todėl yra neįtikėtinai gyvos ir jaukios. Salos viduryje esančias džiungles su pasivaikščiojimo takais galima pasiekti vos per 15 minučių iš bet kurio miesto taško. Viešojo transporto sistema irgi tokia efektyvi, kad automobilis yra tiesiog nereikalingas.
Šiuo metu gyvename Vilniaus centrinėje miesto dalyje. Vilnius yra gražus savo kontrastais, sluoksniais, o dar turi ir labai glaudų ryšį su gamta, todėl neabejojame, kad savo patrauklumu galėtų pralenkti net Kopenhagą, jeigu būtų to kryptingai ir nenutrūkstamai siekiama.
„After Party“ kurtas Turku miesto urbanistinį konkursą laimėjęs projektas, „After party“ nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 ŽIEMA
