Blog

Kaip gaivinamas paveldas?

Paveldotvarka
„Opus Optimum“ nuotr.

Retas drįstų paprieštarauti, kad restauratorių darbas sudėtingas ir atsakingas ne tik dėl savo specifikos, bet ir dėl neretai įstringančio finansavimo bei ne visuomet pozityvaus visuomenės dėmesio. Paveldotvarka palyginti konservatyvi sritis – naujos medžiagos ar technologijos į restauratorių rankas patenka tik įvertinus jų naudą gaivinamam paveldui. Visgi ne modernios technologijos, o kruopščiai ir be interpretacijų atlikti tyrimai dažnu atveju tampa sėkmingų tvarkybos darbų sąlyga.

Atranda naujas technologijas

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) „LinkMenų fabriko“ direktorius Adas Meškėnas atkreipė dėmesį, kad technologijos, pasauliniu mastu pradėtos taikyti kone prieš dešimtmetį, Lietuvoje įsitvirtina tik pastaruosius kelerius metus. Pavyzdžiui, mūsų šalyje nebe naujiena kultūros paveldo objektų skaitmeninimo procesai, informacinis modeliavimas (BIM), įsileidžiamas ne tik į statybų, bet ir į paveldotvarkos procesą. Abiem atvejais BIM modelis palengvina objekto eksploataciją.

A. Meškėnas pasakojo svarstantis bendradarbiaujant su architektų bendruomene ateityje įgyvendinti projektą – vertingiausius sostinės senamiesčio objektus perkelti į skaitmeninę erdvę. Tai palengvintų istorinių objektų apžiūrą, vertingųjų savybių užfiksavimą, susisteminimą ir išsaugojimą.

Iki šiol paveldosaugininkai ir restauratoriai remiasi saugomų kultūros paveldo objektų fotofiksacijomis, kuriose užfiksuotos vertingosios savybės, taip pat kukliais jų aprašymais. Anot pašnekovo, 3D modelis leistų lengviau identifikuoti paveldo objektą, kaupti ir naudotis vertinga informacija.

Šiuo metu tiriant paveldo objektus įprastai pasitelkiami du metodai: lazerinis skenavimas ir fotogrametrija. Lazeriniu skeneriu gaunamas taškų debesis, iš kurio konstruojamas 3D modelis. Dar modernesni lazeriai taškams priskiria spalvas, taigi, išgaunama skenuojamo objekto spalvinė tekstūra.

Kultūros paveldo objektų skaitmeninimo procesai, informacinis modeliavimas (BIM), įsileidžiamas ne tik į statybų, bet ir į paveldotvarkos procesą.Adas Meškėnas

„LinkMenų fabriko“ nuotr.

Fotogrametrijoje 3D modelis sugeneruojamas iš daugybės nuotraukų. Lazerinis skenavimas, anot VGTU „LinkMenų fabriko“ direktoriaus, daug tikslesnis, juolab kad paveldo objektai išsi skiria puošybos elementų, įvairių detalių gausa. Pageidaujant tikslių kontūrų, toks skenavimas – tinkamas sprendimas. Tokio metodo trūkumas – imlumas laikui.

Fotogrametrija – greitesnis, bet ne toks tikslus metodas. Gaunamas bendras pastato vaizdas, tačiau, priklausomai nuo objekto dydžio, galima kelių milimetrų ar centimetrų paklaida – per didelė prireikus restauruoti, pavyzdžiui, vieną puošybos elementą.

Skenuoti galima įvairiais būdais: skenerį sumontuoti ant stovo, transporto priemonės ar skraidyklės. Praktikoje naudojami ir rankiniai skeneriai, skirti nedideliems objektams.

A. Meškėnas priminė slenkančių Gedimino kalno šlaitų situaciją, kai, siekiant užfiksuoti šlaito būklę ir tikslią formą, buvo skenuojamos kalno deformacijos. Tuomet gautas rezultatas – itin tikslus aktualaus kalvos fragmento paviršiaus „taškų debesis“, kurį sudarė 19 mln. taškų ir kuriuo remiantis sukurtas skaitmeninis Gedimino pilies kalno modelis. Nuošliaužos tūriui apskaičiuoti būtų pasitarnavęs fotogrametrijos metodas. Istoriniuose pastatuose atsiveriantiems plyšiams fasaduose tirti naudojami poslinkių davikliai.

Pašnekovas pritaria – paveldo skaitmenizavimo projektų Lietuvoje stinga. O skaitmeninis modelis palengvintų tokių objektų priežiūrą, informaciniame modelyje būtų saugoma visa vertinga informacija, be to, būtų galima įvertinti, kiek klaidų padaryta savininkų iniciatyva atliekant tvarkybos darbus.

„LinkMenų fabriko“ nuotr.

Pradžia – kokybiški tyrimai

Bendrovės „Opus Optimum“ vadovas Aidonas Valkiūnas sako, kad paveldo objektų tyrimai iki šiol atliekami paviršutiniškai – su aplaidžiai atliktu darbu praktikoje susiduria ir restauratoriai, ir architektai, galiausiai užsakovai, vertindami turimą paveldo objektą. „Nuo išsamių tyrimų labai daug kas priklauso. Paviršutiniški tyrimai daromi tam, kad būtų užfiksuota, jog kažkas yra, bet visiškai nekreipiamas dėmesys į medžiagiškumą, sunykimo laipsnį, būklę, atstatymo galimybę. Dažnai susiduriame su tuo, kad atėjus dirbti į objektą tenka tyrimus perdaryti“, – apgailestavo pašnekovas.

Sykiu A. Valkiūnas pripažįsta – už paveldą atsakingos institucijos skatina fotogrametriją, tačiau tam, kad restauratorius praktikoje galėtų „perskaityti“ tūrinį vaizdą: nustatyti ir tiksliai išmatuoti defektų apimtį, įvertinti, pažymėti trimačiame vaizde ir surašyti paveldo objekto būklės defektinį aktą, būtina įsigyti keliolika ar keliasdešimt tūkstančių kainuojančią programinę įrangą. Tokią kasdieniame darbe šiuo metu teišgali naudoti kelios įmonės. Bet tokios įrangos neturi ir, tikėtina, artimiausiu metu neturės už paveldosaugą atsakingi valdininkai, kurių darbas patikrinti restauratoriaus pateiktą informaciją. Apgailestauja restauratorius ir dėl to, kad tvarkybos darbų projektai į valdininkų stalčius neretai atgula neįsigilins į jų turinį.

„Opus Optimum“ restauratoriai, bendradarbiaudami su chemikais ir fizikais, paveldo objektuose atlieka išsamius polichromijos, chemijos, o nuo šiol – ir fizikinius tyrimus. Paveldo objektai fotografuojami infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių spektre. Kaip paaiškino A. Valkiūnas, spalvų pigmentai, pagaminti skirtingu laikotarpiu iš skirtingų medžiagų, ultravioletinėje šviesoje švyti nevienodai. Taigi, restauratoriai gali pamatyti tai, kas plika akimi liktų nepastebėta. Fizikiniai tyrimai palengvina darbą aiškinantis, iš kur paimti mėginį cheminiams tyrimams, kurie padeda įsitikinti, ar išties pigmentai galėjo būti pagaminti XIX a., ar jie, pavyzdžiui, XX a., vyresnės restauratorių kartos, palikimas. Kai kuriuos sluoksnius paveldo objektuose galima peršviesti, t. y. pamatyti, ar buvo užtapymų, gal yra išlikusių vėlesnių laikotarpių fragmentų.

„LinkMenų fabriko“ nuotr.

Kalbant apie polichrominius tyrimus, nepakanka atrasti interjero spalvą, būtina dažniausiai iš dalelių sulipdyti visą vaizdą – kompoziciją, tik tuomet galima įvertinti interjero dekoro puošnumą ir pateikti pilną retrospekciją. A. Valkiūnas priminė situaciją, kai Vilniaus universiteto J. Lelevelio salėje pradėjus restauravimo darbus ir atlikus papildomus polichromijos tyrimus buvo rasta XVIII a. freska, vaizduojanti studentų globėją šv. Stanislovą Kostką.

Pašnekovas pasakojo, kad dažnai savo praktikoje susiduriantis su investuotojais, kuriems atrasta sienų tapyba pradžioje sukelia nuostabą ir didelį rūpestį dėl didelių išlaidų ir projekto pasikeitimų, tačiau vėliau, supratę autentiško dekoro išskirtinumą, skatina ir pageidauja tęsti tyrimus, o vėliau ir patį restauravimą.

Pasitaiko ir atvejų, kai, paveldo objektą pritaikant šiandienos reikmėms, išsaugant tapybą, ją pasiūloma perkelti į kitą vietą, taip reikalingas erdves pritaikant šiuolaikiškoms funkcijoms, pavyzdžiui, įrengiant liftą ar inžinerines sistemas. „Tokių sienų ar lubų tapybos perkėlimo sprendimų yra ir jie įgyvendinami sėkmingai Lietuvoje“, – konstatavo „Opus Optimum“ vadovas.

Projektai, kuriais galima pasidžiaugti, anot A. Valkiūno, yra Burbiškio dvaras, Pakruojo sinagoga. Šiuose objektuose puikiai dera autentiškas kultūros paveldas ir šiuolaikiški sprendimai.

Pakruojo sinagoga.

Kompetencija neatsilieka nuo užsienio kolegų

Dailės akademijos profesorius restauratorius Juozas Algirdas Pilipavičius teigė, kad nors techniniais ištekliais lietuviai atsilieka nuo užsienio – privačios restauravimo įmonės labai mažos, finansiškai nepajėgios įsigyti naujausios technikos, daugelis sienų tapybos restauratorių savo pasirengimu ir kvalifikacija nenusileidžia užsienio kolegoms. Pavyzdžiui, diferencijuotas freskų paviršiaus valymas nuo teršalų ir dažų struktūros sutvirtinimas, vykdant tuos darbus atskirai kiekvienai spalvai, taikomas tik Lietuvoje.

Užsienio šios srities literatūroje tokios metodikos, anot. J. A. Pilipavičiaus, sutikti neteko. Dar vienas sprendimas – pastozinio dažų sluoksnio paklijavimas glaistu – Lietuvoje taikomas jau 20 metų, o užsienyje tik pastaruoju metu atsirado specialių, tam skirtų glaistų.

Taip pat skaitykite:
Fotogrametrija

Meno ir technologijų sintezė

Birželio mėnesį menininkai Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys meno rezidentūros metu kūrė vaizdo kūrinį „Klaipėdos studija“ – komplimentą unikaliai uostamiesčio architektūrai ir tęstinio projekto „Miesto studijos“ dalį. Idėją grynino kūrybinėse dirbtuvėse Organizuotų kūrybinių dirbtuvių dalyviai buvo kviečiami įsitraukti ir dalyvauti savotiškoje ekskursijoje po Klaipėdą, kurioje susipynę sena ir nauja, tradiciška ir šiuolaikiška, vieša ir asmeniška. […]

Skaityti daugiau
Fotogrametrija

Fotogrametrija – gamtos paveldo objektui

Struvės geodezinis lankas – maždaug 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti pagal geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Trianguliacijos grandinę sudaro trikampių tinklas, kurio viršūnės (punktai) yra įtvirtinti vietovėje geodeziniais ženklais. Struvės geodezinis lankas tęsiasi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties […]

Skaityti daugiau

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.