• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Meno ir technologijų sintezė

2018 rugpjūčio 28 d.
Fotogrametrija
Foto/vaizdo instaliacija „savi žiedai/svetimi ratai“, 2015.

Birželio mėnesį menininkai Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys meno rezidentūros metu kūrė vaizdo kūrinį „Klaipėdos studija“ – komplimentą unikaliai uostamiesčio architektūrai ir tęstinio projekto „Miesto studijos“ dalį.

Idėją grynino kūrybinėse dirbtuvėse

Organizuotų kūrybinių dirbtuvių dalyviai buvo kviečiami įsitraukti ir dalyvauti savotiškoje ekskursijoje po Klaipėdą, kurioje susipynę sena ir nauja, tradiciška ir šiuolaikiška, vieša ir asmeniška. Jos metu buvo tyrinėjama Klaipėda ir jos architektūriniai, skulptūriniai ir gamtos objektai, o užfiksuoti vaizdai turėjo papildyti vaizdo kūrinį, atspindintį naują, dinamišką miestą virtualioje 3D erdvėje „Klaipėdos studija“.

„Jau labai seniai domimės ir išgyvenam urbanistinę kultūrą, miestas mums svarbus kaip skirtingo laiko ir minčių talpykla. Mūsų kuriama erdvė – technologiškai kintantis ir tąsus miestas. Nesistengiame sukurti vientisos erdvės, ji sutrūkinėjusi ir pabirusi. Permąstome anachrominę laiko sampratą – keliagubą laiką: praeitį, dabartį ir ateitį, egzistuojančias kartu. Nenorėjome fiksuoti žinomiausių ir labiausiai pažįstamų Klaipėdos objektų – rinkomės labiau paslėptus, bet ne mažiau svarbius. Jų ieškojome atsižvelgdami į sutiktų vietinių menininkų, miesto gyventojų užuominas“, – pasakojo D. Mikonytė.

Prie atrankos prisidėjo ir kūrybinių dirbtuvių dalyviai, kurių nuskenuoti pastatai papildė menininkų pasirinkimus ir pakoregavo „Klaipėdos studijos“ žemėlapį. Menininkai gavo ir netikėtą dovaną iš architekto Sauliaus Manomaičio – pasitelkus fotogrametriją atkurtą „Tavaros Anikės“ skulptūros modelį.

D. Mikonytės žodžiais, žemėlapis nebūtinai yra realybės atvaizdavimas, tai ir būdas tai realybei sukurti. Menininkų kūriniuose pastatų fasadus ar skulptūrinius paminklus perkeliant, sukabinant vieną su kitu, susidaro keista, vaiduokliška ir siurrealistinė miesto perspektyva, kuri ne tik perkuria urbanistinį peizažą, bet ir užbėga realybei už akių. „Toliau dirbdami su šiuo projektu ketiname jį „žaidimizuoti“ (angl. gamification), kur kas daugiau laisvės suteikti žiūrovui, kad jis galėtų kurti savarankišką maršrutą, rinktis objektus vedamas asmeninės perspektyvos“, – sakė pašnekovė.

Ko negali fotogrametrija

Fotogrametrija dažniausiai naudojama sudarant planus ir žemėlapius. Tai statiško objekto skenavimas, sukuriant nuotraukų rinkinį ir, naudojant kompiuterinę technologiją, iš jų padarant 3D objektą. Remiantis šiais fotografinių vaizdų matavimais, nustatoma ir tiriama įvairių žemės paviršiaus objektų forma, dydis, padėtis.

D. Mikonytė ir A. Žudys dirba su profesionalia fototechnika, tačiau fotogrametrijai tinka ir paprasta telefoninė kamera, yra netgi specialiai fotogrametrijai sukurtų programėlių. Kiekvieną pasirinktą objektą tenka nufotografuoti 60–100 kartų, kartais ir dar daugiau, reikia apeiti jį iš visų pusių, užfiksuoti kuo daugiau skirtingų kampų ir paviršių. Tam, kad nuotraukose užfiksuoti vaizdai taptų 3D objektais, pasitelkiamos kelios skirtingos programos. Ne visus objektus lengva nuskenuoti – programoms sudėtinga „suskaičiuoti“ blizgius, stiklinius paviršius, todėl įsivelia nemažai klaidų. Tačiau programinės klaidos menininkams nėra trūkumas, o didelis pranašumas – jie žavisi technologiniais neatitikimais ir klaidomis, gličo (angl. glitch) estetika. Klaidos sukuria naujus kūrybinius sprendimus, praplečia galimybių ribas, priverčia galvoti, kaip ir ką galima padaryti kitaip.

Kūrėjų darbuose jungiasi klasikinės meno išraiškos formos ir nauji technikos bei mokslo atradimai. Menininkai domisi naujomis specializuotomis kompiuterinėmis programomis, technikos naujovėmis, virtualiąja ir papildytąja realybe, virtualiojo modeliavimo galimybėmis, sąveika ir komunikacija tarp realių ir virtualių objektų. Duetas tyrinėja skirtingas suvokimo ir atpažinimo variacijas, juos domina santykis tarp materialumo, technologijų ir tapatybės, kūrybos subjektais tampa intymi ir vieša erdvė bei laikas, asmeninės ir grupinės patirtys, tapatybė ir jos reprezentacija, ženklai, tikrovė, aktuali ir virtualioji realybė. Menininkų interesai ir inspiracijos balansuoja tarp istorijos, šiuolaikinio meno ir ateities scenarijų, tarp teorijos, praktikos ir sentimentų.

Fotogrametrija – nesudėtinga ir patogi pagalbinė priemonė paveldo objektams, jų pokyčiams, nykimui tiksliai dokumentuoti. Ji tinkamesnė urbanistinei aplinkai, statiniams, miesto teritorijoms nei gamtos objektams, su kuriais programoms sunkiau susitvarkyti.

Vaizdas iš kūrinio „Klaipėdos studija“, 2018.

Vaizdas iš kūrinio „Klaipėdos studija“, 2018.

Naujo ir seno dermė

Savo darbuose kūrėjai visada siekia naujoves derinti su gerai žinomomis išraiškos priemonėmis, atsigręžia į klasikinius menus, istoriją.

Derina analoginę raišką su skaitmenine, tarsi simboliškai jungia praeitį su ateitimi, žongliruoja skirtingomis medijomis ir ieško netikėtų jų junginių. Menininkai neprieštarauja, kad menas turėtų perklausti ir reflektuoti save patį, bet jiems labai svarbus ne tik konceptualumas, bet ir vizualumas. Šiuo metu D. Mikonytė ir A. Žudys eksperimentuoja su šviesos lūžio ir kaitos laike skulptūriniu įforminimu, 3D erdvėje išgeneruotų abstrakcijų ar tikslių formų perkėlimu į realias fizines skulptūras. Paprasčiausias būdas tam būtų 3D spausdintuvas, tačiau kūrėjai savo rankas mirko dažuose ir ryškaluose – persikelia į tapybą, skulptūrą ar analoginę fotografiją ir vėl grįžta atgal. Šios technikos jiems nėra naujos – A. Žudys pradėjo menininko karjerą, skalpeliu pjaustydamas itin smulkius ir detalius trafaretus, kartais jų atsiradimas trukdavo kelis mėnesius ar metus; D. Mikonytė nemažai laiko praleido raudonoje fotolaboratorijos šviesoje.

Menininkai nemažai dirba su skenografija ir analogine fotografija, tačiau „Miesto studijų“ projekte šių technikų nenaudoja. Analoginę fotografiją, tiksliau vieną seniausių jos atmainų – fotogramos techniką pasitelkė savo projekte „savi/svetimi: kaustika“. Dalis jo buvo pristatyta personalinėje parodoje galerijoje „Artifex“ Vilniuje ir festivalyje „Enter`16“ Šiauliuose. Ateityje menininkai planuoja dirbti ne tik su šiomis technikomis, bet ir plačiau gilintis į kaustiką, toliau vystyti daugiasluoksnį projektą „savi/svetimi“.

Kokių dar yra galimybių tirti paveldo objektus arba miestų architektūrą? „Galimybių ir pasirinkimų laukas tikrai platus – nuo klasikinės fotografijos iki pačių naujausių skenerių ir kitų technologinių atradimų. Šis laukas tik plečiasi, todėl smagu prisidėti prie šių tyrinėjimų bent maža dalimi – dokumentuojant ir interpretuojant, jungiant atminties kultūrą su ateities vizijomis. Labai svarbu ugdyti vaizduotę ir neprarasti atminties – ją suprantant kaip vieną praeities „tvarkymo“ ir saugojimo būdų, nes, jei tikėsime Josifu Brodskij, nauja tikrovė paprastai kuriama naudojant senosios tikrovės įvaizdį, mėgdžiojant jau esamas struktūras“, – apibendrino pašnekovė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad