• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Kodėl Vilniui nenaudinga šalies centralizacija

2016 birželio 26 d.
Mindaugas Pakalnis
Mindaugas Pakalnis

Po trejų metų pertraukos architektas-urbanistas Mindaugas Pakalnis su darbo aplankais parsikraustė į Vilniaus savivaldybę. Pastatas tas pats, pareigos kitos – ilgametis savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas tapo sostinės vyriausiuoju architektu. M. Pakalnis grįžo neabejodamas, kad vienas svarbiausių sostinės klestėjimo garantų – stiprūs šalies regionai.

Vos prieš kelerius metus pasitraukėte iš SĮ „Vilniaus planas“ vyriausiojo architekto pareigų, kalbama, dėl ne visai sutapusio Jūsų ir tuomečio mero požiūrio į kai kuriuos klausimus ir sėkmingai dirbote verslo įmonėje. Ar planavote grįžti į valdišką tarnybą?

Mano darbas ir „Vilniaus plane“ nebuvo labai valdiškas: tai – save išlaikanti įmonė, gyvenome iš projektų, kurių užsakovai – ne tik savivaldybė, bet ir privatūs asmenys, tad didelio skirtumo nebuvo. Tiesa, dirbdamas bendrovėje „Sweco Lietuva“ gavau progą pasimokyti modernios skandinaviškos vadybos, panaudoti savo žinias platesnėje rinkoje. Darėme projektus Klaipėdoje, Neringoje, Mažeikiuose, Kaune, Jurbarko rajone ir kt., tad daug sužinojau ir apie kitų šalies miestų problemas.

Dėl ankstesnių istorijų – tiesiog buvau pribrendęs pokyčiams, ketinau išbandyti save kiek kitokioje veikloje. Be to, nenorėjau meluoti sau ir kitiems – įgyvendinti tai, kuo pats netikėjau.

Jau turėjote progą išsiaiškinti, ar sutampa Jūsų Vilniaus vizija su mero vizija?

Be abejo, mudu kalbėjomės, ir daug kas akivaizdu iš pastarojo laikotarpio pokyčių Vilniuje: pritariu tam, kad teisingas, europietiškas kelias yra atsisukti į žmones, į bendruomenes, skatinti jas dalyvauti kuriant savo aplinką. Miestas nėra statinis – jis auga. Ir auga jame gyvenančių žmonių dėka. Todėl labai svarbu, kad susiburtų stiprios teritorinės bendruomenės, kurios žinotų, kaip ateityje turi atrodyti jų rajonas, kvartalas, kiemas. Gerai, kai tokie susitarimai įteisinami teritorijų planavimo dokumentais. O miesto administracija kartu su profesionaliais architektais ir urbanistais, žinodami bendrą miesto viziją, turi tik padėti pasirinkti geresnį scenarijų.

Kas nors gali pasakyti, kad dabar turėsite mažiau darbo – juk tik Vilniaus reikalais teks rūpintis.

Kaip sakoma – Maskva – tai ne Rusija, o Vilnius – ne Lietuva. Sostinę plečiame, statome daugiabučius, bet užtenka pavažiuoti 100 kilometrų ir pamatysime ištuštėjusius miestelių daugiabučius. Šiandien Vilnius pelnosi nusiurbdamas kitus. Tačiau jeigu situacija nesikeis, po 10–15 metų nebeliks ką nusiurbti.

Čia tokia dilema – viena vertus, lyg ir reikia kuo labiau užtikrinti Vilniaus augimą, kita vertus – jo sėkmė didele dalimi pagrįsta tuo, kad Lietuva visą laiką buvo daugiacentrė šalis. Negali viskas atitekti sostinei, teisinga regioninė politika naudinga pačiam Vilniui. Tai įrodo ir Rygos pavyzdys – matome, kaip vieno miesto šalis, miestas valstybė pradeda trauktis, nes nebėra iš ko jį papildyti. Reikia rūpintis, kad taip nenutiktų Vilniui.

Sostinės vyriausiasis architektas kartu yra ir Miesto plėtros departamento vadovas. Kartais atrodo, kad čia slypi ir tam tikras prieštaravimas.

Tai reiškia, kad, viena vertus, privalai turėti ir įgyvendinti miesto viziją, ir tai didelė architektūrinė, urbanistinė užduotis – nepadaryti klaidų, nes kartais jos nebeištaisomos, tarkime, suplanavus kvailą gatvių tinklą ar kvartalą. Paskui tie kvartalai pasmerkti užstatyti, o žmonės juose – gyventi nelaimingai.

Kita vertus, dar yra ir organizacinis darbas – departamentui tenka didelis biurokratinis krūvis – jis išduoda projektavimo ir planavimo sąlygas, leidimus statyti, nagrinėja piliečių skundus, ir visa ta veikla šiandien apipinta įvairiais gandais bei istorijomis. Tad reikia pasirūpinti, kad tas rutininis darbas būtų skaidrus ir visiems aiškus, kad nebūtų mylimų ir nemylimų.

Kitas dalykas – visi strateginiai miesto plėtros, įvaizdžio, architektūros dalykai neturi gulti ant vieno pareigūno pečių. Tai yra už mažąją reklamą, mažąją architektūrą, kavinių, viešųjų erdvių dizainą turi būti atsakingas miesto dailininkas. Dar kitas žmogus turi būti atsakingas už želdynų politiką. Kiekvienas turi rūpintis savo sritimi. Tik reikia ir pasitikėjimo jais, ir jų atsakomybės.

Kalbėjausi su savivaldybės administracija apie tai, kad reikia bandyti atsakomybę atiduoti ir seniūnijų architektams. Jie turi žinoti, kokia turi būti ir miesto, ir jų seniūnijos vizija, kokiomis spalvomis turėtų būti dažomi renovuojami namai, kaip tvarkytinos viešosios erdvės ar kaip įrengiami pėsčiųjų ir dviračių takai. Mano tikslas – kad seniūnijų architektai turėtų savo viziją, jos siektų ir gal tarpusavyje net šiek tiek konkuruotų. Galbūt – ir dėl investicijų. Jiems irgi reikia suteikti ir teisių, ir atsakomybių.

Tačiau ar belikę seniūnijose architektų?

Iš tikrųjų beveik ne. Kadaise jie buvo ir žinojo kiekvieną seniūnijos kampą – kur galima kioską pastatyti, o kur reikia suoliuko. O dabar, pamatęs spalvų kakofoniją ant ką tik renovuoto pastato fasado, pasižiūri ir galvoji: ar tikrai kas nors prieš tai matė jo projektą?

Iš ankstesnių Jūsų pasisakymų galima suprasti, kad laikotės nuostatos plėsti miestą jį tankinant, paįvairinant skirtingos tipologijos būstais. Ar tai vis dar lieka Jūsų kredo?

Manau, kad taip – reikia pasiūlyti migracijos į priemiestį alternatyvą – kokybišką būstą mieste. Ir reikia visomis įmanomomis priemonėmis siekti, kad jauni žmonės už adekvačią kainą galėtų gauti normalų būstą mieste, kur galėtų džiaugtis visa infrastruktūra ir netaptų savo vaikų vairuotojais.

Aš pats gyvenu už 7 kilometrų nuo miesto centro, ir šis sprendimas buvo priimtas labai seniai, kaip ir daugelio žmonių, palyginus buto ir namo kainas. Čia bjauri situacija, kai praktiškai esi pasmerktas tokiam žingsniui.

Ir tai nėra greitai išsprendžiama – čia ilgalaikės politikos klausimas. Tikiuosi, kad pavyks tai ilgainiui pakeisti. Beje, situacija gerėja – dabar tikrai didesnis būsto tipų pasirinkimas. Tik akivaizdžiai trūksta Olandijoje ar Skandinavijos šalyse mėgstamo būsto, kai gyvendama nedideliame 3 ar 4 aukštų daugiabutyje kiekviena šeima turi ir atskirą įėjimą, nedidelį kiemelį ar terasėlę. Tai lyg tarpinis variantas tarp individualiojo namo ir buto.

Dar vienas manęs laukiantis rūpestis – sovietinių rajonų likimas. Gerai, kad kai kur jau vyksta renovacija, bet reikia ieškoti kokybinio jos pagerinimo, spręsti ne vien energetines problemas. Europietiški miestai remia ir kitokią renovaciją, kai naudojant tų pačių fondų lėšas gerinama ne tik šiluminė varža, bet ir būsto suplanavimo, aplinkinių erdvių kokybė.

Norėdama vykdyti kokybišką kompleksinę renovaciją, savivalda turi turėti daugiau teisių. Net tokia nuosavybę gerbianti šalis kaip Anglija jau pasirūpino galimybe paimti turtą valstybės, tiksliau – miesto, poreikiams, jei namas yra griautinas. Už tai, žinoma, adekvačiai kompensuojama. Tokie mechanizmai yra sudėtingi, bet šalys, kurios jau pamatė piktžaizdžių užšaldymo padarinius, imasi radikalesnių priemonių.

Ar įmanoma miestą išpuoselėti taip, kad jame neliktų tokių rajonų, kokių įprastai nenorime rodyti miesto svečiams?

Visiškai tai išgyvendinti turbūt įmanoma tik Šiaurės Korėjoje. Visi miestai turi ribotus finansus ir galimybes tvarkyti teritorijas, be to, yra gyvi organizmai. Natūralu, kad mieste yra ir pirmaujančių, ir atsiliekančių rajonų. Kai kurie traukia socialiai silpnesnius žmones mažesnėmis būsto kainomis, lengvesne socializacija ir t. t. Ir galbūt tie asmenys nori būtent taip gyventi. Tačiau yra visuomenės pareiga užtikrinti, kad vaikai augtų normaliomis sąlygomis. Yra itin prasto būsto kvartalų Vilniuje – labai sunku tikėtis, kad toje aplinkoje išaugs kūrybingi, socialiai aktyvūs žmonės.

Užsiminėte, kad suplanuoti pokyčiai kartais pasimato po keliolikos metų. Ar Jums priimtina taip ilgai laukti savo darbo vaisių?

Mano darbas toks buvo visada. Paišiau vizijas, kvartalus, rajonus popieriuje ir žinojau, kad reikia laiko tai įgyvendinti. Šiaurinė Pilaitės rajono dalis buvo nupaišyta 1998 metais, o pasivaikščioti po ją buvo galima tik 2012 metais. Man tai suprantama. Žinoma, kai kurie pokyčiai gali ir turi įvykti greičiau – įmanoma puoselėti atskirų rajonų savitumą, estetinius sprendimus ir pan.

Turbūt ne visi žino, kad Jūsų tėvas – Romas Pakalnis, visuomenės veikėjas, aplinkosaugininkas, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuri, beje, prieš kelias savaites priėmė sprendimą panaikinti teisinę Žaliojo tilto skulptūrų apsaugą.

Stengiuosi nesinaudoti tėvo vardu (juokiasi – red.). Beje, mudu padiskutuojame daugeliu klausimų, ir nuomonės tikrai ne visada sutampa. Bet, žinoma, tėčiu didžiuojuosi, kaip ir savo šeima – žmona Diana ir ką tik 18-ąjį gimtadienį atšventusiais dvyniais Eimantu ir Dominyku.

Dosjė

• 48-erių Mindaugas Pakalnis studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), po studijų dirbo Vokietijoje rengdamas paveldo tvarkybos projektus. 1996 metais grįžo į Lietuvą, dirbo urbanistu SĮ „Vilniaus planas“, 2004–2013 metais – SĮ „Vilniaus planas“ vyriausiuoju architektu. Nuo 2016 iki dabar jis dirbo bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiuoju architektu-urbanistu.

• Tarp svarbiausių M. Pakalnio darbų – Vilniaus miesto bendrasis planas iki 2015 metų (2007), skirtingų Vilniaus miesto dalių urbanistinės koncepcijos. M. Pakalnis dalyvavo ir rengiant ne vieną kitų Lietuvos miestų bendrąjį planą. Nuo 1996 metų dėsto VGTU.

• M. Pakalnis iki šiol buvo Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos pirmininkas.

INTERVIU PUBLIKUOTAS ŽURNALE „STATYBA IR ARCHITEKTŪRA“, NR. 2

Komentarai

statyba ir architektura
archicad