Blog

Viešajai miesto erdvei pakitus

Visaginas
Viena pirmųjų miesto gatvių (Visagino g.), kurioje atsispindi miesto koncepcija ir mažosios architektūros įvairovė.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Sniečkus (dab. Visaginas) buvo pastatytas kaip satelitinis miestas, skirtas apgyvendinti Ignalinos atominėje elektrinėje (IAE) dirbusiems specialistams. Iš skirtingų tarybinių respublikų atvykę naujakuriai patys dalyvavo statant Visagino miestą ir pasiliko čia gyventi bei dirbti. Šio išskirtinio Sovietų Sąjungoje industrinio projekto įgyvendinimas jiems buvo tarsi realios modernistinės utopijos kūrimas.

Reaktyvi sovietinio modernizmo utopija

Kaip teigia istorikė A. V. Wen dland, gyvenimas atomograde dėl funkcinės miesto paskirties ir branduolinės atominės elektrinės, buvusios centrine socialinių ir ekonominių santykių ašimi, formavo branduolinį urbanizmą kaip žmonių gyvenimo būdą1. Šalia sąlyginai didesnių atlyginimų, produkcijos kokybės ir įvairovės2, gyvenimo kokybę gerino ir materialiai sukurtos gyvenimo sąlygos, dėl kurių monoindustriniai miestai yra vadinami šokoladiniais miestais (angl. chocolate cities)3.

Architektūrinė įvairovė ir gausi viešųjų erdvių infrastruktūra kuria ir palaiko dar ir šiandien unikalų vietos identitetą. Esminis Visagino architektūrinis bruožas – miesto formos ir gamtos susietumas bei jų sinergija. Visaginas dažnai vadinamas tiesiog miestu miške – ir ne veltui, nes per kelerius metus buvo pastatytas ištiso spygliuočių miško teritorijoje.

Dėl griežtai atskirtų darbo ir poilsio funkcijų (elektrinė įsikūrusi 6 km nuo miesto) Visaginas buvo sumanytas kaip pėsčiųjų miestas – tris miesto mikrorajonus jungia viena pėstiesiems skirta alėja. Žvelgdami į senas Visagino nuotraukas, pamatysime mažosios architektūros elementų įvairovę: amfiteatrus šalia mokyklų, vienetines vaikų žaidimų aikšteles, pergoles.

Paties projekto kūrimo procesas buvo dalinai įslaptintas ir ne visai įprastas. Už miesto planą ir gyvenamuosius namus buvo atsakingi Leningrado architektai, iš tipinių surenkamų daugiabučių sukūrę urbanistinį miesto karkasą. Lietuvių architektams atiteko viešųjų, paslaugų ir kultūrinės paskirties pastatų projektavimas4. Socioarchitektūriniu požiūriu, Visaginas yra Lietuvoje nutūpęs internacionalinis vėlyvojo modernizmo grynuolis, miestas–koliažas, kuriame materiali jo forma savotiškai atspindėjo ir etninę gyventojų įvairovę.

Visgi sovietinis miesto charakteris šiandien vargiai telpa į vyraujantį Lietuvos politinį ir istorinį naratyvą. Visagino miestui identiteto paieškos tapo aktualia problema po pagrindinio ekonominio ir socialinio variklio – Ignalinos atominės elektrinės – uždarymo. Galima sakyti, jog tada prasidėjo savotiška branduolinė Visagino tapatybės skilimo reakcija, uždavusi klausimą: kokiu miestu tapti Visaginui, neturinčiam jokios ikisovietinės istorijos?5

Viešbutis „Aukštaitija“ kaip socialinė miesto dominantė.

Viešbutis „Aukštaitija“ kaip socialinė miesto dominantė.

Totalizuojantis tranzito būvis

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, posocialistinėse šalyse prasidėjo staigus pereinamasis laikotarpis, dažnai ironiškai vadinamas laukiniais vakarais, o jo pasekmes savo miestų viešosioms erdvėms galime stebėti ir šiandien.

O. Golubchikovo6 teigimu, tranzicija posocialistinėse visuomenėse įgavo ideologinį ir totalizuojantį poveikį. Ideologine prasme tranzicija reiškia neoliberalios rinkos ekonomikos dėsnių ir vertybių miestuose įsigalėjimą, kai pastatų vertė matuojama jos (ne)galimybe prisitaikyti prie šiandienos verslo poreikių. Tranzito totalizuojantis poveikis reiškia politinės vaizduotės sunaikinimą. Net ir numanant dabartinės sistemos trūkumus nuolat kuriamas įspūdis, jog iš jos neįmanoma pasitraukti, modifikuoti arba laisvai kritikuoti.

Dėl to diskusija apie sovietinio modernizmo objektus ir jų (pa)likimą yra poliarizuojanti visuomenę. Joje šiuo klausimu vyrauja kraštutinumai – tarsi visi, kas ne su mumis, yra prieš mus. Aršiausi debatai šiandien vyksta materialaus paveldo klausimais. Viešojoje erdvėje matome šių debatų taikinius: nuo Žaliojo tilto skulptūrų iki Kelių policijos pastato Giraitės g., Vilniuje, atvejo. Sovietinė estetika virto politine kategorija, o visus, mąstančius apie sovietmečiu kurtų objektų rekonstravimą arba išsaugojimą, leido įvardinti kaip veikiant kone prieš pačią valstybę.

Visagino pušyne laukinių vakarų vėjai šiandien pučia ypač smarkiai. Jauniausias Lietuvos miestas dėl savo sovietmečio palikimo ir prekariško būvio pasirodo esąs įkalintas šioje tranzito būsenoje. Po IAE uždarymo miesto ateitis pristatoma kaip tiesiogiai nulemta didelio užsienio kapitalo įsitraukimo, kai investavimo šansai suponuojami kaip išsigelbėjimas, net jei investuotojų interesai daro tiesioginę įtaką originaliam miesto charakteriui.

Viešbučio pastato griovimo darbai. A. Račo/alfa.lt nuotr.

Viešbučio pastato griovimo darbai. A. Račo/alfa.lt nuotr.

„Aukštaitijos“ viešbučio ir „Lidl“ atvejis kaip tranzito simbolis

Prieš gerus metus žengdami centrine Sedulinos alėja tarp penkiaaukščių ir devynaukščių būtume pastebėję išnyrant 10-ies aukštų raudonų plytų pastatą, pratęsiantį aplink vystomą architektūrinį dialogą su gretimais statiniais. Ši vizualinė dominantė – „Aukštaitijos“ viešbutis kai kurių visaginiečių apibūdintas kaip miesto simbolis. Miesto svečiams ir vietiniams tai buvo savotiški miesto vartai dėl autobusų stoties funkcijos, padėję orientuotis šiame laisvojo planavimo mieste.

Nors daugiaaukščiai pastatai dažnai būna miestų vizualios dominantės, bet retai apačioje esama socialinės-funkcinės traukos. „Aukštaitijoje“ pirmasis aukštas buvo skirtas komercinei veiklai: čia veikė restoranas, naktinis baras su biliardu, kirpyklos, manikiūro salonas, autobusų bilietų kasa, turizmo agentūra. Kai kas atsimena, kad vyko ir jogos užsiėmimai. Vasaromis erdvė šalia pastato būdavo įveiklinta kaip lauko kavinė, su gyva muzika ir šokiais aplinkui. Taigi „Aukštaitija“ buvo ir svarbi socialinė dominantė – miestai be tokių erdvių yra tiesiog nykūs. Centre veikęs viešbutis iš esmės sudarė prielaidą rastis socialiniams kontaktams tarp žmonių.

Kalbantis su visaginiečiais, matyti, kad mieste jau ima trūkti didesnio viešbučio. Kadangi čia dažnos sporto varžybos, muzikos ir teatrų festivaliai, aktyvus „žaliasis“ turizmas ar ekskursijos į demontuojamą elektrinę, vis daugiau žmonių atranda Visaginą. Unikalios gamtos akcentas tampa viena iš strategijų, kurią pasitelkus pabrėžiamas vietos išskirtinumas, gal net bandoma pritraukti investicijų. Panašu, kad miesto materialusis palikimas nepatenka į lankytinų vietų sąrašą. Dedant pastangas į miestą pritraukti žmonių, nakvynės klausimas po „Aukštaitijos“ lieka neišspręstas. Todėl kol kas tenka susidurti su nemaloniais incidentais, kai didesnės svečių grupės apsistoja kur nors Zarasuose arba Daugpilyje.

Kodėl šis pastatas ir erdvė aplink jį dingo? Po nepriklausomybės „Aukštaitija“ buvo privatizuota. Savininko teigimu, pastato eksploatacija buvo nuostolinga, ir prieš kelerius metus jį kartu su sklypu viešame aukcione įsigijo prekybos bendrovė „Lidl“. 2018 m. žiemą „Aukštaitija“ buvo nugriauta ir spalį jos vietoje duris atvėrė dar vienas prekybos centras.

Nors aptariamas atvejis gali būti traktuojamas kaip privatus, kuriam įtakos viešasis interesas tarsi ir neturėjo, tačiau kartu, keisdamas ir viso miesto veidą, jis tapo aktualia posocialistinio tranzito būvio iliustracija. Materialūs pokyčiai mieste prasideda nuo viešai deklaruojamų požiūrio ir vertybių. Viešąjį interesą ginantis dokumentas – miesto bendrasis planas yra svarbus indikatorius, norint suprasti ne tik juos, bet ir miesto savivaldos veikimą. Įvadinėje dalyje randame minint, kad Visaginas yra unikalus miestas, žadamas jo tęstinumas, tačiau detaliau taip ir nepaaiškinama, kaip jo urbanistinį ar architektūrinį charakterį ketinama išsaugoti.

Vertybių ir tęstinumo neįvardijimas veda prie esamos situacijos ignoravimo ar jos sąmoningo atmetimo. Bendrajame plane „Aukštaitijos“ prieigos buvo išskirtos kaip dabartinis miesto centras, tačiau užuot esamą centrą vysčius, bendrojoje miesto koncepcijoje siūloma jį keisti į periferinės reikšmės, o naują miesto centrą formuoti neužstatyto miško teritorijoje už dabartinio miesto ribos. Toks siūlymas skamba iracionaliai žinant, kad Visagino miestas, kaip ir dauguma mažesnių Lietuvos miestų, yra besitraukiantis, tačiau būtent jis įgalina miesto centrą paversti prekybos centrų teritorija, kurioje dominuoja automobilių stovėjimo aikštelės.

Neseniai duris atvėrusi nauja „Lidl“ parduotuvė ir automobilių stovėjimo aikštelė. Martyno Germanavičiaus nuotr.

Neseniai duris atvėrusi nauja „Lidl“ parduotuvė ir automobilių stovėjimo aikštelė. Martyno Germanavičiaus nuotr.

Įpročių kaita pėsčiųjų mieste

Visagine vykstantis tranzitas po truputį keičia ir esminę miesto pėsčiųjų koncepciją. Šalia „Lidl“ įrengta automobilių stovėjimo aikštelė jau savaime darko centro miestovaizdį. Simboliniu lygmeniu prioritetas čia suteikiamas ne žmonėms, o jų automobiliams. Socialine prasme siunčiama žinutė: rinktis automobilį kasdieniam judėjimui tampa įprasta.

„Lidl“ nėra pirmasis prekybos centras Visagine, tuo labiau ne centrinėje miesto dalyje. Šalimais yra įsikūrusi „Norfos“ parduotuvė, o kitoje gatvės pusėje 2008 m. iškilo prekybos centras „Domino“. Prekybos centro stovėjimo aikštelė miesto centre tuo metu buvo naujas reiškinys ir tarsi legitimavo urbanistinių dykrų atsiradimą. Po kelerių metų prie „Aukštaitijos“ atsirado ir statybinių prekių parduotuvė „Moki-Veži“, konkuruodama su čia pat esančia „Bikuva“.

Vis tik paskutiniuoju dalyviu tapęs „Lidl“ galutinai pakeičia miesto veidą ir suformuoja naują „monofunkcinę“ centro paskirtį. Jau dešimtmetį vykstantis procesas kreipia mūsų dėmesį į tai, kaip su kintančia miesto forma keičiasi ir kasdieniai miestiečių įpročiai.

Visagino urbanistinis unikalumas yra foninė želdinių sistema – tarp laisvojo planavimo penkiaaukščių ir devynaukščių esantys žalieji pušų plotai. Dėmesį atkreipia ne jie, o šiuos plotus ir kitas viešąsias erdves užpildę automobiliai. Savivaldybės planuose – siekis ir toliau didinti automobilių stovėjimo vietas. Šis gerai pažįstamas vaizdas primena, rodos, bet kurį Lietuvos posocialistinį miegamąjį rajoną. Tačiau ilgalaikė praktika rodo, jog platinamos gatvės ar kiemai miestuose spūsčių nesumažina ir vargiai atneša praktinės naudos7.

Taigi, viešbučio „Aukštaitija“ ir prekybos cen tro „Lidl“ atvejis nėra tik vieno pastato keitimas kitu. Tai – procesas, kuriame dalyvauja skirtingas miesto plėtros vizijas ir poreikius turintys veikėjai. Tiesa, jog miesto erdvės tampa įrankiu jiems siekti savų tikslų ir interesų. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jos taip pat formuoja ir kasdienius žmonių elgesio būdus. Todėl prieš imantis konkrečių veiksmų yra reikalinga išsami įvairių žmonių poreikių ir galimybių mieste analizė. Žvelgiant plačiau, aptariamas atvejis atskleidžia ideologinius, estetinius ir socialinius virsmus, stebimus visoje Lietuvoje.

Jais rizikuojame, tikrąja to žodžio prasme, įstrigti posocialistinėje būklėje – aklame siekyje ne rekonstruoti ar pratęsti miesto idėją, bet pamažu jį griauti. Viešojoje erdvėje Visaginas dabar dažnai pristatomas kaip unikalus vėlyvojo sovietinio modernizmo grynuolis, tačiau, stebint pokyčius, kyla klausimas, kiek unikalumo išliks miesto formai ir funkcijai įgavus kardinaliai kitą atspalvį?

Straipsnis parengtas pagal 2018 m. spalio 1 d. konferencijoje „Architektūros kokybė: konteksto svarba“ skaitytą pranešimą „Viešosios erdvės pokyčiai buvusiame monoindustriniame mieste: Visagino „Aukštaitijos“ viešbučio ir „Lidl“ atvejis“, sesija „Žmogiškieji masteliai – architektūra socialiniame kontekste“ (mod. dr. Dalia Čiupailaitė).

1 Wendland, Anna Veronika. 2015. „Inventing the atomograd: Nuclear Urbanism as a Way of Life in Eastern Europe Before and After Chernobyl.“ In The Impact of Disaster: Social and Cultural Approaches to Fukushima and Chernobyl, edited by Thomas Bohn, Thomas Feldhoff Lisette Gebhardt and Arndt Graf, 261–287. Berlin: EB Publishers.

2 Baločkaitė, Rasa. 2012. „Coping With The Unwanted Past in Planned Socialist Towns: Visaginas, Tychy and Nowa Huta“ SLOVO Journal 24 (1): 41–57.

3 Storm, Anna. 2014. Post-Industrial Landscape Scars. New York: PALGRACE MACMILLAN.

4 Cinis, Andis; Marija Drėmaitė and Mart Kalm. 2008. „Perfect Representations of Soviet Planned Space.“ Scandinavian Journal of History 33 (3): 226–246.

5 Baločkaitė, Rasa. 2012. „Coping With The Unwanted Past in Planned Socialist Towns: Visaginas, Tychy and Nowa Huta“ SLOVO Journal 24 (1): 41–57.

6 Golubchikov, Oleg. 2016. „The Urbanization of Transition: Ideology and The Urban Experience“, Eurasian Geography and Economics 57 (4-5): 607- 623.

7 Duranton, G., & Turner, M. A. (2011). „The Fundamental Law of Road Congestion: Evidence From US Cities. American Economic Review“, 101 (6), 2616–2652.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 lapkritis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.