Blog

Paveldosaugininkas šiandien – viską draudžiantis prievaizdas?

paveldosaugininkas
Andrijana Filinaitė (kairėje) ir Viltė Janušauskaitė.

Paveldosaugininko profesija palyginti jauna, Lietuvoje ji skaičiuoja mažiau nei šimtmetį. Visgi to pakako susiformuoti nuomonei, kad paveldosaugininko misija yra kontroliuoti ir drausti. Kokia visgi tikroji šiandienos paveldo sargo funkcija?

Paveldosaugininkas laiko kontekste

Anot VĮ „Lietuvos paminklai“ vyresniosios architektės, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantės, dėstytojos Viltės Janušauskaitės, paveldosaugininko profesija, kaip ir dauguma kitų, yra neatsiejama nuo visuomenės ir aplinkos, kurioje gyvename: jos normų, vertybių, ekonominių galimybių ir galų gale susiklosčiusių paveldosaugos tradicijų.

„Profesionalūs paveldosaugininkai – gana jauna profesija, skaičiuojanti vos daugiau nei du šimtus metų, o kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, mažiau nei šimtmetį. Nepaisant to, samprata, ką gali ir turi daryti paveldosaugininkas (ar paminklosaugininkas, kaip jie dar visai neseniai buvo vadinami), keitėsi kartu su bendrosiomis visuomenės nuostatomis“, – sakė pašnekovė.

Pirmieji tuometės paminklosaugos darbai, V. Janušauskaitės teigimu, buvo išskirtinės vertės, didžiųjų paveldo objektų – valstybei, valdovui ar kitoms galingoms jėgoms priklausiusių paminklų priežiūra ir gelbėjimas nuo sunykimo ar restauravimas.

„Bene didžiausią galią ir autoritetą paveldo apsaugos specialistai įgavo XX a. antrojoje pusėje, kai buvo įkurtos pagrindinės tarptautinės paveldosaugos organizacijos ir susiformavo pati moderniosios paveldosaugos doktrina. Beje, tai nebuvo išskirtinis, tik paveldosaugai būdingas reiškinys – tuo metu tiesiog vyravo „profesionalų visuomenės“. Pavyzdžiui, miestų planavimo specialistų nuomone buvo grindžiami ryškūs miestų, jų kvartalų pertvarkymai ir nauja statyba, kas niekada nebuvo pamėgta visuomenės ir vėliau pripažinta nepavykusiais projektais. Nepaisant to, bendroji nuostata, kad „sprendžia profesionalas“, buvo ypač gaji“, – pasakojo dėstytoja.

Pasak V. Janušauskaitės, Lietuvos atveju galios santykį dar labiau nusvėrė sovietinė santvarka, ignoravusi privačią nuosavybę – natūralu, kad paveldosaugininkas galėjo spręsti, ką ir kaip daryti su paveldo objektu, prireikus visiškai ignoruodamas jo naudotojų nuomonę. Būdingas to meto mąstysenos pavyzdys – siūlymas „iškelti labiausiai žalojančius naudotojus iš vertingiausių pastatų“. Ši priemonė taikyta ne tik Lietuvoje, bet ir to meto Čekoslovakijoje, į kurią lygiuotasi kaip į sektiną pavyzdį.

Profesionalūs paveldosaugininkai – gana jauna profesija, skaičiuojanti vos daugiau nei du šimtus metų, o kai kuriose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, mažiau nei šimtmetį.Viltė JANUŠAUSKAITĖ

Draudimais rezultato pasiekti neįmanoma

XX a. pabaigoje prasidėjo tai, ką, priklausomai nuo atstovaujamų pažiūrų, paveldosaugininkai įvardijo kaip paradigmos kaitą arba paradigmos krizę – kaip ir daugelyje kitų gyvenimo sričių atsigręžta į žmones. Pradėta domėtis, kodėl jie vertina tam tikrą paveldą, kaip jį supranta, bent jau teoriškai įtvirtinta nuomonė, kad sėkminga ir efektyvi paveldo apsauga yra ta, kuri vykdoma ne tik atsižvelgiant į suinteresuotų pusių (ypač silpnesniosios – ne profesionalo) nuomones, bet ir jas tiesiogiai įtraukiant. Pakito ir vertės samprata – paminklų sąvoka buvo išplėsta iki paveldo, įtraukiant ir mažumų, kasdienybės bei panašius, mažiau reprezentatyvius paveldo objektus. Viešojoje erdvėje pasklido tokie bendruomenių teiginiai, kaip „jei darai kažką mums be mūsų [pritarimo], iš tiesų esi prieš mus“.

V. Janušauskaitės žodžiais, ne tik daliai specialistų buvo ir yra sunku persiorientuoti, tačiau kilo ir praktinių šios demokratiškos prieigos įgyvendinimo sunkumų – ne visada suinteresuotų pusių išsilavinimas yra pakankamas objekto vertei suvokti, pritrūksta geranoriškumo ir, netgi priešingai, atsiranda piktavališkų paskatų, kurios radikaliai prieštarauja paveldo apsaugos principams. Taip pat be galo sudėtingas uždavinys yra apibrėžti, kas visgi yra ta „suinteresuota grupė“ – gyventojai, kaimynai, mecenatai, miesto valdžia, turistai?

Įvairialypėje aplinkoje ir paveldosaugininko misija yra nuolat kintanti, reikalaujanti prisitaikyti prie kiekvienos situacijos – ne veltui sakoma, kad nėra dviejų vienodų paveldo objektų, kad ir kokie panašūs jie atrodytų. Ne vienas skaudus pavyzdys istorijoje yra tapęs įrodymu, kad vien draudimais nieko nepasieksi. „Jei savininkas nėra suinteresuotas išsaugoti paveldo objekto arba yra suinteresuotas jį sunaikinti, draudimas nuo to neapsaugos. Veikiausiai teks tik konstatuoti negrįžtamas pasekmes“, – apgailestavo pašnekovė.

Sąmoningumas ir bendradarbiavimas – raktas į paveldo išsaugojimą

V. Janušauskaitės nuomone, daugelis pasaulio šalių jau suprato, kad efektyviausias kelias užtikrinti paveldo išsaugojimą ateičiai yra visuomenės sąmoningumo ugdymas. Tai labai plati sfera, prasidedanti vaikų ugdymu darželyje ar pradinėje mokykloje, savininkų ar naudotojų meilės objektui sužadinimu ir galinti siekti tokias smulkias detales kaip įvairūs praktiniai patarimai, kurių, kartais visai elementarių, vertinant iš profesionalo perspektyvos, labai trūksta.

„Sąmoninga, rūpestinga visuomenė yra geriausias saugiklis nuo prastų sprendimų, besibaigiančių paveldo praradimais. Jei tai veikia tokioje liberalioje šalyje kaip JAV, derinant su gana griežta lietuviškąja teisine sistema, turėtų veikti dar efektyviau. Tetrūksta šiek tiek geranoriškumo iš visų suinteresuotų pusių, daugiau patraukliai pateiktos, įvairius aspektus apimančios informacijos ir nuolatinio bendradarbiavimo. Taip ir paties paveldosaugininko darbas bus šviesesnis ir prasmingesnis“, – teigė pašnekovė.

Kauno savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vyriausiosios specialistės, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narės Andrijanos Filinaitės teigimu, visuomenėje vyrauja skirtinga paveldo samprata ir tai priklauso ne vien tik nuo konkrečios vietos, kurioje gyvena tam tikra žmonių grupė, bet ir nuo jų asmeninio santykio su paveldu.

„Deja, dažnam tautiečiui kultūros paveldas asocijuojasi ne tik su materialia jo išraiška, pavyzdžiui, Kauno modernistine architektūra ar Tel Avivo baltuoju miestu, istoriniais centrais, tokiais kaip Vilniaus, Florencijos ar Krokuvos senamiesčiais ir t. t., bet ir su biurokratija bei institucijomis, kuriose sėdi viską draudžiantys ir stabdantys prievaizdai. Tačiau kaip pakeisti šį gana stereotipinį mąstymą ir suvokimą, kad šiuolaikinė paveldosaugininko funkcija nėra tik drausti? Mano įsitikinimu, viskas priklauso nuo žmogiškojo veiksnio, t. y. nuo konkrečių asmenų, kurie savo tiesioginiame darbe turi įtakos paveldosaugos procesams“, – teigė paveldosaugininkė.

Jos nuomone, šiuolaikinio paveldosaugininko žodyne žodis „drausti“ turėtų būti keičiamas į „šviesti“ ir „komunikuoti“, o paveldo vertė iš viešojo administravimo pusės neturėtų būti įrodinėjama draudimais.

Kultūros paveldo apsaugos sričiai neišvengiamai būtina rotacija – jaunų profesionalų banga, kuri padėtų užtikrinti efektyvesnį ir novatoriškesnį valdymą.Andrijana FILINAITĖ

Paveldas nėra tik kažkas statiško

Ko gero, neatsitiktinai pagrindinis 2018-ųjų – Europos kultūros paveldo metų – šūkis yra orientuotas į glaudesnio santykio su visuomene kūrimą: „Mūsų paveldas: kur praeitis pasitinka ateitį“. Tai reiškia siekį užtikrinti integruotą požiūrį į kultūros paveldą: nuo sprendimų priėmėjų, politikų, iki paveldo sektoriaus darbuotojų ir svarbiausios grupės – bendruomenės. „Pagrindinis Europos kultūros paveldo metų tikslas – skatinti kuo didesnę visuomenės dalį pažinti kultūros paveldą, o viena sunkesnių užduočių – kultūros paveldu sudominti jaunimą. Padėti suvokti, kad paveldas nėra vien tik kažkas statiško, muziejinio, prie ko šiukštu negalima prisiliesti, tačiau kintantis, įkvepiantis dalykas. Galimybė. Paveldas – materija, kuri nuolat supa mus kasdienybėje, tačiau mes ne visuomet tą pastebime. O jei ir pastebime, tai nebūtinai iš gerosios pusės. Dažnam piliečiui, nesusijusiam su paveldosaugos, menotyros, architektūros sritimis, nesuprantama, kodėl saugome nykstantį paveldą. Griauti negalima išsaugoti. Kur dėti skyrybos ženklą šiame sakinyje?“ – klausė A. Filinaitė.

Būtinas atsinaujinimas

Specialistės manymu, paveldosauga yra neatsiejama nuo valstybės tarnybos, kurioje jau seniai pribrendo reformų laikas. Panašu, kad reforma galėtų būti vienas iš receptų kultūros paveldo sektoriaus darbo našumui ir sektoriaus įvaizdžiui pagerinti.

A. Filinaitė įsitikinusi – kultūros paveldo apsaugos sričiai neišvengiamai būtina rotacija – jaunų profesionalų banga, kuri padėtų užtikrinti efektyvesnį ir novatoriškesnį valdymą. Tų žmonių, kurie keistų draudžiantį prievaizdą į naujos kartos paveldosaugininką. Tai jokiu būdu nereiškia, kad nustosime saugoti tai, kas vertinga. Visgi, šiek tiek šviežio vėjo paveldosaugos sistemoje nepakenktų. Valstybės tarnyba ir ypač kultūros paveldo sektorius yra ganėtinai nepatrauklūs jauniems žmonėms dėl mažų atlyginimų. Kitas aspektas – praktiškai nėra atstovaujami valstybės tarnautojų socialiniai interesai. Be mažų atlyginimų dar viena ryški problema yra karjera – tai iš esmės vargiai įmanoma, nes dažnas darbuotojas yra priklausomas nuo simpatijų ir antipatijų iš vadovų pusės. Kitas, ne mažiau svarbus reiškinys – korupcija. Neseniai Specialiųjų tyrimų tarnyba Kultūros paveldo departamento veikloje nustatė korupcijos rizikos veiksnių. Konkrečiau – dėl objektų pripažinimo kultūros vertybėmis ir nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sudarymo. „Ir tai – tik keletas didesnių problemų. Siekiant iš esmės keisti padėtį, mažinti korupcijos riziką, kultūros paveldo sričiai, kaip vienai neatsiejamų viešojo sektoriaus dalių, būtinas atsinaujinimas. Su vakarietiška darbo kultūra, aukštais atsakingumo standartais, intelektualiniu pajėgumu ir principingais žmonėmis, kurių darbo kontekste liktų nulis tolerancijos korupcijai. Galbūt tuomet palaipsniui pavyktų reabilituoti šiuo metu gan slogų paveldosaugininko (o kartu ir valstybės tarnautojo) įvaizdį. Ar padėtis keisis iš esmės į gera, sužinosime jau netrukus, sulig kultūros paveldo apsaugos institucine pertvarka ir nuo 2019 m. įsigaliosiančia valstybės tarnybos reforma“, – teigė paveldosaugininkė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugpjūtis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.