• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Naujasis Vilniaus gatvių standartas: ką kalba jo sumanytojai? (4)

Aušra Nyman 2021 lapkričio 16 d.
gilma teodora gylyte anton nikitin martynas marozas
S.Žiūros nuotr. (SA.lt fotomontažas).

Europos inovacijų taryba paskelbė Vilnių šiuo metu esant inovatyviausių Europos miestų TOP 4-uke. Ar gatvių desovietizaciją oficialiai paskelbęs Vilnius taps žalia ir jaukia europietiška sostine, kuriame didžioji dalis miesto gyvenimo vyks gatvėse, nebijant dideliu greičiu lekiančių automobilių srauto?

Daug žadantis naujasis Vilniaus gatvių standartas tokių vilčių suteikia. Tačiau, ar jis atspindi gyventojų lūkesčius? Tai nemenkas iššūkis tiek projektuotojams, tiek miestiečiams, kuriems gali tekti keisti mąstymą ir pirmenybę gatvėje suteikti medžiui ar dviratininkui, bet ne automobiliui, kaip buvo įprasta iki šiol.  

Kodėl ir kaip buvo sukurtas šis standartas, kur artimiausiu metu vyks pokyčiai ir kokios tolimesnės perspektyvos, portalui SA.lt pasakoja jo autoriai.

Kaip atsirado ši drąsi iniciatyva?

Antonas Nikitinas, Vilniaus miesto vyriausiasis inžinierius. Jau seniai jautėsi poreikis pagaliau pradėti į gatvę žiūrėti kaip į visumą. Standartą sukurti paskatino gatvėse jau vykstantys pokyčiai, kuriuos vilniečiai įvertino, palaikė ir skatino miestą kurti vis kokybiškesnę gatvių infrastruktūrą. Standarto sukūrimą inicijavo Vilniaus miesto meras ir jo komanda.

Kaip inspiracija buvo pasirinkta Niujorko gatvių gido struktūra, kurią sprendiniais išpildė penkios projektuotojų, kūrėjų komandos iš „Do Architects“, „Gyvo miesto iniciatyva“, „Martyno Marozo architektūra ir planavimas“ – MMAP, „Vilniaus apšvietimas“ bei pačios savivaldybės ir jos įmonių komandos.

Gilma Teodora Gylytė, studijos „DO Architects“ partnerė, architektė: Galima drąsiai sakyti, kad Vilniaus gatvių standartas keičia urbanistinę kryptį, nes kalba apie gyvenimą gatvėje, o ne tik judėjimą gatve. Jis itin savalaikis, nes daugiau keliavę miestiečiai miestą jau mato kitaip – kaip savo laiko dalį. O Vilnius ėmėsi gatvių pokytį struktūrinti ir bandyti užčiuopti aktualiausius, kokybę lemiančius klausimus. Nuoseklaus, vientiso ir holistišku požiūriu paremto standarto kūrimas – didelis pokytis, pažingsniui kuriant ir taikant atskirus standartus dviračių ar pėsčiųjų infrastruktūrai.

vilniaus gatviu standartas dviraciu takas

Kodėl standartas, o ne rekomendacijos?

A. Nikitinas. Kurdami daug diskutavome, kaip pavadinti šį dokumentą. Darbo pabaigoje matėme, kad dokumentas yra labai aiškių principų ir praktikų rinkinys, kaip metodiškai suprojektuoti ar sukurti geros kokybės gatvę-viešąją erdvę, tad šis turinys į rekomendacijų sąvoką nebetilpo. Standartas simbolizuoja ir aiškią žinią, kad miestas šį dokumentą laiko pagrindiniu gatvių viziją detalizuojančiu gidu.

Martynas Marozas, kompanijos „MMAP“ vadovas, architektas. Žodis „standartas“ taip pat reiškia atramos tašką – pirminį variantą, ateinantį į galvą. Pripažinkime, iki šiol gatvių standartas dar buvo sovietmečio urbanistiniais principais suprojektuota infrastruktūra, o naujas standartas apie gyvybingą gatvę kalba senojo Europos miesto tradicija. Tai esminis mąstysenos pasikeitimas, ir tą norėta pabrėžti – pasakyti, kad laikas  pradėti projektuoti būtent su tokiu požiūriu ir, žinoma, nenustoti standartą gerinti.

Vilnius niekaip neišsprendžia dviejų problemų – automobilių parkavimo senuosiuose miegamuose rajonuose (Karoliniškėse, Viršuliškėse, Antakalnyje ir kt.) ir transporto spūsčių. Ar nenumatyta kompleksiškai bei efektyviai spręsti užkimštų automobiliais kiemų problemą?

A. Nikitinas. Tai kiek platesnė problema nei gatvių standarto, tačiau standartas aiškiai nurodo, kad viena iš svarbių gatvės pjūvio sudedamųjų dalių yra šoninio parkavimo zona, suskaidyta želdinių intarpais. Dėl daugelio priežasčių – pačios gatvės vaizdo, papildomo barjero tarp važiuojančių automobilių – parkavimo juosta gali padėti sumažinti greitį iki miestietiško, taip pat tai svarbu komercijos galimybių užtikrinimui. Gera žinia, kad dalis senųjų rajonų gatvių vis dar yra gerokai per plačios, tad sutaupytą jose vietą pagal šį standartą bus galima skirti automobilių stovėjimui.

Visgi parkavimo vietų klausimas gerokai platesnis – jis apima ir automobilius, kurie nebūtini ar nenaudojami, tvarką kiemuose, pagaliau bendrai balanso tarp parkavimo vietų ir viešųjų erdvių svarbą. Tad miestui svarbu ne tik tai, kad gatvėse galės atsirasti papildomų automobilių stovėjimo vietų, bet ir tai, kad miestiečiai bus paskatinti tapti savo kiemų šeimininkais ir susitarti, kaip spręsti įvairius bendro gyvenimo iššūkius, įskaitant ir parkavimą. O miestas prisidės pagal kaimynijų programą.

vilniaus gatviu standartas dviraciu takas

G. T. Gylytė. Nepamirškime, kad naujas gatvių standartas reiškia pasikeitusią mąstyseną. Kadangi pradedame į gatvę žiūrėti ne tik kaip į transporto infrastruktūrą, jos kuriamos vis patrauklesnės ir malonesnės naudotis, ir miestiečiui atsiranda galimybių įvairesniems, turtingesniems įspūdžių pasirinkimams. Gal pirmadienį važiuosiu dviračiu, ketvirtadienį eisiu pėsčias, o penktadienį pasinaudosiu automobiliu dalijimosi paslauga? Keisdamas įpročius žmogus keičia ne tik save, bet ir miestą!

Ar tai reiškia, kad miestas ruošiasi naujai gatvių pertvarkai (senieji miegamieji rajonai laukia gatvių renovacijos)? Kokios gatvės artimiausiu metu planuojamos tvarkyti pagal naująjį standartą?

A. Nikitinas. Visos gatvės, į kurių tvarkymą investuos miestas, turės būti patikrintos per standarto prizmę. Kasmet mieste tvarkoma apie 25 km gatvių, apie 30 km pėsčiųjų takų, apie 20 km dviračių takų. Visi šie darbai turės būti planuojami atsižvelgiant į standarto principus. Natūralu, kad dalis tokių gatvių bus ir senuosiuose gyvenamuosiuose rajonuose. Tad taip, dėmesio ir investicijų sulauks ir gyvenamieji rajonai.

Daugiau želdinių, daugiau priežiūros. Ar juos prižiūrės savivaldybė, ar artimiausio pastato administratorius, savininkas ar pan.?

A. Nikitinas. Miesto gatvėse pasodintus želdinius kurį laiką prižiūri juos įrengęs rangovas, vėliau – pati gamta, padedant miestui, nes besikeičiantis klimatas reiškia ir tai, kad laistymo reikia ne tik jauniems sodinukams, bet ir brandiems miesto medžiams. Tikime, kad ilgainiui kai kuriuos želdinius galės prižiūrėti ir pačios bendruomenės, ypač – gyvenamosiose gatvėse.

Savininkams suteikiame galimybę prižiūrėti šeimininko „metrą“ – erdvę tarp pastato fasado ir gatvės (dažniausiai pėsčiųjų tako) – čia pasodinti krūmų ar gėlių, išsinešti kėdes, staliukus ir panašiai, taip sukuriant pusiau privačią erdvę, o kartu – ir gyvybingesnę gatvę.

vilniaus gatviu standartas dviraciu takas

M. Marozas. „Metras“ čia nenusako konkretaus šeimininkui patikėto ploto. Tai greičiau simbolis, nes kartais tos vietos įvairioms idėjoms prie pastato gali būti vos pusmetris (pvz., kai kuriose Naujamiesčio gatvėse, kur patogiausia žalinti sodinant augalus vazone) ar keli metrai gyvenamuosiuose rajonuose. Pertvarkant, remontuojant gatves diskutuosime ir dėl tos ribos, kad dėl šeimininko metro nenukentėtų kitų miestiečių, judančių gatve, poreikiai.

G. T. Gylytė. Svarbi žinutė standarte – kad miesto želdynai turi būti ilgaamžiai, daugiamečiai ir formuojantys erdvę. Palei važiuojamąją dalį pasodinti krūmai ilgojoje perspektyvoje kainuoja mažiau ir sukuria gerokai didesnį efektą nei vienmetės, daug priežiūros reikalaujančios gėlės vazonuose.

Metras šeimininkui – nebus chaoso ties daugiabučiais? Juk skoniai skirtingi. Kas tai suvaldys?

A. Nikitinas. Skoniai skirtingi, kaip ir gatvės skirtingos, tačiau tai ir sukuria išskirtinumo ir žavesio. Miestą, jo bendruomenes sudaro labai skirtingi žmonės.Kažkaip ypatingai valdyti ar kontroliuoti nėra planuojama, visgi miestas pasirūpins parodyti geriausius pavyzdžius ne tik iš Vilniaus ar Lietuvos, bet ir pasaulio – Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kt. Pirmieji pavyzdžiai jau yra standarte, bus galima papildyti detaliau.

M. Marozas. Šeimininko „metras“ – gatvės bendruomenės identiteto kūrimo dalis, kai dalis pastatuose esančios programos persikelia į viešąją erdvę. Tai gatvėms suteikia daug jaukumo. Olandijoje tai vadinama „de Stoep” (slenksčiu). Žmonės čia pasodina kokį augalą, pastato suoliuką, šiltomis vasaros dienomis išsineša stalus, kėdes ir tiesiog vakarieniauja, miestui tai suteikia daug žavesio. Gyventojai labiau pamilsta savo miestą.

Projektuotojai dažnai nevertina funkcijų ties gatvės perimetru ir ten brėžia projekto ribą. Vien šio aspekto atsiradimas privers gilintis į gatvės naudotojų ir gyventojų poreikius.

G. T. Gylytė. Esminė šeimininko metro žinutė – rūpinkis savo gatve. Iki šiol žmogus matė, kad gatve rūpinasi miestas, o tiksliau, jį prižiūrinti įmonė „Grinda“. Tad kuriamas esminis pokytis. Juk tuos gal netobulai sustatytus vazonus su smilgom, vijoklius ir kėdutes, nukeliavę į kitus pasaulio miestus, juk kiekvienas fotografuojame, nes tai tikra.

Ar saugūs pėsčiųjų perėjimai padės atsisakyti „gulinčių“ policininkų ir kalvotų pėsčiųjų perėjų?

 A. Nikitinas. Priklausomai nuo gatvės. Jeigu tai yra ramaus eismo gatvė, kurioje siekiama išlaikyti greitį 30 ar 20 km/h greitį, greičio mažinimo priemone gali likti ir iškelta sankryža, perėjimas ar greičio kalnelis — tai takoma daug kur, ir ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, olandai skaičiuoja, kad siekiant palaikyti 30 km/h greitį, fizinės greičio ribojimo priemonės gatvėje turi būti išdėstyti kas 70-100 m. Pagrindinėse miesto arterijose ar greitesnėse gatvėse tokie sprendiniai netaikomi.

Važiuojamosios dalys be perteklinio pločio – pagal greitį, o ne gatvės kategoriją. Nesikerta su STR?

A. Nikitinas. Čia norisi, kad projektuotojai pradėtų galvoti ne nuo STR normos, kuri kartais vis dar yra tinkamesnė projektuoti greitkelius nei miesto gatves, o nuo to, ko norime toje gatvėje. Žinoma, siūlysime ir STR pakeitimų, turėsime grįžti prie diskusijų apie Vilniaus gatvių kategorijas. Visgi galvodami apie tokį sakinį pirmiausia žiūrėjome, kaip kitos šalys įgyvendina tvarius principus, padėjusius pasiekti didelio progreso kalbant apie eismo saugumą. Pagal juos, didžioji dalis miesto gatvių yra arba 30 km/h, arba 50 km/h greičio (išimtis – miesto aplinkkeliai). Skirtingo greičio gatvės turi skirtingą dizainą, tad eismo dalyviai intuityviai žino, ko tikėtis, ir tokia sistema puikiai veikia.

G. T. Gylytė. Gatvės dalyviai yra visi: tiek žmogus, sėdintis automobilyje, tiek važiuojantis dviračiu ar vežimėlyje. Todėl ir gatvės plotis turėtų būti kiek įmanoma lygiau paskirstytas visiems.

vilniaus gatviu standartas dviraciu takas

Kodėl visi gatvės elementai – juodi? O ne, pvz, pilki ar geltoni?

A. Nikitinas. Juoda spalva suteikia gatvei ritmo, architektūriškumo, vienodumo ir tvarkos. Kelios įžvalgos iš standarto kūrimo, nes diskusijų apie spalvą buvo daug: pirmiausia, mieste jau yra naudojama ir juoda, ir tamsiai pilka. Visgi pilka spalva ant skirtingo paviršiaus atrodo skirtingai, o juoda – visur vienoda. Antra – miestai į Vakarus – nuo Paryžiaus iki Niujorko – yra linkę infrastruktūrai pasirinkti tamsią spalvą, miestai į Rytus dažniau palieka cinkuotą metalą.

Išbandžius naują spalvą atsirado ir dar vienas aspektas – ten, kur stulpai ar infrastruktūra išdėliota tvarkingai, juoda spalva net padeda ją paslėpti, o ten, kur netvarkingai – krenta į akis. Tad prieš perdažydami ar pakeisdami tą infrastruktūrą būsime „priversti“ peržiūrėti ir vietą, kur ji yra, atsisakyti besidubliuojančių nereikalingų atramų (juk vienas stulpas gali būti panaudotas ir kelio ženklui, ir apšvietimui), ir pan.

G. T. Gylytė. Juoda – klasikinė Vakarų Europos miesto elementų spalva, nes ji nei rėžia akį, nei nėra nematoma. Pilkų daugiabučių fone ypač norisi erdves praturtinti juodais gatvių elementais ir želdynais. Šios dvi spalvos – juoda ir žalia – tampa pagrindinėmis gatvės spalvomis.

Ar jau galutinai atsisakyta minties apie greitąjį miesto tramvajų?

A. Nikitinas. Standartas nedetalizuoja viešojo transporto perspektyvų, alternatyvių rūšių ir ateities planų. Visgi, suprantama, kad jis neužkerta kelio naujai transporto rūšiai.  Kai toks poreikis bus, o jis ir toliau galėtų plėtotis pirmiausia esamų viešojo transporto juostų pagrindu, taip pat, jeigu reikės, ieškosime ir kitų galimybių ir standartą galima bus papildyti.

Apšvietimas – pirmiausia pėsčiajam. Ar nepadaugės eismo įvykių gatvėse?

A. Nikitinas. Šiuo metu gatvės yra apšviestos gerai, pėsčiųjų takai – gerokai prasčiau, ypač pakeitus apšvietimo technologiją į LED. Ir mūsų normos apšviestumą skaičiuoja nebūtinai pagal tai, ko reikia gatvės naudotojams, o ypač tiems, kurie neturi įmontuotų žibintų. Tai nereiškia, kad esamus važiuojamosios dalies apšvietimo stulpus nusuksime į pėsčiųjų takus, veikiau – rasime būdų papildyti esamą apšvietimą. Taip pat svarbu, jei reikia, ryškiau apšviesti konfliktines vietas – perėjas, sankryžas.

G. T. Gylytė. Daug diskutavome, kodėl pėstysis paliekamas šešėlyje, o apšviesti įprasta važiuojamąsias dalis, nors patys automobiliai turi šviesas. Juk apšvietus pėsčiųjų dalį, tikrai atsiras daugiau vaikštančiųjų, ir miestas bus gyvesnis. Tai ir yra pagrindinis naujojo standarto tikslas – sukurti saugią, gyvą, jaukią aplinką mieste, kad gatvėse būtų smagu ir judėti, ir tiesiog būti.

Komentarai
  • Jurgis

    2021-11-17, 8:49  

    Vilniui jau senai laikas atnaujinti gatviu sistemas, tam reikia ryzto ir ismanymo, tik klausimas ar to pakaks…

  • Na

    2021-11-16, 21:07  

    Vaziuokit autobusais jie nauji modernus.

  • :)

    2021-11-16, 16:36  

    Jaunatviškas kvailokas entuziazmas. Vėlyvą rudeni, šalta, 3 diena lyja lietus, pandemija. Normali dabartinė situacija. Kaip važiuojam į darbą? Nuosavu auto. Kokiu greičiu važiuojam? 3km/h. Nes gatvės skirtos pėstiesiems. O jie (pėstieji) važiuoja 🙂

  • :)

    2021-11-16, 16:23  

    Kadangi inovatyviausias, tai reikia tai sugadinti.

statyba ir architektura
archicad