Kiekviena karta iš naujo apmąsto ir naujai priima savo paveldą. Tačiau panašu, kad mes, XXI a. pradžios kauniečiai, pretenduojame tapti pirmąja paveldo bendruomene, kuri taptų lygiaverte dalyve priimant sprendimus ir nustatant paveldo vertę. Tai galimybė ne tik mums, bet ir mūsų gyvenamai ir rūpimai aplinkai. Kad tai pasiektume, reikia, atrodytų, visai nedaug – pakeisti savo požiūrį į paveldą ir ryšį su juo.
Emocinis prisirišimas
Emocinis prisirišimas – viena būtiniausių sąlygų paveldo vertei sukurti. Tačiau kol paveldas yra suvokiamas ne kaip galimybė, o kaip trikdis, pokytis tampa sunkiai įmanomas. Nors žinia apie Kauno tarpukario modernizmo architektūrą vis labiau skamba svetur, ji pačių miestiečių vis dar nėra visuotinai suvokiama kaip savaime suprantama vertybė. Be šio suvokimo būtų sunku įsivaizduoti kaunietiškojo modernizmo galimybę tapti Pasaulio paveldo sąrašo dalimi, apie kurią vis daugiau girdime.
Požiūrį lemia daugelis įvairių priežasčių. Viena jų – gana trumpa laiko distancija. Tikriausiai niekam nekiltų klausimų dėl viduramžių pilies įpaveldinimo, tačiau daug kam natūraliai kyla klausimas, kokią vertę turi į registrą įtrauktas, sovietmečiu sukurtas ir Kauno modernizmo mokyklos įkvėptas KTU studentų miestelis. Tam iš dalies įtakos turi ir kiekvieno iš mūsų estetinis suvokimas. Tačiau grįžkime prie tarpukario.
Kasdienybės dimensija
Kaip ir kitur pasaulyje, XX a. pr. Kaune modernizmas daug ką keitė iš esmės ir tai nebuvo vien tik architektūros stilius. Pavyzdžiui, šiandien taip vertinamas ir pasauliui įvairiomis formomis pristatomas Kauno centrinis paštas, anuomet prabilęs nauja architektūros kalba veikiausiai buvo suprantamas ir patiko toli gražu ne visiems, tačiau niekas neabejojo jo kaip pastato ir jame įsikūrusios įstaigos modernumu. Čia buvo sudarytos šiuolaikiškos ir higieniškos darbo sąlygos: dideli, į pietus atgręžti langai užpildydavo patalpas šviesa, o plokščio stogo terasa suteikdavo galimybę grožėtis miesto vaizdais ir pasimėgauti grynu oru. Čia buvo galima pavalgyti įstaigos valgykloje, po darbo nusiprausti duše ar net apsikirpti pašto kirpykloje. Modernizmas pirmiausiai siekė patogių ir šiuolaikiškų gyvenimo sąlygų kasdienybėje. Šiandien, Kauno tarpukario architektūrai tapus vertybe, turime suvokti, kad jos unikalumą kuria ne tik pavieniai pastatai, jų stilistika, bet, svarbiausia, jų kiekis. Pats modernizmo reiškinys svarbus tuo, kad, anuomet persmelkęs kasdienybę, reikšmingas jis liko ir mūsų šiandienai.
Kauno kaip sostinės statusas (1919–1939) išprovokavo didžiulį statybų bumą, per kurį buvo statomi valstybiniai pastatai, muziejai, mokymo įstaigos, biurų pastatai, viešbučiai, pramonės objektai, gyvenamieji namai ir t. t. Dėl palankių istorinių aplinkybių šis tankus paveldo sluoksnis išliko iki mūsų dienų vis dar mažai pakitęs, išlaikęs gausybę autentiškų detalių. Svarbu pabrėžti, kad modernizmo paveldas – ne tik bažnyčių, muziejų, teatrų lankymas ypatingomis, oficialiomis progomis, jis yra aplink mus kadien, pasireiškiantis per daugiau kaip 6 000 kasdienybės jungčių. Šiuose pastatuose mes šiandien gyvename, dirbame, pietaujame, siunčiame ir atsiimame siuntas, studijuojame, mokomės, gydomės ir kuriame. Būdami naujakuriais arba svečiais šiuose pastatuose, mes turime ne tik prisijaukinti aplinką, bet ir atsakingai pritaikyti savo poreikiams tai, ką unikalaus sukūrė kiti.
Kauno tarpukario modernizmas – tai didžiulis paveldo sluoksnis ir turtas, kuris gali būti įdomus pasauliui tiek, kiek jis bus įdomus ir aktualus mums patiems. Kauno siekis tapti UNESCO pasaulio paveldo dalimi nėra įmanomas be mūsų visų bendro įsitraukimo.
Modernybė kaip šiuolaikiškumas
„Kaunas 2022“ pasirinko atsiriboti nuo laikinumo ir siekti šiuolaikiškumo. Tai įpareigoja dideliems pokyčiams ne tik mieste, bet ir mūsų mintyse. Kaip anuomet modernizmas buvo didžiulio miesto pokyčio ir raidos variklis, taip ir šiandien jis neturėtų tapti įmuziejinta vertybe, o būti įkvėpimo šaltinis šiuolaikiškai jo išsaugojimo ir pritaikymo bendruomenės reikmėms strategijai.
„Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ tikslas – tapti modernios paveldosaugos laboratorija, kurioje į sprendimų priėmimą įtraukiamos visos suinteresuotos grupės. Tai paveldo vadyba, kurioje stengiamasi bendradarbiauti su visuomene, siekiant suderinti paveldo išsaugojimą ir visuomenės poreikius, kad paveldas netaptų draudimu, bet privilegija, galimybe ir gyvenimo kokybę užtikrinančiu veiksniu. Kaip ir šiuolaikinės sostinės atveju, tai, kas apibūdinama modernizmu, neturėtų tapti jam priešinga nostalgijos sąvoka. Tai supratimas, kad esi dabartis, išliekant sąžiningam tradicijos ir kultūrinių pagrindų atžvilgiu. Tarpukaris ir modernizmas mums suteikė unikalią galimybę sukurti savitą, modernų miestą, kurį didžiuodamiesi galime kurti toliau. Ką galime padaryti, kad tai pasiektume? Pažvelgti į šiuos pastatus kaip atvirą erdvę ateičiai, kūrybai ir gyvenimui. Galimybės mus įkvepia ir skatina judėti tolyn.
Individualūs, kiekvieno iš mūsų kuriami reikšmių žemėlapiai gali tapti puikiu dokumentu, nusakančiu unikalią miesto dvasią ir nuolat besikeičiantį jo charakterį, ir tapti puikiu įkvėpimo šaltiniu kūrybai. Pirmasis uždavinys norint žengti toliau – nuolat veikiantis koordinacijos centras. Platforma, kurioje bendroms diskusijoms, idėjų dirbtuvėms susitiktų įvairių sričių profesionalai, savininkai, paveldo bendruomenė, kultūros iniciatyvų atstovai.
Jau 2017 m. gruodį pasirodysianti svetainė kviečia įvairias paveldo išsaugojimo ir viešinimo iniciatyvas kurti bendrą turinį ir jį pristatyti atviroje platformoje, veikiančioje socialinių tinklų principu: reaguojant į turinį ir išreiškiant nuomonę komentaruose, balsuojant už patinkančią informaciją, patiems keliant nuotraukas ir įdomias istorijas. Taip visuomenė bus skatinama dalyvauti diskusijose ir kurti turinį, kartu ugdant jos sąmoningumą gyvenamosios aplinkos ir kultūros paveldo atžvilgiu.
„Mūsų kuriama platforma unikali tuo, kad bus gyva ir visiškai atvira. Tai bus vieta, kur visi galės rašyti žinutes, kelti nuotraukas, komentuoti ir balsuoti. Akivaizdu, kad moderni informacijos vartojimo forma – tai aktyvus bendravimas, kur kiekvienas nori išsakyti savo nuomonę, išprovokuoti naują diskusijos tėkmę. Nuo pat pirmos akimirkos, kai su „Kaunas 2022“ atstovais prisėdome prie stalo ir išsitraukėme sąsiuvinius, tapo aišku, kad tai bus visų Kauno gyventojų šedevras, – sako Šarūnas Barauskas, platformą kuriančios „Kaunas 2022“ partnerių įmonės „Obh Analytics“ atstovas, ir atliepia, kad tarpukario modernizmas – ne muziejuje eksponuojami praeities artefaktai, o gyvi objektai, kur žmonės kasdien lankosi, dirba, gyvena. – Patiems žmonėms ir perduosime galią prižiūrėti ir puoselėti savo pastato profilį, kviesti draugus ir kaimynus prisijungti prie diskusijos.“
Į „Kaunas 2022“ kreipiasi arba sutinka bendradarbiauti vis daugiau tarpukario namų ir pastatų bendruomenių, norinčių įsitraukti į projektą, kurio tikslas – iki 2022 metų suburti 365 Kauno modernizmo paveldo bendruomenes, kurios kartu taptų ir atvira erdve kultūrai. Siekis ambicingas, sunku prognozuoti, kaip seksis burti bendruomenes ir jas užkurti, tačiau tikime, kad geras pavyzdys užkrečia. Taigi prisijungti ir atverti duris kultūrai kviečiami visi tarpukario pastatų šeimininkai ir gyventojai. Juk Kauno tarpukario modernizmas, kaip ir modernus europietiškas miestas, buvo kuriamas pasitelkus galingą kūrybinę energiją. Metas ir vėl ją sutelkti.
Apie oficialų svetainės startą, suplanuotą gruodžio viduryje, „Kaunas 2022“ komanda paskelbs feisbuke. Nekantriausieji jau dabar kviečiami parašyti adresu zilvinas@kaunas2022.eu ir sutarti, kokį pastatą norėtų prižiūrėti. Taip galite tapti vienu turinio administratorių ir prie svetainės prisijungti dar iki starto.
Straipsnis publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. gruodžio nr. rubrikoje „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“.
