Jau niekas nebando abejoti klimato kaita, nes jos padariniai vis labiau ryškėja, o ir pati kaita sparčiai greitėja. Suprasta, kad vėluojame reaguoti į klimato kaitą, todėl ES aktyviai tikslina (griežtina) siekiamus tikslus ir jų įgyvendinimo terminus. Viename iš aktualiausių ES reglamentų, skirtų klimato kaitai, Nr. 2018/1999 numatoma iki 2030 m. sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 55 proc. (vietoj anksčiau numatytų 40 proc.) palyginti su 1990 m.
Iš teisinės pusės, ES mastu klimato kaitos valdymą reguliuoja ir visa eilė kitų dokumentų, kurie nuolat peržiūrimi ir atnaujinami reaguojant tiek į klimato kaitos situaciją, tiek į taikomų priemonių efektyvumą. Žemės naudojimo, žemės naudojimo keitimo ir miškininkystės sektoriui skirtas reglamentas Nr. 2018/841, Paryžiaus susitarimo įgyvendinimui skirtas Pastangų pasidalijimo reglamentas Nr. 2018/842, ir dauguma kitų.
1 iliustr. Europos Sąjungos klimato tikslai ir pagrindinių teisės aktų rinkinys. Šaltinis: epthinktank.eu
Žmonėms, besidomintiems klimato kaita ar norintiems daugiau sužinoti, derėtų susipažinti ir su ES politikos rėminiu dokumentu Teritorine darbotvarke 2030. Ji aptaria su klimato kaita susijusias svarbiausias ūkio sritis ir atitinkamus veiksmus, kurių būtina imtis siekiant klimato kaitos švelninimo ir neigiamų padarinių poveikio mažimo. Šią darbotvarkę įgyvendinti skatinama geranoriškai tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu, nelaukiant konkrečių teisės aktų pakeitimų ir privalomų nurodymų. Ypatingas vaidmuo skiriamas vietos regionams ir mažiesiems miestams, kuriuose turi būti skatinamas tvarus verslas, inovacijų diegimas, darbo vietų kūrimas, kt.
Tačiau svarbu suprasti, kad ES dokumentų įgyvendinimas visų pirma priklauso nuo valstybių-narių ir pirmiausia – nuo pagrindinių politiką formuojančių bei sprendimus priimančių tiek valstybės, tiek savivaldos institucijų. Beje, Lietuvoje prie klimato kaitos valdymo gali prisidėti ir dauguma mūsų, mat tokie visuomeniniai subjektai kaip organizacijos, vienijančios atitinkamos srities ūkio subjektus, net ir vietos bendruomenės, yra matomos kaip turinčios potencialą ne tik plačiai paskleisti informaciją apie priemones, kurių galima ir būtina imtis siekiant suvaldyti klimato kaitą ir jos neigiamus padarius konkretaus regiono ar vietovės lygiu, bet ir efektyviai prisidėti prie jų įgyvendinimo.
Deja, šiandien Lietuvoje situacija toli gražu ne pati geriausia. Nepaisant gyventojų skaičiaus mažėjimo transporto sektoriuje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis pastaruosius 7 metus tik didėja, pastatų, kurių energinio naudingumo klasė žema, renovacijos tempai labai lėti, žemės ūkis pagal išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį yra 3 vietoje, trūksta ekonominių ir finansinių priemonių, bendradarbiavimo su mokslo institucijomis, kt.
Pagrindines mūsų šalies prisidėjimo prie klimato kaitos valdymo kryptis numato 2021 metais atnaujinta Nacionalinė klimato kaitos valdymo darbotvarkė. Joje išskirti šeši svarbiausi sektoriai: energetikos, transporto, pramonės, žemės ūkio, atliekų, miškininkystės. Abejonių kelia jų prieštaringumas ir itin trumpi terminai, per kuriuos užsimota šiuos uždavinius realizuoti. Pavyzdžiui, iki 2023 m. turėtų būti pasiekta, kad naujose ir rekonstruojamose degalinėse, stotyse, uostuose būtų įrengta bent viena vieša didelės ar labai didelės galios elektromobilių įkrovimo vieta, iki 2024 m. – visi visuomeninės paskirties pastatai būtų statomi ne mažiau kaip iš 50 proc. organinių ir medienos statybos medžiagų, iki 2027 m. – visas viešasis transportas, įskaitant taksi ir pavežėjimo paslaugas, naudotų tik atsinaujinančių išteklių energiją, t.t.
Be kitų, Darbotvarkėje numatyti ir teritorijų bei urbanistinės aplinkos srities trumpalaikiai tarpsektoriniai uždaviniai: žaliosios infrastruktūros vystymas, esamos infrastruktūros atsparumo klimato kaitos padariniams didinimas, šilumos apkrovos miestuose mažinimas didinant žaliųjų erdvių skaičių, sodinant daugiau medžių. Tačiau juos suderinti ir sėkmingai įgyvendinti pavyktų, jei būtų sukurtos palankios konkurencinės, mokestinės, teisinės ir kt. sąlygos, efektyviai išnaudotume skiriamą finansinę paramą, pasitelktume skirtingų sričių specialistų pajėgas: mokslo, eksperimentinių tyrimų, inovacijų, taip pat gerosios praktikos pavyzdžius.
Reikia pripažinti, kad vienas svarbiausių visos šalies plėtros planų – LR bendrasis planas. Nors ir numatyta, kad šio plano koncepcija parengta 30 metų laikotarpiui, o sprendiniai – trumpiau, tik dešimtmečiui, tačiau jis jau atsilieka nuo ES (o ir Lietuvos Darbotvarkės) užsibrėžtų tikslų.
Koją kiša ir tai, kad dauguma klimato kaitos valdymui svarbių uždavinių yra nusakomos bendrai, o perkeliant juos į žemesnio lygmens (savivaldybių) planus, dauguma juos įgyvendinti turinčios padėti priemonės yra įvardijamos kaip papildomos, o ne privalomos. Padėtį dar labiau blogina atskiri teisės aktų pakeitimai, neatsižvelgiantys į sparčiai augantį poreikį švelninti klimato kaitą bei gręsiančias neigiamas pasekmes. Pavyzdžiui, mažinamos tokios aktualios normos kaip miestų rekreacinės paskirties želdynų plotas vienam gyventojui, o jų pasiekiamumo atstumas yra didinamas. Bene iškalbingiausias pavyzdys – priklausomųjų želdynų normos ir jų kompensavimas: naujausi pakeitimai numato mažesnes šių želdynų normas, neadekvačias kompensavimo galimybes (vertikalusis želdinimas kaip kompensavimo priemonė numatytas tik santykiu 1/3).
Ypač ženkliai sumažintas norminis priklausomųjų želdynų kiekis miestų centrinėse dalyse, nors želdynų trūkumas, oro tarša ir karščio bangos šiose zonose yra didžiausi.
Statybos sektoriuje norminiai pakeitimai, kurie padėtų efektyviai ir greitai suvaldyti klimato kaitą bei padėtų apsisaugoti nuo neigiamų jos padarinių, kol kas vangiai priimami. Nors jau galioja reikalavimas naujus pastatus projektuoti A++ energinės klasės, kt., tačiau to akivaizdžiai nepakanka.
Žinoma, pačios savivaldybės nieko nelaukdamos gali imtis iniciatyvos gerinant padėtį: skatinti vandeniui pralaidžių dangų tiesimą, vystyti žaliąją infrastruktūrą, išlaikyti ar atkurti užstatytų ir žaliųjų zonų balansą, ypač zonų, kuriose gali augti ir būtų sodinami medžiai, didinti bioįvairovę, t.t. Yra jau ir gerų pavyzdžių (Ribiškių kraštovaizdžio draustinis taršias žoliapjoves pakeitė ekologiškomis – avimis ir ožkomis).
Svarbu suvokti, kad ir patys gyventojai gali aktyviai veikti (su)valdant klimato kaitą: ne tik atsisakant ar maksimaliai ribojant daug energijos eikvojančių ir (ar) kenksmingas dujas išmetančių priemonių kasdieniniame gyvenime, bet ir aktyviai reaguojant į institucijų neveiklumą, ydingą praktiką. Europos žmogaus teisių teismas jau nagrinėja bylas, susijusias su klimato kaita. Duarte Agostinho ir kiti byloje tarp kaltinamų valstybių yra ir Lietuva dėl ES valstybių narių Paryžiaus susitarimu prisiimtų ir nevykdomų įsipareigojimų švelninti klimato kaitą. Ypač laukiama EŽTT sprendimo pareiškėjų Verein KlimaSeniorinnen Schweiz ir kiti byloje prieš Šveicariją dėl klimato kaitos sukeliamo ypač ryškaus neigiamo poveikio pagyvenusių žmonių sveikatai.
Metas susitelkti mums visiems.
Straipsnis pristato advokatės Kristinos Matvejenkaitės paskaitą „Kaip teritorijų planavimo ir statybos teisinis reguliavimas Lietuvoje atspindi klimato kaitą?“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Ateities architektūros kontekstai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/Xs1qWZC0NLk
