• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Iracionalus Vilnius

2017 spalio 16 d.
Audrius Ambrasas
Audrius Ambrasas. BFL / Vyginto Skaraičio nuotr.

Architektas Audrius Ambrasas mano, kad Vilniaus architektūra ir urbanistinis audinys visus čia gyvenančius ir atvykstančius žmones užburia savo iracionalumu. Anot jo, gera architektūra pati savaime veikia ir gyvena. Su Nacionaline meno ir kultūros premija už jautrų miesto erdvių planavimą apdovanotu architektu kalbamės apie Vilniaus miesto logiką, urbanistinius procesus, ilgalaikių sprendimų svarbą ir tai, kaip kiekvienas iš mūsų galime kurti miestą, kuriame norisi gyventi.

2016 m. už jautrų miesto erdvių planavimą ir profesinę atsakomybę buvote apdovanotas Nacionaline meno ir kultūros premija. Koks buvo jausmas? Kiek Jums svarbus toks įvertinimas?

Neneigsiu, apdovanojimai savimeilę kutena. Architektų bendruomenė siūlo kandidatus Nacionalinei premijai gauti tam, kad paryškintų architektūros svarbą. Taip yra bandoma siųsti žinią, kad architektūra – kultūros dalis. Žmonėms, kurie domisi ar dirba su menu, gal ir nereikia to įrodinėti. Visgi kitų sričių menininkams kartais būna pikta, kad architektams, kuriems ir taip, atrodytų, nieko netrūksta, dar ir premijas dalija. Koks jausmas gauti tokį apdovanojimą? Na, jis natūralus, žmogiškas. Tik tiek. Po viso džiaugsmo daug dirbti reikia: dalyti interviu, stengtis protingai kalbėti (šypsosi – aut. pastaba). Tiesa, kai į tave atkreipiamas dėmesys, kai tau skiriamas kažkoks titulas, tampa sunkiau kalbėti, nes lyg ir reikia gerai apgalvoti savo žodžius. Premija gal ir leidžia tavo žodžiui būti svaresniam, bet…

Pats architektas, jo darbo aplinka ir metodai lieka paslaptis. Kaip atrodo Jūsų studija? Ar Jums svarbi darbo aplinka ir kokia ji turi būti? Kaip joje vyksta kūrybinis procesas ir nuo ko prasideda idėjos?

Oi, visiška rutina. Prie vieno projekto dirbama įvairiai: nuo poros iki šešerių ar dešimties metų. Dienos būna įvairios, o kūrybinį džiaugsmą surandi kasdienybėje. Nuo pirminės idėjos, toliau vystant projektą, dirbi su konstruktoriais, inžinieriais, galiausiai – pačiu užsakovu. Labai svarbu viso procesu metu nepamesti, nepamiršti tos pirminės idėjos ir mažų atradimo džiaugsmų, nes kiekviename žingsnyje turi vykdyti šią misiją. Nežinai, kada susidarys kritinė masė kompromisinių sprendimų, kurie privers pakeisti pradinę mintį. Kaip sakoma, Dievas glūdi detalėse. Projekto šlifavimas yra būtinas, nes blogos detalės gali sužlugdyti gerą idėją. Visgi visas šis procesas rutininis – nieko labai įspūdingo čia nėra.

Šis miestas yra keistas – jis čia atvažiavusius, dirbančius ir gyvenančius žmones kažkaip mistiškai veikia. Jei Kaunas yra racionalus miestas, tai Vilnius – iracionalus, o jo gyventojai kažkokie „nuplaukę“.

Ar pati aplinka, kurioje dirbate, Jums yra svarbi?

Sunku pasakyti. Teko dirbti įvairiose aplinkose, skirtingose vietose. Tiesiog, visų pirma, susikuri patogią aplinką. Aš negalvoju, kad darbo aplinka turėtų būti kažkoks savaime svarbus dalykas. Svarbu, kad erdvė būtų patogi. Žinoma, svarbu tą erdvę apskritai turėti. Kaip ją susitvarkysi, priklauso nuo tavęs, bet pačiame kūrybiniame įkarštyje, kai ruošiamės kokiam konkursui, viskas čia apsiverčia – visi dirbame, aplink būna galybė popierių, maketų, šiukšlių ir netvarkos, į kurią ilgainiui net nebekreipi dėmesio.

Kaip kyla kūrybinės mintys? Kur?

Architektūra – kolektyvinis menas. Problemos atradimas ir jos gryninimas atsiranda bendrų pokalbių bei diskusijų metu. O pavienės mintys gali gimti bet kur. Kaip ir ruošiant sriubą svarbu viską sudėti į vieną puodą ir virti, taip ir pas mus: įvairios mintys, problemos, klausimai – viskas kunkuliuoja, verda, vienam ar kitam staiga kyla kokia nors idėja, mintis. Ir nebūtinai tiesmukai. Gali būti ir kaip per sniego griūtį kalnuose: viena mintis, kita, trečia, penkta… Architektūra yra kaip rebusas: daug nežinomųjų, kuriuos staiga viena atsiradusi mintis leidžia surikiuoti į kažkokią sistemą.

Verslo centras „Baltic Hearts“ Vilniuje.

Verslo centras „Baltic Hearts“ Vilniuje.

Su kokiu projektu dirbate dabar?

Dabar turime projektą Latvijoje, Ventspilyje. Laimėjome konkursą statyti mokslo ir inovacijų centrą. Užsakovas – savivaldybė. Šiuo metu vyksta techninio projekto detalizacija. Taip pat po truputį grįžtame prie senų eskizų buvusios „Skaiteks“ gamyklos teritorijoje Vilniuje, Paupyje.

Su kokiais sunkumais savo darbe susiduria architektas?

Sunkumų būna visokių. Pirmiausia, kai negali sugalvoti, ką daryti. Tada labai sunku (šypsosi – aut. pastaba). Nors sunkiausia, kai, atrodo, idėja gera, visos detalės išspręstos ir visi pritaria, bet staiga atsiranda kokia nors keista aplinkybė, dėl kurios negali įgyvendinti projekto. Taip nebus, taip nedarysim. Šis momentas sunkus. Tenka viską išmesti į šiukšlių dėžę. Tada nusvyra rankos, nesinori nieko daryti. Bet praeina laiko ir, žiūrėk, vėl kažką kuri, veiki, netgi pradedi galvoti, kad gal ir gerai, kad iš pradžių nepavyko. Turbūt tai, kas turi įvykti, ir įvyksta, o kas neturi – neįvyksta.

Viso dėmesio skyrimas tik šilumos taupymui, meldimasis A+ klasėms ir kailinių dėjimas visur niveliuoja pastatus, jie darosi vienodi.

Architektas Reineras de Graafas savo vizito Lietuvoje metu minėjo, kad šiuo metu jo darbai pasižymi paprasta ir net nuobodžia linija. Anot jo, pastarųjų dešimtmečių ekstravagantiška architektūra galiausiai pati anuliuoja savo išskirtinumą. Kokia architektūrinė tendencija, Jūsų nuomone, būdinga Vilniui?

Sutinku, kad ekstravagantiška architektūra pradeda ryti pati save. Architektūra neatsiejama nuo technologinio vystymosi. Kompiuterinės programos sudarė sąlygas modeliuoti pastatus, tiesiogiai jungti konstrukciją, inžineriją ir visą tolimesnį projektavimą. Pastatą galima padaryti beveik bet kokios formos. Taigi, ką turime? Niekas neberiboja, nėra kažkokios vidinės drausmės, atrodo, gali visaip, kaip tik nori. Tik tada klausi savęs, o kaip vis tik geriausia daryti? Kokios yra vertybės? Geri architektūriniai sprendimai reikalauja gilesnio žvilgsnio, erdvės analizės. Žvelgdamas į pastatus, vertindamas architektūrą, retas susimąsto, kodėl man čia patogu būti ar gera vaikščioti. Viską turi apgalvoti. Dažnai architektūra vertinama kaip paveikslas. Žiūrime iš šalies ir tikimės „kažko tokio“. Žinoma, prie to prisideda tai, kad pastaruoju metu architektūra tapo fotografijos meno dalis. Vertinama pagal nuotraukas – graži ta architektūra, kuri fotogeniška. O ekstravagantiška architektūra yra fotogeniškesnė nei rami ir nuosaiki ar, kaip jūs minėjote, nuobodi. Galiausiai, čia skonio klausimas, dėl kurio nesiginčijama. Kita vertus, gal ir nesiginčijama, jei tas skonis yra. Yra toks posakis: jei nežinai gero vyno skonio, kaip gali vertinti blogą vyną?

Grįžtant prie klausimo apie Vilnių ir jo architektūrą, tai šis miestas yra keistas – jis čia atvažiavusius, dirbančius ir gyvenančius žmones kažkaip mistiškai veikia. Jei Kaunas yra racionalus miestas, tai Vilnius – iracionalus, o jo gyventojai kažkokie „nuplaukę“. Jei pažvelgtume į Vilnių, kurį riboja gynybinės sienos, ar į jo istorinius priemiesčius, pamatytume viduramžių ir XIX a. miesto architektūros logiką. Po II pasaulinio karo architektai gavo galimybę laisvai planuoti, nes sklypų ribos tarsi išnyko. Jauni architektai atėjo su savo vizijomis, norėjo kurti savaip ir visiškai sujaukė tą naujesnės miesto dalies urbanistinį audinį. Dažnai argumentai dėl pastato aukščio ar pločio būdavo labiau emociniai. Vėl sugrįžus žemės nuosavybei ir suklestėjus nekilnojamojo turto verslui, pragmatiškas požiūris sugrįžo: investuotojas mato sklypą, už kurį sumokėjo pinigus, ir viskas, ko jam reikia, yra kvadratiniai metrai. Bandoma sutalpinti kuo daugiau, o architektūrinės emocijos nelabai ką domina.

Menų ir edukacijos centras „Rupert“ Vilniuje.

Menų ir edukacijos centras „Rupert“ Vilniuje.

Esate sakęs, kad esame statybininkų, o ne architektų šalis. Vis dėlto pastaruoju metu susidomėjimas architektūra didėja – kasmet vyksta festivalis „Open house Vilnius“, Kauno modernistinė architektūra susilaukė tarptautinio pripažinimo. Ko, Jūsų manymu, reikia ir ko trūksta, kad taptume architektūros šalimi? Kaip Vilnius gali tapti architektūros miestu?

Gerai architektūrai atsirasti reikia tam tikrų sąlygų. Turi būti skatinama kūryba. Kūrybos skatinimas – tai ir kūrybinė architektų konkurencija. Vis dėlto šiandien investuotojai, rinkdamiesi pagal tai, kas greitai padarys projektą ar lengvai jį suderins, nesudaro sąlygų atrasti naujų architektų ar jų kolektyvų. Viešajame sektoriuje, prisidengiant viešųjų pirkimų įstatymais, reikalaujama visokių formalių kvalifikacijų, lyg ta kvalifikacija užtikrintų architektūros kokybę. Vis dėlto dalis pasaulinių architektų garsiausius savo pastatus suprojektavo karjeros pradžioje. Kūryba – tai atsitiktinumas, kuris gali atsitikti arba ne. Atradimai gali įvykti dalyvaujant architektūros konkurse, kuriame reikalaujama tos kokybės, tačiau geras konkurso rezultatas priklauso ir nuo atsakingo darbų vertinimo.

Renovacijos programų Lietuvoje tikslai – energijos taupymas, estetika ir kokybė. Kita vertus, kalbant apie architektūrinius paminklus (pvz., Lietuvos pilis), užsiimama daug jautresne veikla – regeneravimu / restauravimu. Ar Lietuva, Jūsų nuomone, nepraranda savo autentiškumo, renovuodama socialistinio modernizmo architektūrą?

Galvoju, kad tai yra praradimas ir nemeilė daiktui, kurį turi. Pavyzdžiui, architekto Zigmanto Liandzbergio 1983 metais projektuota Antakalnio poliklinika turėjo tokias išraiškingas detales Žolyno gatvės išklotinėje – monolitinius langų apvadus. Renovacijos metu buvo pasirinktas pats paprasčiausias kelias – apvadai buvo numušti. Pats mačiau, kaip darbininkai įnirtingai juos daužė pneumatiniais plaktukais. Pasidariau dar nuotraukų, buvo labai gaila… Viso dėmesio skyrimas tik šilumos taupymui, meldimasis A+ klasėms ir kailinių dėjimas visur niveliuoja pastatus, jie darosi vienodi. Užtektų pakeisti renovuojamo namo langus, apšiltinti stogą ir tai jau stipriai padėtų taupyti šilumą. Dabar visi renovuojami pastatai tampa tarsi muiliniai tešlainiai, dingsta architektūra – atrodo, kad visiems svarbiausia tik šiltai įsisukus gyventi.

Lietuvoje viešėjusi tyrėja ir kuratorė Beatrice Leanza skaitė pranešimą apie paveldo ir vietos santykį, dalyvavimo kultūrą, kultūrinį ir socialinį gyvenimą reabilituojančias metodikas. Ar architektūra gali keisti miesto gyvenimo būdą? Kaip? Kaip siūlytumėte įtraukti bendruomenes į miesto kūrimo procesus?

Lietuvoje mes linkę priešinti bendruomenę su miesto valdžia. Bet juk ta pati bendruomenė ir renka miesto valdžią. Pastebiu, kad dažnai bendruomenės veikla yra labiau stabdančioji nei kuriančioji. Bendruomenė, kaip abstraktus darinys, kažin ar gali susivienyti ir generuoti progresyvias idėjas. Kovoti prieš kažką yra lengviau negu už. Dažniausiai bendruomenę suvieniją kova prieš naujas statybas mieste, nes vyrauja nuomonė, kad statybos iš esmės yra blogis. Žinoma, toks požiūris nėra susiformavęs visai be priežasties. Investuotojų ir architektų supratimas apie profesinę atsakomybę yra įvairus. Aplinkos ir susiklosčiusių erdvių ardymas, „lipimas per kraštus“ su naujo pastato perimetru kelia pasipriešinimą, nepasitenkinimą. Matyt, dalis kaltės dėl kylančių konfliktų tenka ir architektams.

Jei bendruomenė sugebėtų susitarti ir tapti kuriančiąja jėga, ji galėtų būti ne miesto valdžios opozicija, bet savo norimos gyvenimo aplinkos ir erdvės tobulinimo pageidavimų transliuotoja. Visgi žmonės kartais tiesiog nežino, ko norėti, o architektai gali pasiūlyti kokius nors naujus ir netikėtus sprendimus, pagerinančius aplinką. Bendruomenė, susijusi su projektu, yra svarbi, tačiau daugeliu atvejų žmonės nori, kad niekas nesikeistų, o statybos dažniausiai yra siejamos su nepatogumais.

„Swedbanko“ centrinė būstinė Vilniuje.

„Swedbanko“ centrinė būstinė Vilniuje.

„Swedbank“ centrinė būstinė turi miestiečių pamėgtą viešąją erdvę – medinę terasą. Kaip kilo viešosios erdvės idėja ir kodėl tokios erdvės reikalingos miestui?

Pastatą suprojektavome tarsi susidedantį iš dviejų dalių: žemutinės, kuri pratęsia stilobatinę dalį nuo Šv. Rapolo bažnyčios ir vienuolyno, bei aukštesniosios dalies, besikalbančios su „Lietuvos“ viešbučio tūriu. Sugalvojome eglėmis užsodintą nenaudojamą plotą kilstelėti ir kokiu nors būdu pasiekti, kad jis būtų naudojamas. Apginti šią idėją nebuvo lengva, nes toks sprendimas reikalavo papildomų investicijų. Visgi savivaldybė sutiko įskaityti privalomąjį infrastruktūros mokestį, kurį turi mokėti mieste statantieji pastatus, mainais į 4 500 kv. metrų medinę terasą. Tai sužinoję, banko akcininkai sutiko su terasos statyba. Viešosios erdvės mieste reikalingos ir jomis daugiau turėtų rūpintis savivaldybė.

Peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę“ pasirašė beveik 1 000 Lietuvos gyventojų. Kaip manote, kam turėtų būti skirtos miesto viešosios erdvės, ką simbolizuoti?

Lukiškių aikštės diskusijoje pasireiškia mano anksčiau minėta Vilniaus mistika. Tą gatvėmis apribotą tuščią erdvę sakralizavo sovietinė valdžia, pastačiusi paminklą Leninui. Apsodino medeliais – greitas ir paprastas sprendimas, būdingas tam metui. Aikštė, paminklas, sukryžiuoti takai, medžiai saugo ir dabar tai žmonės priima kaip neginčijamą duotybę.

Prieš gerą dešimtmetį vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse mes siūlėme Lukiškių aikštę formuoti visuomeniniais pastatais – koncertų, parodų salėmis. Įvaldyta erdvė gali pasiūlyti daug daugiau, o mus užvaldęs vienintelis tikslas – pastatyti paminklą žuvusiems už laisvę – tarsi suriša rankas kardinalesnei aikštės pertvarkai. Šiuo klausimu, man atrodo, pasirodome kaip sentimentali tauta, nesugebanti priimti drąsių ilgalaikių ir perspektyvių sprendimų, kurie kurtų miestą. Užuot stačius paminklus ar keitus dangą, galėtume gilintis į viešosios erdvės problematiką ir siūlyti ilgalaikius sprendimus.

Ventspilio mokslo ir inovacijų centro projektas.

Ventspilio mokslo ir inovacijų centro projektas.

Grįžote dėstyti į VGTU. Ką norisi perduoti studentams?

Pasakoju apie tai, kas iš tikrųjų jų laukia, ką reikės daryti. Didelių teorijų nėra – tiesiog vyksta praktikos perdavimas. Dažnai geriausias mokymasis ir yra praktika.

Tai praktika yra lygiai tiek pat svarbi kiek ir studijos? O gal dar svarbiau?

Praktika tikrai labai svarbi. Nuo kažko gi reikia pradėti. Dažnai studijos lieka kaip fragmentai, taškai ar frazės, kurios vėliau gyvenime nejučia padeda. Galiausiai, mokymasis vyksta kasdien. Kažką kiekvieną dieną turi atrasti. Matai klaidas ir iš jų vėl mokaisi. Kartais erzina kolegų architektų arogancija, nusistatymas, kad aš esu architektas, viską žinau. Negali visko žinoti. Reikia stengtis surasti balansą tarp to, ko nežinai ir ką turi sužinoti, ir to, ką tikrai žinai ir gali drąsiai teigti. Manau, kad savikritiškumas ir nuolatinis mokymasis turi būti kiekvieno architekto kasdienė duona.

Paskutinis klausimas – apie Jus. Koks Jūsų kūrybos tikslas? Ko ieškoti Jūsų architektūroje?

sapere_aude_logoProjektuodami pastatus mes, visų pirma, stengiamės kurti geras erdves, o gera erdvė yra sunkiausiai apibrėžiamas dalykas. Erdvės kaip ir muzikos neįmanoma nufotografuoti, todėl gal ir teisinga banali frazė, kad architektūra yra tarsi sustingusi muzika. Galime šnekėti apie giluminius architektūros sluoksnius, bet sunku pasakyti, kas sukuria tą galutinį vaizdą. Medžiaga? Detalė? Proporcija? Proporcijos turbūt yra universaliausias pastatų ir erdvių matas. Jos dažniausiai ir nulemia, ar pastatai džiugina, o erdvės traukia užsukti. Stengiamės tas proporcijas šlifuoti. Kartais pavyksta, o kartais nevisai.

Gyvenamųjų namų kompleksas Vilniuje, A. Mickevičiaus g. 5.

Gyvenamųjų namų kompleksas Vilniuje, A. Mickevičiaus g. 5.

Komentarai

Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
statyba ir architektura
archicad