Vilniaus Gaono Elijahu ben Solomono Zalmano, didžiausio XVIII a. išminčiaus, pasaulinio garso Toros ir Talmudo komentatoriaus, vardas išgarsino Vilnių kaip Lietuvos Jeruzalę visame pasaulyje. Jo galingas intelektas ir erudicija lėmė, kad Vilnius tapo dvasiniu žydų centru.
Būsimas Vilniaus Gaonas nuo vaikystės pasižymėjo ypatingais gabumais. Būdamas šešerių, Vilniaus Didžiojoje sinagogoje Elijahu pasakė pirmąjį pamokslą, aiškindamas painų Talmudo klausimą. Skirtingai nei tuo metu buvo priimta, Elijahu nestudijavo ješyvoje ir labai anksti pradėjo savarankiškas Šventraščio bei Talmudo studijas. Gandas apie išskirtinių gabumų jaunuolį pasklido po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Pasakojama, kad devynerių metų jis išmoko atmintinai visą Senąjį Įstatymą, dešimties – beveik visą Talmudą, o dvylikos dalyvavo rašto mokovų ginče dėl žydų kalendoriaus tikslumo ir tą ginčą išsprendė, remdamasis astronomijos žiniomis. Vilniuje tuo metu dirbę geriausi Talmudo komentuotojai septynmetį berniuką pripažino genialiu.
Ilgainiui Gaonas tapo legendine, netgi mistifikuota asmenybe, jo vardą apgaubė spalvingiausi padavimai, pasakojimai apie jo gyvenimą, keletą šimtmečių perduodami iš lūpų į lūpas, tapo žinomi įvairiausiose žydų diasporose skirtinguose pasaulio kraštuose. Elijahu ben Solomono Zalmanas gimė 1720 m. 1784 m. Gaono šeima gyveno viename iš Kahalo namų Žydų gatvėje, o kiek anksčiau buvo apsistoję dabartiniame Antakalnyje. Rabis Elijas Vilniuje praleido didžiąją gyvenimo dalį, išskyrus trumpą laikotarpį kai studijavo Kėdainiuose, vadovaujamas vietos rabino Mozės Margalioto. Po pusmečio Elijahu grįžo į Vilnių ir tęsė savarankiškas studijas.
Jis, dažnai atsiskyręs nuo šeimos, asketiškoje aplinkoje gilinosi į Talmudą. Sklido pasakojimai apie prie knygų palinkusį rabį Eliją, kuris, norėdamas išlikti darbingas, kojas merkdavo į šalto vandens dubenį. Dvidešimtmetis Elijahu, palikęs žmoną ir vaikus, iškeliavo klajoti po Lenkijos ir Vokietijos miestus bei miestelius. Apie šį jo gyvenimo laikotarpį išlikę daugybė legendų, pasakojančių apie Gaono šventumą ir universalias žinias, kuriomis jis stebinęs net europietiškus mokslininkus. Po klajonių, 1745 m., Gaonas grįžo į Vilnių. Elijahu jau buvo tapęs garsia asmenybe ir sulaukęs nemažai pagarbos iš vyresnės kartos rabinų.
Gaonas buvo pirmasis žydų mąstytojas, suvokęs būtinybę išvalyti senuosiuose tekstuose per šimtmečius susikaupusias klaidas. Gaonas griežtai smerkė chasidizmą – mistinį, panteizmo tendencijų turintį XVIII a. Vakarų Ukrainoje kilusį žydų judėjimą. Toros studijas Vilniaus Gaonas vertino kaip didžiausią, svariausią prievolę. Jam atrodė būtina laikytis visų Talmudo epochos priesakų, net jei jų vykdymas yra negalimas ar komplikuotas dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Gaonas kovojo prieš chasidizmą kaip prieš pavojų tradiciniam judaizmui ir paskelbė keletui chasidistų ekskomunikacijos nuosprendžius. Vilniaus Gaono asmenybė buvo visiška priešingybė chasidiškamjam gyvenimo būdui ir charakteriui: Elijahu buvo griežčiausias ir rūsčiausias asketas, neįtikėtinai daug iš savęs reikalaujantis atsiskyrėlis, dieną naktį studijuojantis Torą, savaime aišku, negalėjo suprasti chasidiškojo gyvenimo džiaugsmo. Pagrindiniai chasidizmo bruožai: panteizmas, leidimas studijuoti Kabalą tiems, kurie neturėjo teisės jos studijuoti. Chasidai leido sau ne tik vartoti alkoholį, bet ir piktnaudžiauti juo, kaip ir rūkymu bei seksualiniais santykiais. Nepaisant kovos su chasidistais, Elijahu vengdavo viešumo.
Naujametinis sveikinimo lapelis, vaizduojantis 100 rublių kreditinį bilietą su Vilniaus Gaono atvaizdu. Vilnius, 1907 m. Jidiš, vokiečių k. Spaudinys.
Vilniaus Gaono biografijoje realūs gyvenimo faktai yra susipynę su legendomis ir savitomis jo veiksmų bei sprendimų interpretacijomis. Gaono įvaizdžiu, jam priskirtomis mintimis ir veiksmais naudojosi įvairūs judėjimai. Štai sionistai, remdamiesi rabio Elijo kelione į Izraelio žemę (1740–1745), skelbė jį buvus pirmuoju sionistu. Vilniaus Gaonas buvo netradicinis mąstytojas, jo požiūris į gyvenimą bei religiją buvo labai griežtas ir tikriausiai šiuolaikiniam žmogui jis nebūtų priimtinas.
Gaonas parašė apie 70 traktatų, kuriuose nagrinėjo visų religinių sričių problemas, dauguma Gaono veikalų išleisti tik po jo mirties. Gaonas išgarsino Vilnių visame pasaulyje, miestas ilgam tapo dvasiniu žydų centru, o visoje Lietuvoje pradėta masiškai steigti ješivas. Vilniaus Gaono Elijahu ben Solomono Zalmano autoritetas pasaulyje iki šiol toks didelis, kad neatsirastų religingo praktikuojančio žydo, kuris nežinotų, kas yra „Vilna Gaon“.
Didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Vilniuje, čia jis ir mirė 1797 metais. Vilniaus Gaonas buvo palaidotas senosiose Šnipiškių žydų kapinėse, sovietinės okupacijos metais perlaidotas Vilniaus Sudervės kapinėse.
Namas Žydų gatvėje, kurį jam pastatė žydų bendruomenė 1756 m. buvo nugriautas po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir daugelis kitų žydų kvartalo namų, patekusių į geto teritoriją. Šalia buvusio Vilniaus Gaono namelio buvo ir nedideli maldos namai. Čia jo klausytis atvykdavo mokinių iš Lietuvos ir aplinkinių šalių. Vilniaus Sudervės kapinėse pastatytas mauzoliejus, viso pasaulio žydų lankoma vieta, kur tikintieji lyg prie Raudų sienos Jeruzalėje, palieka raštelius su norais, tikėdamiesi jų išsipildymo.
Namo, kuriame gyveno Gaonas vietoje dabar stovi nedidelis paminklas, turintis ilgą istoriją. 1959 m. lietuvių skulptorius Teodoras Kazimieras Valaitis nutarė iš gipso pagaminti paminklo Gaonui modelį. Skulptoriui žuvus, tik po kelių dešimtmečių skulptoriaus draugai, prisiminę jo darbą, kreipėsi į Vilniaus savivaldybę siūlydami pastatyti paminklą Gaonui.
Autoriai: Kostas KAJĖNAS, Gediminas ŠULCAS.
Projekto partneris – Vilniaus miesto savivaldybė.
