Gyvenimas etnografiniame kaime įpareigoja: vietiniai tampa ambasadoriais to, kokius – prastus ar prižiūrimo paveldo – pavyzdžius matys lankytojai ar tiesiog besidomintieji kultūros paveldu. Kaip įrodė Zervynų ir Musteikos etnografinių kaimų bendruomenės, tvarkytis visos progos geros – kad ir gelbėjant iš paveldo žemėlapio nykstančias medines sodybas. Dzūkijos nacionaliniame parke esančiuose Zervynų ir Musteikos etnografiniuose kaimuose buvo sutvarkyti 26 savininkų gyvenamųjų ir ūkinių pastatų stogai, langai, durys, tvoros. Abiejų kaimų sodybų tvarkybos darbams buvo skirtos Europos ekonominės erdvės, Lietuvos biudžeto ir sodybų savininkų lėšos. Projektas vyko 2014–2016 metais. Sutvarkius etnografines sodybas sudarytos sąlygos jas pritaikyti turizmo reikmėms, įtraukti į turistinius maršrutus ir pritraukti vietinių bei užsienio turistų.
Gelbėjo nykstančius pastatus
Restauratorių žvilgsnio ir dėmesio ne vieną dešimtmetį sulaukia vienas unikaliausių Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių – etnografinis Zervynų kaimas, susiformavęs dar XVIII a. ir iki XXI a. išsaugojęs savo autentišką urbanistinę struktūrą, tradicinę medinę architektūrą, išraiškingus smulkiosios architektūros elementus.
Nenuostabu, kad istorinio kaimo išsaugojimu suinteresuota Zervynų kaimo bendruomenė ir Dzūkijos nacionalinis parkas ėmėsi įgyvendinti projektą „Valstybės saugomo kultūros paveldo objekto, etnografinės Zervynų kaimo gyvenvietės, tradicinės medinės architektūros tvarkyba“, kurį finansavo Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija.
Anot Zervynų kaimo tvarkybos darbų projekto vadovės (projektą parengė bendrovė „Statprojektas“) architektės Marijos Nemunienės, 42 kaimo statinius buvo būtina gelbėti nuo sunykimo: ne tik dėl irstančių ir griūvančių senųjų pastatų, bet ir dėl statomų naujų „svetimkūnių“, kurių architektūrinė išraiška nedera etnografinėje aplinkoje.
„Zervynų kaime nemaža dalis neprižiūrimų pastatų, kurių dalis jau sunykę. Tradicinės medinės architektūros pastatai neretai savavališkai remontuojami, rekonstruojami, pritaikomi šiuolaikinėms dabartinių savininkų reikmėms, pažeidžiant vertingąsias ypatybes: ne visada parenkamos autentiškos medžiagos, jų apdirbimo būdai ar korektiški spalviniai sprendimai. Daugelio sodybų savininkai nuolatos negyvena kaime ir neužsiima amatais, todėl ūkinės paskirties pastatai nenaudojami ir neprižiūrimi nyksta“, – apgailestavo M. Nemunienė.
Ugdė kaimo bendruomenę
Taigi, projekto tikslu tapo ne tik, kaip tampa įprasta restauratorių darbe, išspręsti pastatams pražūtimi gresiančias problemas – pakeisti stogus, restauruoti langus ar duris, bet ir pakeisti gyventojų požiūrį į paveldą – šviesti juos, skatinti rūpintis savo sodybomis. Galiausiai, padaryti kas įmanoma, kad vis daugiau žmonių matytų geruosius rūpinimosi paveldu pavyzdžius.
Zervynų bendruomenė prie projekto prisidėjo savo jėgomis tvarkydama statinių pamatus, keisdama sutrešusius rąstus, vadinamuosius „smalėkus“, naujais.
Dzūkijos nacionalinio parko direktorius Eimutis Gudelevičius tapo tuo žmogumi, kuris ėmėsi organizacinių rūpesčių: įkalbėjo gyventojus teikti paraišką dalyvauti projekte, įtikino Varėnos rajono savivaldybę skirti 5 proc. paramą.
Restauravimo darbai Zervynose atlikti remiantis tyrimų duomenimis, taikant tradicinius medžiagų paruošimo, apdirbimo ir statybos metodus bei technologijas. Daugumos pastatų konstrukcijos – medinės, pamatai – lauko akmenų, ugniakurams, dūmtraukiams, kurie įrengti gyvenamuosiuose namuose, klėtyse (svirnuose), pirtyse, panaudotos mūro plytos, apdailai – medis. Stogų danga – gontai, lentelės, skiedros, šiaudai, nendrės, juostinė skarda.
Šio projekto metu sutvarkyti 31 pastato stogai (7 gyvenamųjų namų, 8 tvartų, 7 kluonų, 7 svirnų, 2 pirčių), restauruotos ar pagamintos naujos gyvenamųjų namų lauko durys ir langai. Saugant medinius pastatus nuo gaisrų, visuose statiniuose sumontuota priešgaisrinė signalizacija.
Gyvenamųjų namų stogai uždengti ilgaamžiais maumediniais gontais, o 24 ūkinių pastatų stogai pakeisti drebulinėmis skiedromis. E. Gudelevičius neabejoja, kad prižiūrimi tokie stogai tarnaus dar bent 20 metų.
Pastatų langai ir durys restauruoti arba pagaminti nauji analogiški, laikantis autentiško langų sudalijimo. Restauruoti ir atkurti trūkstami puošybos elementai – karnizai, vėjalentės, langų ir durų apvadai, polanginės lentos, langinės.
Sudvejojo projekto skaidrumu
Etnografinio Musteikos kaimo bendruomenės valdybos narys ir vienas sodybos šeimininkų Žymantas Morkvėnas patvirtino – savo krašto paveldo išsaugojimu suinteresuoti vietiniai gyventojai projekto „Unikalaus etnografinio Musteikos kaimo paveldo išsaugojimas“ ėmėsi supratę, kad vien tik savo jėgomis reikiamų tvarkybos darbų atlikti nepajėgs – ir dėl žinių, ir dėl lėšų stygiaus.
Visgi dalyvauti projekte pavyko įtikinti tik 11 sodybų šeimininkus: vieniems projektas pasirodė neaktualus, kiti nenorėjo pokyčių ar nepatogumų sukeliančių statybos darbų, tretieji nepasitikėjo pačiu projektu. Vietos gyventojams kėlė nerimą sąlyga perduoti savo turtą bendrijai panaudos teise. Bendruomenės atstovai rengė ne vieną susitikimą su gyventojais, įtikinėjo tvarkybos darbų nauda, saugant sodybas nuo tolesnio nykimo. Juolab kad visų sodybų būklė buvo prasta, o kai kurių – avarinė.
Kone pusės milijono eurų vertės projektas tapo vienintele viltimi išgelbėti bendruomenei svarbų Tado Ivanausko 1918-aisiais įkurtos pirmosios lietuviškos mokyklos pastatą. Šis buvo avarinės būklės, o jo savininkė reikiamų lėšų neturėjo.
Projekto metu pakeisti 40 objektų – pirkių, ūkinių pastatų, daugiausia, šiferio stogai, atnaujinta langinių, vėjalenčių, lėkių puošyba, sutvarkyti mažosios architektūros elementai – šuliniai, tvoros, restauruoti arba pakeisti naujais langai ir durys, sumontuoti arba pakeisti pažeistų medinių sienojų rąstai. Pastatų stogams panaudotos drebulinės skiedros, maumedžio ir drebuliniai gontai.
Tapo pradžia naujiems darbams
„Manyčiau, kad esminis šio projekto pranašumas – bendruomenės susitelkimas. Projektas nebuvo lengvas, dalyvavo daug subrangovų, buvo trumpas įgyvendinimo terminas, tačiau tai tik sustiprino mūsų bendruomenę. Nuolat pasigirsdavo klausimų, kas toliau, kokios iniciatyvos laukia. Jų atsiranda ir dabar. Pavyzdžiui, atvirų durų diena, kuomet kvietėme visus atvažiuoti į Musteiką, o sodybų šeimininkai atkėlė vartus visiems norintiems. Bendruomenė savo pastangomis jau sutvarkė tris kryžius, o toliau planuojami viešųjų erdvių sutvarkymo darbai Musteikos apylinkėse“, – reziumavo Ž. Morkvėnas.
Tvarkybos darbų projektą parengęs architektas Gintaras Špokas pripažino, kad šis projektas jam priminė pirmuosius studijų metus, kai vasarą tekdavo atlikti etnografinių kaimų sodybų apmatavimus, taip pat buvo įdomu daugiau sužinoti apie Musteikos kaimo istoriją ir šiandieną.
Architekto rūpestis šiame projekte buvo ne tik būtinos ekspertizės, apmatavimai, ar parengtas tvarkybos darbų projektas atitinka paveldosaugos sąlygas, bet ir organizaciniai rūpesčiai, pavyzdžiui, prižiūrėti statybininkus, nes restauruojant medinio paveldo statinius negalimos jokios interpretacijos.
Musteikos bendruomenė buvo reikli kiekvienam statybininkų ir restauratorių judesiui, aktyviai dalyvavo priimant ar keičiant sprendinius. Pavyzdžiui, tvorų statybai buvo panaudoti tvoros stulpai iš pušų medienos ir kartys iš nežievintos bei neimpregnuotos eglių medienos. Gyventojai nerimavo, kad pastarosios gali netrukus supūti, galiausiai, po ilgų diskusijų paaiškėjo, kad žievė – natūrali apsauga ir prailgina medienos tarnavimo laiką.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 5.
