• ruukki
  • tikkurila
  • tikkurila
  • ruukki

Ar egzistuoja lietuviškasis architektūros stilius?

2017 kovo 13 d.
„Ragučio“ gyvenamasis namas. Manto Matulionio nuotr.
„Ragučio“ gyvenamasis namas. Manto Matulionio nuotr.

Šiandien tautiniu architektūros stiliumi galime drąsiai pavadinti lietuviškąjį Kauno modernizmą. Konservatyvus ir išlaikantis tuomečių miesto statybos tradicijų tęstinumą, tačiau panaudojantis modernias formas bei suplanavimus. Atsirenkantis elementus iš naujausių architektūrinių tendencijų, tačiau išsaugantis savitumą. Tokiomis savybėmis jis puikiai atspindėjo ne tik to laikmečio dvasią, tačiau ir lietuviškąjį charakterį. Vis dėlto, iki jam pasirodant šalies fasaduose ir interjeruose, tuometinėje ką tik atsikūrusioje valstybėje „tautinio stiliaus“ paieškos vyko keliantis į Vytauto laikų Lietuvą bei tradicinį lietuvišką kaimą.

XIX a. viduryje per Europą pradėjusi ristis romantinio nacionalizmo dvasia davė pradžią daugybės būsimųjų nacionalinių valstybių pamatams. Natūralu, kad daugelis nepriklausomybės siekusių ar jau ją iškovojusių tautų siekė kuo įvairesniais būdais pabrėžti savo išskirtinumą nuo jas valdžiusių imperinių valstybių. O pastarosiose, savo ruožtu, taip pat kilo savitų tautinių judėjimų, buvusiame daugiataučiame darinyje siekusių atrasti bendrą, praeitimi grįstą identitetą.

Kuriantis valstybei reikalingas vienijantis naratyvas – tautinis mitas, o viena pagrindinių tokio nacionalinio pasakojimo kūrimo formų visuomet buvo menas. Jis buvo ir viena esminių naujų XIX–XX a. sandūros valstybių identiteto formavimosi (bei senųjų transformavimosi) priemonių. Vis dėlto vienas įdomiausių laikmečio dvasios reiškinių buvo nacionalinių architektūros stilių paieškos: visoje Europoje atsirado galybė bandymų tuometėje statyboje panaudoti vizualius elementus, atliepiančius romantizuotus šalių praeities vaizdinius, buvusius ar įsivaizduojamus etnografinius motyvus ar net mitologiją.

Centrinis paštas. Manto Matulionio nuotr.

Centrinis paštas. Manto Matulionio nuotr.

Lietuva čia nebuvo išimtis – apie savito architektūrinio stiliaus poreikį buvo šnekama dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vos tik atgavus nepriklausomybę, pradėjus kalbas apie šalies atstatymą, šis klausimas buvo iškeltas dar plačiau. Skirtingai nei kitose Baltijos šalyse, galėjusiose savo nacionalinį pasakojimą statyti tik pagal etnografinius motyvus ar selektyvius pavienius istorijos elementus, Lietuva turėjo didelę paletę savų, su valstybingumu susijusių istorinių įvykių. Tačiau, priešingai nei kaimyninės valstybės, pasakojimas nebuvo naudojamas vien tik priešpriešinti savo istoriją valdžiusiai imperinei galiai ar išsiskirti iš bendro konteksto, tačiau ir atriboti savo istoriją nuo tuomet gana agresyvią Lietuvos atžvilgiu politiką vykdžiusios Lenkijos, kuri savo nacionalinį naratyvą rėmė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tęstinumu.

Tad naujai susiformavusi Lietuva savo praeičiai reprezentuoti pasirinko gerokai mitologizuotą ikiunijinės LDK istoriją bei etnokultūrą. Pirmuoju nepriklausomos šalies dešimtmečiu tai atspindėjo ir architektūra, nors čia romantizuotųjų Viduramžių pokrypį pakeitė nuo ATR konteksto atsietos barokinės formos. Tai leidžia įžvelgti tiek savotišką deklaraciją dėl prarasto „barokinio Vilniaus“, tiek ir siekį surasti kiek artimesnę bei konkretesnę laiko atkarpą, iš kurios būtų galima skolintis idėjų kuriant profesionaliąją architektūrą.

Formose, kokiose jį įsivaizdavo trečiojo dešimtmečio architektai, ar pastatų fasaduose tautinis stilius pernelyg neišplito. Tai lėmė ne tik neturėta aiškiai apibrėžta bendra vizija, tačiau ir gana sunki to meto ekonominė padėtis. Nesigilinant į kiek kitokią „tautinio stiliaus“ interpretaciją kaimo statyboje, nedidelis miestietiškųjų pavyzdžių skaičius atsirado iš esmės tik laikinojoje sostinėje Kaune.

„Pažangos“ rūmai. Manto Matulionio nuotr.

„Pažangos“ rūmai. Manto Matulionio nuotr.

Ankstyvosiomis, gana tiesmukomis romantizuotų Viduramžių manifestacijomis galima laikyti buvusios cerkvės bokšto rekonstrukciją į stilizuotos pilies formų senąjį Karo muziejaus bokštą bei šiek tiek vėliau kariuomenės atstovų išsakytą (ir meno atstovų griežtai sukritikuotą) viziją Žaliakalnio kalvose statyti naująjį pastatą, kurio „pilies išvaizda“ skirtinguose savo bokštuose atspindėtų skirtingus Lietuvos istorijos tarpsnius. Miesto dvasiai artimesnė barokinė „tautinio stiliaus“ pakraipa buvo išplitusi kone plačiausiai: gana skirtingais, bet chrestomatiniais jos pavyzdžiais tapo „Ragučio“ fabriko gyvenamasis namas, Valstybės teatro (dabar – Muzikinio) rekonstrukcija bei medinė architekto Antano Jokimo vila Vydūno alėjoje.

Senosios tarpukario architektų kartos žvaigždžių Mykolo Songailos ir Vladimiro Dubeneckio kurtą „Ragučio“ pastatą galima laikyti vienu pirmųjų tarpukario neobaroko atmainos pavyzdžių, tačiau būtent Valstybės teatro (tuomet svarbiausio reprezentacinio šalies pastato) rekonstrukcija raiškiausiai iliustravo baroko vietą tuometėje Lietuvos architektūros padangėje. Barokiniu frontonu išsiskirianti A. Jokimo vila Vydūno alėjos ir Minties rato sankirtoje rodo, kad tautinio stiliaus paieškose architektas norėjo rodyti pavyzdį. Tačiau stiliaus universalumas atsiskleidžia per faktą, kad kone identiško pastato projektą A. Jokimas buvo parengęs ir kitam užsakovui, tik su fasade numatytu pastarojo religiją atspindinčiu Dovydo žvaigždės motyvu.

Etnografiniai motyvai „lietuviškojo stiliaus“ paieškose dažniausiai buvo panaudojami gana tiesmukai – perkeliant tradicinėje medinėje architektūroje sutinkamą ornamentiką į mūrinę tuometę statybą. Architektūrologas Vaidas Petrulis ryškiausiu šios atmainos pavyzdžiu išskiria „Tulpės“ kooperatyvo pastatą, kuriame architektas Antanas Maciejauskas to meto miesto statyboje vyravusią iš carinio laikotarpio perimtą istoristinę architektūrą papildo liaudiškais ornamentais.

Kauno valstybinis muzikinis teatras. Manto Matulionio nuotr.

Kauno valstybinis muzikinis teatras. Manto Matulionio nuotr.

Savotišku lūžio tašku tapo Felikso Vizbaro Centrinio pašto rūmai (pradėti statyti 1930 m.). Čia tautinių ornamentų motyvai pagrindiniame fasade (langų apvadai, skirsniai) bei interjere (lubų lipdiniai, grindų raštai) supriešinami su tuomet dar tik besikuriančia lietuviškojo modernizmo kryptimi: net tuometėje spaudoje pirminiais akcentais išskiriamos tiek tokios naujųjų rūmų savybės kaip „didelis moderniškumas, visur daug šviesos, daug erdvės, visur tiesios linijos, niekur jokių nereikalingų blizgučių bei papuošalų“, tiek ir „grindys plytelėmis išmargintos lietuviškų audimų rašto pavyzdžiu“. Panašiu tautiniu apvalkalu, besiskolinančiu savo tautinius motyvus iš medžio drožinių, pasižymi ir pirminiame projekte grynai modernistinis numatytas „Pažangos“ rūmų pastatas (1933–1934 m.), kuris, kaip ir Centrinis paštas, spaudoje susilaukė nemažai kritikos.

Tautiniu pagrindu sukurtoje tuometėje Lietuvos valstybėje praeities romantizavimas niekur nedingo ir vėlyvajame ketvirtajame dešimtmetyje. Tik architektūros atveju jis gana tyliai pasitraukė į pastatų interjerus ir tapo tik vienu iš galimų vidaus dizaino sprendinių. Tautiniai motyvai pradėti naudoti kur kas laisviau ir stilizuočiau: jie vis dažniau pasirodydavo restoranų, parduotuvių ar net kino teatrų interjeruose. Kauno įgulos karininkų ramovės erdvės – išlikęs to laiko dvasios pavyzdys: nors tuomet svarbų reprezentacinį vaidmenį turėjusių rūmų interjerai konservatyvesni už tai, ką tada būtų buvę galima sutikti privačiose įstaigose, tačiau vadinamoji Vytauto menė bei Prezidento kambarys vis dar atstovauja, atitinkamai, romantizuotajam viduramžių bei etniniam stiliams, tik jau laisviau interpretuojant.

Nors tuo metu tą suprato tik nedidelė dalis apie architektūrą rašiusių meno pasaulio ir visuomenės atstovų, žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, de facto nacionaline stilistika statyboje tapo Kauno modernizmas. Vyravęs požiūris į architektūrą atspindėjo kone pagrindinę tuometės valstybės kryptį – modernizuoti šalį išlaikant savitumą. Nors pagrindiniai valstybiniai pastatai pasižymėjo kiek didesniu polinkiu į klasikinės architektūros kanonus, to meto visuomenės poslinkius simbolizuojantys gyvenamieji namai, švietimo sistemos prioritetizavimą menančios erdvios mokyklos bei ekonominį pakilimą rodę įmonių administraciniai pastatai ilgainiui įkūnijo tai, ką mes šiandien suprantam kaip tikrąjį XX a. pr. lietuviškumą.

Teksto autorius Paulius Tautvydas Laurinaitis
Tekstas publikuotas leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ 2017 m. vasario nr. rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“

Komentarai

Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
statyba ir architektura
archicad