Marijos Drėmaitės sudarytos knygos „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940“ recenzija (tekstų autoriai – Giedrė Jankevičiūtė, Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Norbertas Černiauskas, Paulius Tautvydas Laurinaitis, Arvydas Pakštalis, Viltė Migonytė-Petrulienė).
Moderniosios Lietuvos projektavimas pirmiausia įvyko tekstuose. Poetinės eilės, tokios kaip 1906-ųjų Maironio „Jaunoji Lietuva“, konstravo terpę jausmui, vedusiam į nepriklausomybę. Melodingi rimai braižė geografines jausmo trajektorijas ir vienijo tautiniam sąmoningumui: „Jau slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais. / Po Lietuvą – žiema. Nei žodžio, nei rašto / Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais. / Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali, / Sustoję į darbą už mylimą šalį, / Prikelkime Lietuvą mūsų!“
Kai 1918-aisiais Lietuva buvo prikelta, atkurtosios šalies sostinės statyba įvyko Kaune. Atgimusios šalies galios jausmas buvo įkūnytas miesto architektūros proveržyje. „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas“ – taip tarpukario vyksmą įvardija istorikė Marija Drėmaitė, į knygą šiuo pavadinimu surinkusi architektūros tyrinėtojų tekstus.
2018-ųjų „Optimizmo architektūros“ leidinys atskleidžia lietuviškojo ir globalaus kontekstų sąsajas. 1932 m. vasario 9 d. Niujorko modernaus meno muziejuje atidaryta paroda pavadinimu „Modern Architecture: International Exhibition“. Šešerius metus skirtingose vietose vykusią parodą kuravo Philipas Johnsonas kartu su Henry-Russellu Hitchcocku. Kuratoriai medžiagą dėliojo dvejus metus keliaudami po Europą, atrinkdami ir ekstrahuodami to meto pastatus vienijusį tarptautinį architektūros stilių. Vieni reikšmingų parodos eksponatų – Eriko Gunnaro Asplundo projektai. Tuo tarpu „Optimizmo architektūroje“ atrandame, kad 1938-aisiais tas pats Erikas Gunnaras Asplundas dalyvavo komisijoje, rinkusioje Valstybės rūmų projektą Kaune. Ši tiesioginė sąsaja atspindi bendrą tarptautinio stiliaus atstovų įtaką Kauno architektūros kritikos laukui.
Įdomu pasigilinti į tautinių raštų, ornamentų panaudojimo pastatų puošyboje temą. Tai „Optimizmo architektūros“ knygoje priskiriama lokaliai Kauno architektūros specifikai. Formaliai aplikatyvus stilius taip pat reiškė politinės galios deklaraciją. Leidinyje pateikiama ištrauka iš Prezidento Antano Smetonos kalbos 1937-aisiais: „Ar ne per daug įsigali vadinamasis modernizmas, mūsų inžinierių imamas iš Italijos ir kitų Vakarų kraštų? O juk gėrimės ir didžiuojamės turį savo lietuviškų trobų, kryžių ir koplytėlių palikimo. Kodėl architektai nekuria lietuviškai? Kad tik nenutautintume Lietuvos siekdami ją sumoderninti.“ Tai nelyg lietuviškasis atsakymas į Deyano Sudjiciaus klausimus, kuriuos jis užduoda knygoje „The Edifice Complex“: koks yra architektūros vaidmuo statant tautinę valstybę? Ar jis gali būti prilyginamas karinei uniformai, vienijančiai ir atgrasančiai priešą? Kaip architektūra gali atspindėti autentiškus tautinius bruožus, vietinį klimatą, medžiagas, papročius? Juk įtikinamas tautinės tapatybės kūrimas architektūrinėmis priemonėmis ir bandymai mimikuoti organiškus šalies savitumus – iš esmės, D. Sudjiciaus teigimu, yra dirbtinas procesas.
Simboliška: kai dabarties momentą rėmina jubiliejinės Lietuvos sukaktys – valstybės atkūrimo šimtmetis ir artėjantis jos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetis – leidykla „Lapas“ išleidžia dvi knygas. Viena yra rašytojos Gabijos Grušaitės istorija apie Stasį Šaltoką, kuris artėjant savo trisdešimtmečiui tinklinių jungčių tikrovėje išgyvena egzistencinį nerimą. Kita – šiame tekste aptariama M. Drėmaitės sudaryta knyga apie tarpukario architektūrą Kaune, prieš šimtmetį atkurtos valstybės statybos grožį ir galią. Šias knygas sieja lietuviškumo tema. Lietuviško žvilgsnio perspektyva veriasi tiek skaitant apie kosmopolito lietuvio personažo patirtis ir nuotykius šiuolaikiniame pasaulyje, tiek tyrinėjant moderniosios Lietuvos architektūrą ir regint ateitį, įamžintą joje. Lietuva nėra sala užsienio vandenyne. Tai savaime suprantama Stasio Šaltokos gyvenimo būdui. Tarptautinis gyvenimo stilius įprastas ir aplinkai Kauno tarpukario architektūroje.
Lietuviškas knygos tiražas išparduotas, o knyga anglų kalba „Architecture of Optimism: The Kaunas Phenomenon 1918–1940“ knygynus pasieks birželio pradžioje. Paroda „Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918– 1940“ (parodos kuratoriai – Marija Drėmaitė, Giedrė Jankevičiūtė ir Vaidas Petrulis; architektūrą ir dizainą kūrė Ieva Cicėnaitė, Matas Šiupšinskas ir Linas Gliaudelis) šiuo metu veikia Romoje, gegužės 24 d. bus atidaryta Talino miesto muziejuje, o nuo birželio 28 d. Vroclavo architektūros muziejuje.
Autoriaus dosjė
Linas LAPINSKAS – architektas, projektų vadovas. Gyvena ir dirba Vilniuje. Architektūrą studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Nacionalinėje Monpeljė architektūros mokykloje Prancūzijoje.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 5.
