Blog

Zapyškio bažnyčioje – praeities tarpsnių ženklai

Zapyškio bažnyčia
Bažnyčią siūloma lyginti su gotikine Vakarų Lenkijos ar Vokietijos architektūra. Gintaro Prikockio archyvo nuotr.

„Senoji Zapyškio bažnytėlė tikriausiai mums visiems atmintyje iškyla kaip vieniša ir nostalgiška, stovinti didelėje žalioje pievoje“, – sako bažnyčios restauracijos projekto vadovas ir autorius architektas Gintaras Prikockis. Šiandien, restauracijos darbams įsibėgėjus, bažnyčia ne tik naujai atskleidžia istorinius klodus ir jų kaitą, bet ir plačiai atsiveria dabarties įvykiams.

Lietuvoje tokias bažnyčias galime suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Būtent ji, ko gero, esanti pati unikaliausia, išlaikiusi pirmapradį, kone nepakitusio tūrio vaizdą.

Unikali Lietuvos kontekste

Architekto G. Prikockio teigimu, ne veltui Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia puikuojasi ant Lietuvos architektūros istorijos pirmojo tomo viršelio. Knygos autoriai Lietuvos gotikai iliustruoti pasirinkę ją, o ne Šv. Onos bažnyčią, nors būtent ši yra išgarsėjusi europiniu mastu. Anot architekto, ne tokia išraiškinga Zapyškio bažnyčios architektūra į europinius katalogus pretenduoti negali, tačiau Lietuvoje tokias bažnyčias galime suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Būtent ji, ko gero, esanti pati unikaliausia, išlaikiusi pirmapradį, kone nepakitusio tūrio vaizdą. G. Prikockio nuomone, labiausiai bažnyčią vertėtų lyginti su gotikine Vakarų Lenkijos ar Vokietijos architektūra. Pagal dydį ir planinę struktūrą būtų galima atrasti bažnyčios sąsajų ir su Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune.

Architektas teigia, kad didžiausių pokyčių bažnyčiai įnešė XVIII a. atlikta rekonstrukcija. Iki tol pagrindinis bažnyčios frontonas buvo sudalytas stačiakampės formos nišomis. Rytinis ir vakarinis frontonai turėję laiptuotą formą, derančią su visa architektūra. Pakeitus stogą (išlikusį iki šiol, gana unikalios medinės konstrukcijos), pagrindinis frontono fasadas buvo uždengtas naujai pastatytos medinės varpinės su barokiniu bokšteliu. Neseniai atlikti archeologiniai tyrimai, radę varpinės kontūrą, parodė, kad tai buvęs didelis, bažnyčios aukščio statinys.

Manoma, kad barokinė rekonstrukcija sietina ir su daugeliu kitų bažnyčios pokyčių: atnaujintu interjeru, įrengtais naujais altoriais, atsiradusiais konsekracijos kryžiais ir kt.

Reikšmingi XX a. įvykiai

G. Prikockis pasakoja, kad anksčiau bažnyčios kaimynystėje, ant Nemuno kranto, stovėjusios zapyškiečių sodybos. Laikui bėgant, aplinkinės pievos išstūmė bažnyčios šventoriaus ribas, matomas iš senų nuotraukų ir žemėlapių. 1912-aisiais, ėmus ant kalno statyti naują bažnyčią, jos pamatų statybai buvo išardyta senosios bažnyčios šventoriaus tvora. Bažnyčią pastačius, visas miestelis iš apatinės terasos pamažu persikėlė ant Nemuno šlaito viršaus. Nuo tada senoji bažnyčia liko stovėti tuščia ir be miestelio kaimynystės.

Architektas pabrėžia ir kitą bažnyčiai reikšmingą įvykį – 1946 m. potvynį. Ledai išgriovė mūrinę bažnyčios presbiteriją ir nušlavė paskutinius medinių namelių likučius ant Nemuno kranto. Vėliau, pastačius Kauno HE, potvyniai apsilpo, tapo kontroliuojami ir žinių, kad bažnyčia dar kartą būtų buvusi apsemta, nebėra.

G. Prikockis pažymi, kad vis tik bažnyčiai niekada netrūko dėmesio, reikšmingu architektūriniu paminklu ji buvo laikoma ir tarpukario Lietuvoje, ėmus kurtis paveldosaugos sistemai. Dabartinės restauracijos metu buvo atrastas apie 1930 m. įvykęs palaikomasis remontas. Architekto žodžiais, toks ir kiti panašūs remontai leidę bažnyčiai išlikti.

Dėmesio bažnytėlė susilaukusi ir sovietmečiu – 1952 m. joje buvo atlikti reikšmingi restauravimo darbai, po kurių bažnyčiai suteiktas išskirtinio kultūros objekto statusas. Vis tik ji ir toliau stovėjusi tuščia. Tačiau daugelis žmonių žinoję – panorėjus patekti į bažnyčios vidų, jos raktą visada buvo galima rasti pas kažkurį iš vietinių zapyškiečių.

XX a. pabaigoje bažnyčia buvo grąžinta Vilkaviškio vyskupijai, kuri leido joje rengti Kauno muzikos festivalio renginius, koncertus. Vėliau, Kauno rajono savivaldybei atkreipus dėmesį į unikalų pastatą, nuspręsta ieškoti būdų bažnyčią sutvarkyti. 2012 m. Kauno rajono savivaldybės užsakymu parengtas bažnyčios restauravimo ir pritaikymo projektas. Bažnyčios tvarkymas vykdomas Kauno rajono savivaldybės ir ES lėšomis.

Naujadaras – vitražo kryžiai

Pirmąjį restauracijos etapą sudarė paruošiamieji darbai, tyrimai, projektiniai pasiūlymai, antrąjį – bažnyčios paveldo tvarkybos darbų, konservavimo restauravimo projektas, trečiąjį – bažnyčios pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms ir jos aplinkos sutvarkymo projektas. „Tvarkymo esmė – daugiau konservavimas nei restauravimas, tai yra, bažnyčios konservavimo darbai su fragmentine restauracija“, – tvirtina projekto autorius.

Projektą numatyta baigti 2019-aisiais, o šiuo metu bažnyčioje restauruojamas fasadas, neseniai sutvarkyti pamatai. Projekto autorius pabrėžia, kad bažnyčia bus pritaikyta šiandienos gyvenimui, įdiegiant visas šiuolaikines inžinerines sistemas. Pavyzdžiui, ventiliacijos ir šildymo sistemos leis žmonėms sudaryti komfortiškesnes sąlygas per renginius.

XX a. pabaigoje, bažnyčioje tvarkant kontraforsus ir atliekant žvalgomuosius polichrominius tyrimus, buvo rasti du, gotikinės ir barokinės, tapybos sluoksniai ir konsekracijos kryžiai. Po šių tyrimų parengus detalius projektus, šiuo metu bažnyčioje dirba tapybos restauratoriai, kruopščiai, centimetras po centimetro, tvarkantys unikalią gotikinę tapybą. Projekto autorius pripažįsta, kad būtent šie darbai jį labiausiai džiugina, nors esą ir apmaudu, kad per šimtmečius tapyba gana sunykusi. Dabar pagrindinis restauratorių uždavinys – sudėlioti praeities epochų ženklus eilės tvarka ir sujungti į bendrą vaizdą.

G. Prikockis neabejoja, kad vis tik didžiausias bažnyčios naujadaras būsią naujai suprojektuoti kryžiai iš metalo ir vitražų. Pats kūręs kryžių eskizus, architektas jiems ieškojo lietuviško motyvo, nes pati bažnyčios architektūra yra gana unikali, neatitinka europinių gotikos klišių. „Pradėjau piešti žalčio motyvą iš lietuvių piešinių tautosakos, atsirado zigzagas, saulės ženklas, vėjo malūnėlis ir kryžius pats pasidalijo trikampiais. Jau baigus formą, suradus proporcijas, netyčia suskaičiavau trikampėlius – pasirodo, mano ranką kažkas vedžiojo ir liepė jų padaryti 33“, – intriguojantį sutapimą, paraginusį ties šia vieta ir sustoti, prisimena projekto autorius. Metaliniai kryžių karkasai šiuo metu jau baigti, į juos bus įkomponuoti išlieti vitražų luitai.

Modernūs aplinkos pokyčiai

Po bažnyčios restauracijos darbų numatyta sutvarkyti ir jos aplinką. Restauratoriai pasiūlę bažnyčios įvaizdį kurti per apšvietimo sprendimus, kurių išryškinta bažnyčia naktį leistų ja pasigėrėti iš toli. Numatoma apšvietimo idėja – šviesos diodų juostomis pažymėti buvusio miestelio sklypus, bažnyčios šventoriaus ir aikštės ribas. Anot architekto, remiantis 1924 m. planu, galima labai aiškiai nubrėžti aikštės, vadinamos turgaviete, kontūrus. Archeologai buvusios aikštės vietoje neradę akmenų grindinio, todėl dabar joje atsiras betonu sutvirtinta kieta danga iš žvyro ir smulkių akmenėlių, leisianti sklandžiai vykti jau tradicija tapusiems renginiams.

Archeologai taip pat tiksliai nustatė senosios akmeninės tvoros buvimo vietą. Žemėlapyje pažymėti nedideli geležinkelio bėgiai buvo susieti su miško mediena ir šalimais bažnyčios buvusia prieplauka – greičiausiai vietiniai geležinkeliu gabendavę medieną iš miško ir kraudavę ją į laivus.

Architektas pasakoja, kad Kauno rajono savivaldybė netgi turinti viziją ties bažnyčia nutiesti lyninį keltą į Kulautuvą. Vizija pradėta įgyvendinti nuo Kauno – Zapyškio, Kulautuvos – Kauno dviračių žiedo, susijungiančio per Nemuno perkėlą. Lyninio kelto idėja dar neišvystyta, tačiau neatmesta, pačiam architektui teko užduotis ieškoti keltui tinkamiausios vietos arti bažnyčios, nekonkuruojančios su ja.

G. Prikockis pažymi, kad dabartinės restauracijos tikslas – sutvarkius bažnyčią paskirti ją kultūrinei veiklai, mat parapinė Zapyškio bažnyčia atlieka savo funkciją ir senoji tam nėra būtina. Vis tik architektas neabejoja, kad jei tik atsirastų galimybė bažnytėlę pašventinti iš naujo, žmonės su didžiausiu džiaugsmu tai priimtų, nes bažnyčia turinti akivaizdžią magišką aurą. Tai geriausiai įrodo patys žmonės, nuolat atvykstantys jos apžiūrėti.

Geriau suprasta bažnyčia

Paklaustas apie labiausiai įstrigusius atradimus per visus projekto etapus, architektas prisipažįsta, kad labai sensacingų atradimų nepatyrė, nes su bažnyčia jam tekę susidurti beveik visą darbo laikotarpį, nuo 1981 metų. Tačiau svarbiausiu laimėjimu jis vadina galimybę geriau bažnyčią suprasti. Savo mintį pašnekovas iliustruoja pavyzdžiu. Štai po 1954–1955 m. restauracijos išlikę bažnyčios langai – ne gotikinės formos, o su palėkštinta segmentine sąrama, nors gotikinėje architektūroje norėtųsi matyti pusapskritimio arba smailiaarkę langų formą.

Pastačius pastolius ir atsiradus galimybei atlikti architektūrinį tyrimą, restauratoriams pavyko nustatyti, kad pirmykščiai langai turėjo pilnos pusapskritimės arkos formą. Taigi, restauruojant senoji langų forma nebuvo atstatyta. Po šio tyrimo G. Prikockis supratęs, kad išlikusių bažnyčios senų bei naujų elementų visuma ir lemia, kad bažnyčioje matome lyg ir gotiką, lyg ir baroką, taip pat tarpukario remontus ir XX a. vidurio restauraciją.

Todėl dabar architektas neabejoja, kad ir šio etapo metu svarbu išsaugoti visų laikų, etapų prisilietimo ženklus, leidžiančius bažnyčiai būti it atvirai knygai. „Manęs klausė: kas naujo atsiras bažnyčioje? Atsakiau: nieko, tik labai kruopščiai nuvalysime visas dulkes ir samanas, bažnyčia stovės tokia pati kaip ir buvusi“, – su šypsena projekto esmę apibendrina jo autorius.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 rugsėjis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.