• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Žalioji architektūra – Lietuvos ateities miestų link

2013 liepos 31 d.

Statyti miestus ir juose teisingai gyventi yra didis didelių žmonių grupių užsiėmimas.“ (William Richard Lethaby, 1922)

Žaliosios architektūros ir urbanistikos tikslai – užtikrinti darnią gyvenamosios aplinkos, visuomenės ir ekonomikos sanglaudą. Šiuolaikinėje pasaulio miestų plėtros praktikoje žalioji architektūra suprantama kaip teritorijų urbanizacijos proceso dalis, siejama su minimaliu neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai, supančiai aplinkai, ekologiškumu, efektyviu energijos naudojimo mažinimu, visa tai derinant su visuomene, kurioje daugelio sričių veikla yra grindžiama žiniomis, kūrybiškumu ir sumanumu.

Šiandienos pasaulio miestų raidos tendencijų kontekste tokia visuomenė vadinama darnia, sumania (ang. smart). Jei visuomenė negali tokia būti, ji nėra nei pilietiška, nei aktyvi žaliosios, saugios, švarios gyvenamosios aplinkos formavimo proceso dalyvė, nei savo teritorinės bendruomenės šeimininkė. Žaliosios architektūros idėjų sėkmė priklauso nuo urbanistinės politikos. Skleidžiant žaliosios architektūros idėjas pasaulio miestų patirties kontekste būtinas įžvalgus sisteminis miestų bei priemiesčių planavimas, stebėsena ir vertinimas pagal vietos ypatumus atspindinčius rodiklius bei kriterijus.

Yra keli svarbūs aspektai: suvokti, kas yra žalioji architektūra, suprasti, kiek tai svarbu visuomenei ir kiek valstybė gali prisidėti formuojant bendrąją jos ideologiją. Šiandien negalima sakyti, kad visi šie dalykai sistemiškai sureguliuoti. Mes lyg ir turime teritorijų planavimo sistemą, planavimo dokumentus, turime strateginius planus ir patvirtintą Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos stebėseną. Bet geriau įsigilinus matyti, kad planų įgyvendinimas yra gana formalus, dezintegruotas, pabiręs interesų džiunglėse. Programose numatyti principai ir atsakomybė nėra aiškiai apibrėžti, jie vykdomi paviršutiniškai, nepasveriama, ar visa tai turi teigiamą poveikį žaliosios architektūros idėjai, o kartu ir darniai teritorijų raidai. Matyti, kad valstybės urbanizacijos ideologija orientuota į kiekybinį programų vertinimą, o ne į kokybinių rodiklių įgyvendinimą.

Lietuvoje yra pakankamai ekspertų, galinčių vertinti teritorijų planavimo dokumentų įgyvendinimo padarinius, nustatyti, ar pastatai atitinka techninio projektavimo dokumentus. Tačiau visa tai reikalauja ne tik tikslinių finansinių resursų, bet ir optimizuoto valdymo, koordinuoto visų lygmenų valdžios institucijų ir visuomenės veikimo. Nesant bendros urbanistinės politikos pereinamuoju laikotarpiu susiformavo ne visiškai aiški urbanistinė Lietuvos miestų vidaus ir periferijos politika. Ji visuomenėje paskatino socialinę, ekonominę ir teritorinę disharmoniją.

Todėl šiandienos žaliųjų idėjų plėtros tendencijų kontekste visiems atrodo, kad žalioji architektūra yra kažkas nauja. Bet taip nėra. Prasidėjus XIX amžiaus pramonės revoliucijai, kai smarkiai padidėjo atmosferos, aplinkos užterštumas, pradėta diskutuoti apie ekologišką miestų plėtrą. Darnumo, žalumo, tvarumo, ekologiškumo ar panašios idėjos pradėtos sieti su tuo, kaip žmonės sugyvena su aplinka. Ankstesnės kartos nepažinojo darnumo (ang. sustainability) ideologijos, tačiau žmonija suprato, kad efektyvus energinių resursų naudojimas, miestų kompaktiškumas, švarus oras, gėlas vanduo, žemės derlingumas, gyvenimo kokybė priklauso nuo žmogaus sąveikos su aplinka modelio, miestams plėtoti taikomų principų atradimo.

Šių dienų žalumo ir darnos samprata atspindėta daugelyje Europos Sąjungos (ES) direktyvinių dokumentų, formalių ar neformalių susitarimų, pavyzdžiui, Bristolio akorde dėl tvarių bendruomenių plėtros. Šis susitarimas padėjo suformuoti teritorinės bendruomenės kaip vietos, kur dabar ir ateityje žmonės nori gyventi ir dirbti, sampratą.

Dar vienas prieštaringas aspektas – prigimtinės, moralės ir žmogaus sukurtų normų suderinamumas. Kompleksiškumas, integralumas, kontekstualumas ar urbanistinės aplinkos harmonija, subsidiarumas yra labai svarbūs formuojant miestus, tačiau teisingumo, moralės, socialinės atsakomybės principai laisvos rinkos sąlygomis yra reikšmingiausi.

Prigimtinė žmogaus norma, kurios esmė yra tenkinti prigimtinius poreikius: kvėpuoti grynu oru, gyventi šiltai, pakankamai maitintis, turėti poreikius atitinkantį būstą, būdingą architektūriniam ar prigimtiniam tam tikros teritorijos kontekstui, kuria prigimtinę architektūrą. Jai įprasta konkreti teritorinė kilmė dėmesį telkiant į kūrybinį kultūrinį pradą, meninį miestų architektūros formavimo kontekstą ir ypač į gyvąją etnokultūrinę tradiciją, kuri reiškiasi ne tik išorinėmis (pastatų komponavimu, medžiagiškumu, technologijų tradiciškumu), bet ir vidinėmis (mąstymo, suvokimo ar teisingumo tradicijomis) formomis.

Prigimtinė architektūra apima paveldėtąją, šimtmečius toje pat vietoje gyvavusią materialiąją ir nematerialiąją architektūros kultūrą, jos istorines ir šiuolaikines transformacijas. Ypatingą vaidmenį šiame kontekste atlieka paprotinė, paveldėtoji (daugelio kartų suformuota neformali) moralės norma. Prigimtinė, moralės (neformali) norma visada išlieka žmonių kuriamos teisės siekiamybe ir priemone kovoti už teisingumą. Etninį moralės normų įvairumą lemia skirtinga tautų gyvensena ir psichologija.

    Komentarai

    Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
    statyba ir architektura
    archicad