Taupus, racionalus, patogus. Ši charakteristika tapo vokiško būsto vizitine kortele. Viena vertus, būtent Vokietijoje gimė progresyvi pasyviojo namo idėja, kita vertus, senosioms statybos tradicijoms ištikimi vokiečiai sunkiai įsileidžia eksperimentus – neprognozuojami dalykai ne tik baugina, bet ir gali brangiai kainuoti.
Namo statyba – ne avantiūra
Trečią dešimtmetį Vokietijoje gyvenantis, tačiau ne tik šioje šalyje, bet ir Lietuvoje kuriantis architektas Alfredas Trimonis pastebi, kad Vokietija nėra valstybė lyderė kalbant apie individualiųjų namų projektavimą, statybą ir apskritai visuomenės požiūrį į tokį būstą kaip į išskirtinį objektą.
Standartinio privataus namo be sklypo statybos kainos Vokietijoje prasideda nuo 1,5 tūkst. eurų už 1 kvadratinį metrą – tai yra nemaža suma daugeliui šalies gyventojų. Tad, anot architekto, vokiečiai atsakingai analizuoja padarinius ir preciziškai skaičiuoja statybos sąnaudas, nes niekas pasistatęs namą nenori įklimpti į finansinius sunkumus.
„Į individualiojo namo statybą vokiečiai žiūri labai racionaliai, be emocijų. Svarbiausia, kad būstas būtų optimalaus dydžio, patogus, ekonomiškas, funkcionalus atitinkamais gyvenimo etapais, daugelio pageidavimu – kad neišsiskirtų iš kitų, aplinkinių, pastatų“, – teigė specialistas.
Architektas pripažino, kad vyraujant tokioms tendencijoms ir žmonių požiūriui į nuosavą namą apie išskirtinės architektūros apraiškas kalbėti sunku.
„Ar namas gražus, ar negražus – sąvokos, dėl kurių čia mažai kas suka galvą. Kiekvienas, pavadinkime, architektūros eksperimentas iš karto daro įtaką biudžetui, tad daugelis nesileidžia į tokias eksperimentines keliones. Gražios architektūros pastatai iškart krinta į akis keliaujant po Olandiją ar Šveicariją, tačiau Vokietijoje tai retas reiškinys. Čia dominuoja namo tipas, kuris buvo įprastas prieš šimtus metų“, – teigė pašnekovas.
Šlaitinis stogas, masyvios sienos, atitinkamo dydžio langai, pavėsinė automobiliui – pagrindinius vokiško būsto bruožus apibendrino Vokietijoje dirbantis architektas.
„Taip atrodo ir ištisos naujos individualiųjų namų gyvenvietės, nors norėtųsi tikėtis geresnio vaizdo įvertinant, kad Vokietijos ekonominė bazė yra geresnė nei daugelio kitų Europos valstybių“, – pripažino A. Trimonis.
Renkasi kompleksines paslaugas
Architektas Alfredas Trimonis.
Specialisto skaičiavimu, maždaug tik 20 proc. privačių namų šioje šalyje pastatoma pagal individualius architektų projektus. Gausybė specializuotų firmų savo paslaugų paketuose siūlo ne tik projektus, bet ir jų realizavimą iki rakto – taip ir pigiau, ir paprasčiau.
„Ateini, gauni katalogą, išsirenki namą ir nuo tos dienos pamiršti savo rūpesčius. Toks vyrauja individualiųjų namų statybos būdas. Mūsų supratimu, tai būtų kartotiniai projektai. Žinoma, kiekvienas gali pagal savo poreikius pakoreguoti suplanavimą, modifikuoti medžiagas, tačiau tol, kol viskas lieka tuose pat rėmuose“, – aiškino pašnekovas.
Vyraujantis individualiųjų namų plotas siekia 120–140 kvadratinių metrų.
„200 kvadratinių metrų ar didesnio ploto namai užima vos 3 procentus rinkos, o dar didesnių tokioje didelėje šalyje skaičiuojama vienetai“, – iliustravo architektas A. Trimonis.
Individualiojo namo suplanavimas pirmiausia priklauso nuo šeimos struktūros. Jauna šeima su vaikais įprastai įsirengia bendrą pirmo aukšto erdvę, kurioje būna integruota atvira virtuvė su valgomuoju. Projektuojant būstą atsižvelgiama ir į tai, ar pasikeitus gyvenimo aplinkybėms teks transformuoti gyvenamąsias erdves. Pavyzdžiui, nuo to priklausys laiptinės padėtis.
„Vaikams užaugus būsto šeimininkai neatmeta galimybės dalį patalpų nuomoti. Namą, kuriame laiptinė integruota ne viduryje, o šone, galima lengviau perplanuoti ar pritaikyti naujoms reikmėms. Tad vien šis argumentas gali lemti visiškai skirtingus vidinius, funkcinius namo sprendimus“, – teigė architektas.
Dominuojančio 120–140 kvadratinių metrų ploto namų sklypų dydis svyruoja nuo 6 iki 8 arų. Anot pašnekovo, kadangi žemė brangi, vokiečiai į sklypų dydį irgi žiūri labai pragmatiškai – svarbu, kad teritorijos ploto užtektų vaikams palakstyti ir vienam kitam augalui pasisodinti.
Medį vertina, bet ne visi įperka
Nors iš klijuotų medžio konstrukcijų Vokietijoje statomi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, individualiųjų namų sektoriuje vienareikšmiškai vyrauja mūro statyba. Anot pašnekovo, sunku pasakyti, kodėl karkasinės, skydinės technologijos tokios nepopuliarios, galbūt pokyčiams tiesiog reikia laiko. Vokiško būsto apdaila irgi atspindi tradicinius sprendimus. Šiaurinėje Vokietijos dalyje itin geidžiama fasado medžiaga – klinkeris, tačiau tai jau yra aukštesnė apdailos pakopa. Pietų Vokietijoje gana daug tinkuotų pastatų, tačiau čia šiek tiek kitoks ir architektūrinis pastatų charakteris.
„O šiaip jau tradicinis vokiško būsto įvaizdis – čerpių stogas ir plytų mūras, langai, jei pasiseka, mediniai, jei ne – plastikiniai. Vokiečiai vertina medį, ar kalbėtume apie medinius langus, ar duris, tačiau ne visi sau tai gali leisti“, – pripažino pašnekovas.
Keliaujant po Vokietiją susidaro įspūdis, kad šios šalies gyventojai ypatingą dėmesį skiria atsinaujinančių energijos šaltinių technologijoms – nemažai individualiųjų namų stogų apaugę saulės baterijų plokštėmis. Anot architekto A. Trimonio, nereikėtų apsigauti, kad čia žmonės pamišę dėl pažangiųjų technologijų.
„Kad visi vokiečiai būtų techniškai toli pažengę, tokio įspūdžio nesusidariau. Tendencijas lemia politika. Jei gyventojams finansiškai padedama įsigyti vieną ar kitą šiuolaikinę technologiją, tada jos ir diegiamos. Tačiau jei patiems reikėtų už viską susimokėti, žmonės gerai pagalvotų, ar tai verta daryti“, – komentavo specialistas.
Naujų dviračių neišradinėja
Rinkdamiesi šildymo sistemą Vokietijos gyventojai irgi lieka ištikimi patikimiems, laiko patikrintiems sprendimams.
„Labiausiai linkstama rinktis dujinį šildymą, naudojamas ir dyzelinis kuras, o kad dar kas nors statytųsi kietojo kuro katilą – neteko girdėti. Tiesiog žmonių mentalitetas kitoks – jie jaučiasi saugūs, nes tą saugumą garantuoja valstybė. Pas mus turbūt galvojama apie tai, kad dujas gali užsukti arba jos labai pabrangs. Čia žmonės nebijo, kad įsirengę dujinį katilą rytoj nebegalės susimokėti už dujas“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovas.
Anot A. Trimonio, apskritai masinėje statyboje labai retai sau kas leidžia kokius nors eksperimentus.
„Kuo mažiau komplikacijų, tuo geriau. Vokiečiai nemėgsta eksperimentų, nes nežino, kuo tai baigsis. Galiausiai tai susiję ir su praktiniais argumentais – niekas staiga nenori likti be garantijos ir priežiūros“, – pridūrė specialistas.
Architekto A. Trimonio manymu, iš vokiečių mūsų šalies statytojams kai kurių dalykų būtų verta pasimokyti – daugiau atsakomybės, mažiau blaškymosi realizuojant projektus ir didesnio pasitikėjimo specialistais.
„Vokietijoje namą statantis žmogus nedeklaruoja, kad jis yra visų galų meistras. Lietuvoje – priešingai, čia dažniausiai visi viską žino ir išmano, o galiausiai tokia nuostata yra didžiulė kliūtis tobulėti“, – teigė architektas.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra visiems“, 2016 / 3.
