Viešojo ir privačiojo sektorių partnerystės (VPSP) pradžią Lietuvoje žymi sostinės Balsių mokyklos statybos 2010–2011 metais. Specialistai pripažįsta – šis finansavimo mechanizmas neįsivažiavo žaibiškai, tačiau kasmet vis greitėja, o projektų skaičius auga. Kad ir ateityje tokių VPSP projektų planavimas neįstrigtų, o abipusio pasitikėjimo netemdytų įstatymų spragos, metų pradžioje įsigaliojo Ūkio ministerijos parengta nauja Koncesijų įstatymo redakcija.
Keis koncesijos įvaizdį
Lietuvoje VPSP suprantama kaip koncesija, nors jos formų yra gana daug, o mūsų šalyje pasitelkiama tik labai maža jų dalis. Specialistų teigimu, Lietuvos verslo atstovai palankiai žiūri į VPSP mechanizmą, tačiau taisytinų dalykų apstu: daugumos viešųjų projektų konkursai užsitęsia dėl ilgų vertinimo procedūrų arba patenka į ginčų pinkles, kuomet nesutariama dėl vertinimo sistemos ir dalyviai ima skųsti konkurso rezultatus.
Ūkio ministerija žada, kad nauja Koncesijų įstatymo redakcija padės užtikrinti skaidrią sistemą, skatins partnerystę. Sykiu šiuo įstatymo pakeitimu į Lietuvos nacionalinę teisę bus perkelta Europos Sąjungos direktyva.
Visų pirma, nauju reglamentavimu ketinama išspręsti teisinio netikrumo ir kontrolės klausimus, o tai užtikrintų VPSP būdu įgyvendintų projektų skaidrumą ir efektyvumą. Žinoma, yra ir kitų veiksnių, turinčių įtakos tinkamam ir sėkmingam koncesijų vykdymui: kompetencijos ir supratimas, patrauklūs ir tinkamai parengti projektai, sprendimai dėl koncesijų priėmimo, remiantis objektyviais skaičiavimais ir ekonominiais argumentais, standartizuotos metodikos ir rekomendacijos bei konkurencija.
Įstatyme, didinant koncesijos projektų patrauklumą, įtvirtinama galimybė koncesijas suteikti konkurencinio dialogo būdu. Toks būdas įmanomas tais atvejais, kai paslaugos arba darbai atitinka bent vieną kriterijų: suteikiančiosios institucijos poreikiai negali būti patenkinti be specialaus lengvai prieinamų sprendinių pritaikymo, paslaugos ar darbai apima inovatyvius ar projektinius sprendinius, dėl specifinių aplinkybių, susijusių su paslaugų ar darbų pobūdžiu, sudėtingumu, teisine ar finansine prigimtimi arba tenkančia rizika, koncesijos sutartis negali būti sudaryta be išankstinių derybų, suteikiančioji institucija negali tiksliai apibrėžti perkamo objekto techninės specifikacijos pateikdama nuorodą į standartą, Europos techninio įvertinimo patvirtinimo dokumentą, informacinių ir ryšių technologijų bendrąją techninę specifikaciją ar techninį pamatinį dokumentą.
Kalbant apie viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimą, atsakomybė – ypač jautri tema. Taigi, kartu su įstatymu teikiamas Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo įstatymo projektas, kuriame įtvirtinama asmeninė pažeidimus padariusių asmenų (koncesijas suteikiančių institucijų vadovų, komisijos narių ir kitų asmenų) atsakomybė ir piniginė bauda.
Šiuo metu vyksta Šeškinės daugiafunkcio komplekso koncesijos konkursas. „Axis Industries“ vizual.
Kuria lanksčią sistemą
Priimtame įstatyme įteisinamos dvi skirtingos koncesijų rūšys – darbų ir paslaugų koncesija. Toks reglamentavimas turėtų suteikti daugiau aiškumo. Neberibojama ir koncesijos sutarties trukmė – ją nustatys suteikiančioji institucija, atsižvelgdama į reikalaujamus darbus ar paslaugas, t. y. įvertinus faktinių aplinkybių visumą bus leidžiama individualizuoti koncesijų terminą.
Tiesa, bet kokiu atveju koncesijos trukmė turi būti ribota (koncesijos dokumentuose turi būti nurodyta maksimali jos trukmė, nebent trukmė naudojama kaip koncesijos suteikimo vienas iš kriterijų).
Taip pat įtvirtinta specialioji nuostata, kad koncesijų sutarčių, kurių trukmė ilgesnė kaip 5 metai, trukmė negali būti ilgesnė už laikotarpį, per kurį koncesininkas pagrįstai gali tikėtis atgauti atliekant darbus ir teikiant paslaugas investuotas lėšas ir būtų gauta investuotojo kapitalo grąža atsižvelgiant į investicijas, būtinas konkretiems tikslams pasiekti. Taigi, koncesijų trukmė susiejama su investicijų atsiperkamumu, o koncesijų sutarties terminas negali būti ilgesnis nei investicijų grąžos terminas.
Įstatyme nustatoma nauja derybų tvarka. Į derybas bus kviečiamas ir antroje dalyvių sąrašo vietoje esantis dalyvis. Suteikiančioji institucija koncesijos dokumentuose turi įpareigoti dalyvį pasiūlyme nurodyti visas koncesijos sutarties dalis ir visus siūlomus subrangovus bei dar žemesnės subrangos grandies subrangovus, kuriuos ketina pasitelkti koncesijos sutarčiai vykdyti.
Koncesijos sampratą nuspręsta sieti su darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, naudojimusi darbais ar paslaugomis ir papildomai mokamu atlygiu, o ne su turto valdymu kaip iki šiol galiojusiame teisės akte. Beje, koncesijos projekte gali dalyvauti ir fizinis asmuo.
Žilvinas Šilėnas.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
Išsivysčiusiose šalyse PPP (angl. Public Private Partnership) yra įprastas būdas finansuoti infrastruktūros projektus. PPP, priklausomai nuo pasirinktos formos, turi keletą patrauklių bruožų. Jei pasirenkamas toks modelis, kur PPP finansuojamas viešojo kapitalo šaltiniais, tuomet mokėjimus už objektą galima išdėstyti laike (panašiai, kaip perkant išsimokėtinai). Jei pasirenkamas modelis, kai už naudojimąsi objektu iš vartotojų galima imti užmokestį (pavyzdžiui, rinkliavas už pervažiavimą tiltu ar tuneliu), tuomet objektas gali apskritai nieko nekainuoti valstybės ar savivaldybės biudžetui.
Tokiais atvejais privatus kapitalas finansuoja, pavyzdžiui, tilto statybas, įgyja teisę 25 metus imti rinkliavą už naudojimąsi tiltu, o po 25 metų įsipareigoja (dažniausiai) tiltą atiduoti valstybei. Taigi, pirmas patrauklus bruožas – galima turėti objektą (pavyzdžiui, tiltą) ir už jį mokėti dalimis arba apskritai nemokėti. Antras patrauklus bruožas – užsakovas (valstybė) sumažina rizikas, susijusias su projekto įgyvendinimu ar ilgalaikiu eksploatavimu.
Viena, užsakovas neprisiima projekto pabrangimo rizikų (nors detalės priklauso nuo sutarties). Kita, tas, kas sukuria infrastruktūrą, ją ilgus metus už savo pinigus ir turi prižiūrėti. O tai reiškia, kad jei objektą pastatysi nekokybiškai ir pats už savo pinigus turėsi prižiūrėti, tai kainuos brangiai. Vadinasi, statyti nekokybiškai – neapsimoka.
PPP esmė – rizikos pasidalijimas finansuojant, statant ir prižiūrint objektus. Aišku, PPP nėra panacėja. Jei pats objektas yra ekonomiškai nepagrįstas, stumiamas politiškai ar pan., tai jokio skirtumo, kaip jį finansuoti, – jis vis tiek neapsimokės. Pagrindinė kliūtis PPP Lietuvoje yra politinės valios trūkumas ar net principinis nusistatymas prieš PPP ir įvairias jos formas. Apskritai, kol valstybė vykdys privataus kapitalo išstūmimą iš energetikos ar kitų infrastruktūros sektorių, apie kažkokį PPP suklestėjimą sunku kalbėti.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 2.
