Istorinių, nekilnojamajam kultūros paveldui priskiriamų pastatų pritaikymas šių dienų poreikiams įprastai nevadinamas nei renovacija, nei juolab modernizacija, kaip įprasta kalbant apie analogišką senų daugiabučių tvarkybą. Paveldo objektų tvarkyba vadinama nuosaikesniu terminu – regeneravimu ar restauravimu, bet ir vienu, ir kitu atveju keliama ta pati užduotis – parinkti racionalias priemones, leidžiančias pratęsti pastatų tarnavimą, išpildyti naudotojų lūkesčius, susijusius su patogiu jų eksploatavimu, ir maksimaliai taupyti energiją.
Ateities restauravimo darbų gairės
Pirmu atveju – atnaujinant paveldo objektus – priemonės būna net brangesnės ir novatoriškesnės, o atitinkamų darbų planavimas ir įgyvendinimas tampa iššūkiu ne tik privačių, bet ir valstybei priklausančių objektų naudotojams. Specialistams tenka ieškoti atsakymų į sudėtingus technologinius, metodologinius, paveldosaugos klausimus, ir neretai tai daroma apgraibomis. Pavyzdžiui, net nežinant būsimo objekto pritaikymo.
Projektas, kurį laimėję Lietuvos mokslo tarybos nacionalinės mokslo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ konkursą įgyvendina Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) mokslininkai, turi kiek kitokią užduotį – įsipareigoję pateikti novatoriškus plytų mūrų architektūros paveldo objektų regeneravimo metodus, mokslininkai tyrinėja tris didžiąja dalimi jau regeneruotas pilis Panemunėje. Tai rezidencinės Panemunės (Vytėnų), Raudonės ir Raudondvario pilys, kurios, būdamos išskirtinės kultūrinės reikšmės objektai, ne vieno specialisto nuomone, galėtų ir turėtų geriau nei šiandien tarnauti ir vietos bendruomenėms, ir turizmo plėtrai.
2012 metų rudenį prasidėjęs ir 27 mėnesius truksiantis projektas „Inovatyvūs architektūros paveldo regeneravimo metodai: raudonų plytų mūro Panemunės pilys“ skirtas ne tik įvertinti šių pilių kompleksų būklę, bet ir surinkti duomenis apie jau įdiegtų technologinių sprendimų efektyvumą, taip pat, jeigu reikalinga, rasti būdų juos pakoreguoti, galbūt – pasiūlyti naujų pilių pritaikymo visuomenės poreikiams galimybių. Bene svarbiausias VGTU mokslo kolektyvo tikslas – parengti gaires ar modelį, numatantį ir paveldosauginius, ir inžinerinius žingsnius, kurie turi būti atliekami norint regeneruoti panašaus tipo mūrinius objektus.
Vietos korektūroms dar yra
Kodėl darbo objektu pasirinkti ne apleisti ir atnaujinimo tebelaukiantys, o bent iš pažiūros jau aptvarkyti objektai? „Specialiai rinkomės tokius objektus, kurių vienuose apsimetama, kad viskas labai efektyviai ir puikiai sutvarkyta, tad čia priimami prezidentai, o kituose tebėra visiškai neliestų pastatų dalių, kur tvarkant dar reikės ieškoti sprendimų“, – sakė projekto vadovė – VGTU Architektūros fakulteto Architektūros pagrindų ir teorijos katedros profesorė Jūratė Jurevičienė.
Vytėnų pilyje specialistų laukia vienas dar visiškai netvarkytas korpusas, dėmesio reikia ir Raudonės piliai, kurioje jau daug dešimtmečių veikia mokykla. Nors, pasak profesorės, pagrindinis pastatas esminių trūkumų neturi, šalia yra nenaudojamas malūnas.
Nesutvarkytų ūkinių pastatų yra visų projekto autorių tiriamų pilių kompleksuose. Projektu apsidžiaugė Panemunių regioninio parko direkcija, kuri įsikūrusi Vytėnų pilies kompleksui priklausančiame mediniame pastate – buvusioje Šilinės smuklėje.
