Po 23 savarankiško valstybės ir ūkio valdymo metų jau nesinori prisipažinti, kad kurioje nors srityje dar neatsikratėme sovietinio palikimo, ar tuo pateisinti sprendimų priėmėjų neveiklumą. Sovietmečiu lietaus nuotekų tvarkymo infrastruktūros projektai ir sprendimai buvo įgyvendinami pagal tuo metu turėtas žinias ir technologijų lygį. Tada buvo sukurta didelė dalis miestų lietaus nuotekų tvarkymo infrastruktūros, ir ji eksploatuojama iki šių dienų. O kritulių rinkimo poreikis keičiasi ir dėl kintančio suvokimo apie galimybes, ir dėl infrastruktūros plėtros, ir dėl rinkoje siūlomų technologijų, ir galbūt dėl besikeičiančio klimato, nors tai yra daugiau klimatologų bei klimato kaitos ekspertų diskusijų tema.
Neabejotina, kad daugelio miestų ir miestelių paviršinių nuotekų surinkimo sistemoms reikia net ne renovacijos, o rekonstrukcijos – jų pajėgumas ir efektyvumas jau neatitinka pastaraisiais dešimtmečiais urbanizuotų teritorijų poreikio. Kitur paviršinių nuotekų surinkimo sistemų tiesiog nėra.
Planuojant šios infrastruktūros plėtrą ir sprendimus reikia įvertinti naujausias technologijas, pakitusius ekonominius, ekologinius standartus ir kartais net pakeisti požiūrį. Pavyzdžiui, nebesiekti ne visada reikalingos centralizacijos smėlingą gruntą turinčiose miesto teritorijose, kur galima lokaliai spręsti lietaus nuotekų klausimą – infiltruoti į gruntą. Centralizuoti tinklai ir taip yra perpildyti.
Problema ir tai, kad net šiandien, įrengiant paviršinių nuotekų surinkimo sistemas reprezentacinėse, intensyviai naudojamose miestų dalyse, neretai pasirenkami tik minimalią kokybę užtikrinantys sprendimai. Lyjant pėstiesiems daug nepatogumų keliančių vietų pavyzdžiai galėtų būti ir sostinėje prieš keletą metų rekonstruota Gedimino pr. ir Vasario 16-osios g. sankryža ar prieš Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybai pradžią skubiai rekonstruotos centrinės gatvės ir kelios sankryžos, pavyzdžiui, J. Tumo-Vaižganto bei Lukiškių gatvės. Į tą patį sąrašą patektų ir daugelis miesto aikščių bei pėsčiųjų zonų. Keleto standartinių lietaus šulinėlių ar konkrečios teritorijos mechaninėms ir hidraulinėms reikmėms nepritaikyto linijinio surinkimo latako pastatymas nepatenkina intensyvesnio lietaus surinkimo nuo dangų poreikio. Problemas programuoja ir neteisingas naujų sistemų montavimas bei eksploatavimas, kartais jis tiesiog nepakankamai intensyvus.
O geros praktikos pavyzdžių Vakarų Europos šalyse yra – linijinės U profilio arba plyšinės latakų sistemos iš plaušu armuoto betono ar poliolefinų su kaliojo ketaus arba kompozitų grotelėmis yra plačiai taikomos paviršinėms nuotekoms surinkti ir reprezentacinėse, ir pramoninėse miestų teritorijose. Kvalifikuotai parinktos, suplanuotos ir sumontuotos latakų sistemos efektyviai atlieka vandens rinkimo nuo dangos paviršiaus funkciją ir yra eksploatuojamos tol, kol tarnauja pati danga.
Gaila, kad didelių teigiamų permainų nežada ir dabar priimami sprendimai. Lietuvos vandentvarkos sektorius rengiasi dalytis 2014–2020 metams Europos Sąjungos skirtas lėšas, bet paviršinių nuotekų klausimo sprendimu suinteresuotų ir gerai organizuotų interesų grupių Lietuvoje rasti sunku, todėl šiai sričiai lieka našlaičio dalia. Teisinamasi institucinėmis, procedūrinėmis ar administracinėmis kliūtimis. Tačiau iš kolegų Vidurio Europos šalyse girdžiu ir apie kitokią situaciją – sėkmingai finansuojant europinėmis lėšomis įgyvendintus kokybiškus paviršinių nuotekų tvarkymo sprendimus.
Žvelgiant iš savivaldos pozicijos, paviršinių nuotekų rinkimas galėtų būti vertinamas kaip paslauga, kurią miestas teikia gyventojams ir verslui. Kaip ir bet kuriai paslaugai teikti, taip ir paviršinėms nuotekoms rinkti būtina atitinkama infrastruktūra bei jos priežiūra. Žinoma, paslaugos kainuoja, o rinkos sąlygomis paslaugos kokybė priklauso ir nuo kainos.
Minimalios investicijos į paviršinių nuotekų infrastruktūrą, minimali jos priežiūra reiškia minimalų eismo ir nekilnojamojo turto saugumą, minimalų kietųjų dangų funkcionalumą bei estetiką, minimalų miesto gyventojų ir svečių komfortą.
