Centralizuotai tiekiamo vandens kokybei reiklūs vartotojai gali būti ramūs. Tai deklaruojantys vandentiekininkai tikina, kad vandens ūkį saisto griežtos normos ir kontrolė. Pastaraisiais metais vandens gerinimo technologijoms skirtos milijoninės investicijos leidžia tikėtis, kad iš čiaupų bėgantis rudas ir prasto kvapo vanduo taps mūsų prastos patirties rudimentu.
Kas per daug, tas nesveika
Geriamajam vandeniui, kaip ir vandenvietėms, keliamus kokybės reikalavimus nustato teisės aktai ir higienos normos. Vandenvietės turi atitikti kokybės parametrus, kuriuos reglamentuoja Geriamojo vandens įstatymas ir Lietuvos higienos normos ,,Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ bei ,,Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“. Beveik visi elementai, esantys vandenyje, žmogaus organizmui reikalingi. Su geriamuoju vandeniu gaunama nuo 1 iki 10 proc. per parą reikalingų mikroelementų kiekio, tačiau jų perteklius gali turėti įtakos įvairiems funkciniams sutrikimams ir geologijos skyriaus Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėjos Jurgos Arustienės teigimu, vandens parametrai priklauso nuo konkrečios vietovės. „Geriama iš maždaug 10 visiškai skirtingų vandeningų horizontų, vanduo šiek tiek skiriasi ir savo sudėtimi, ir išgavimo sąlygomis, ir apsauga nuo galimos taršos“, – aiškino specialistė.
Priedai – geležis ir manganas
Problema, su kuria vandentiekininkai susiduria kone visoje Lietuvoje – geležies ir mangano vandenyje perteklius. „Taip pat yra tokių specifinių regionų, vadinamųjų gamtinių anomalijų zonų, kur kai kurių junginių yra per daug. Pavyzdžiui, Šiaurės Vakarų Lietuvoje, šiauriau Klaipėdos, vandenyje daug fluoridų. Šalinti geležį gana paprasta, o fluoridus – sudėtingiau. Fluoridas – toksinis elementas, todėl labai svarbu, kad jis neviršytų normos. Tam tikroms zonoms būdingi ne toksiniai, o higienos normoje kaip indikatoriniai įvardijami elementai, kurie keičia vandens spalvą, skonį – tai yra sulfatai ir chloridai. Tokią zoną būtų galima išskirti nuo Šiaurės Lietuvos per vidurį: Joniškį, Kėdainius, Marijampolę. Kai kuriose vandenvietėse viršijamos chloridų ir sulfatų normos, tačiau su šiais elementais nieko nedaroma, nes jie poveikio sveikatai neturi“, – aiškino Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.
Pašnekovė pripažino, kad vandens rodikliai nėra nekintami – aktyvi pramonės, žemės ir kita ūkinė veikla teršia aplinką, o kenksmingos medžiagos gali nesunkiai prasiskverbti ir į vandenį. „Pavyzdžiui, Varėnos, Lentvario vandenvietės priklauso nuo tokių gamtinių sąlygų, nes tai, kas dėl žmogaus ūkinės veiklos vyksta žemės paviršiuje, labai greitai susigeria į gruntą. Kuo jautresnė vandenvietė, tuo labiau ji turi būti kontroliuojama“, – teigė specialistė. Anot J. Arustienės, vandenvietės turi prievolę tiekti kokybišką vandenį, kuris atitinka visus reikalavimus, o individualiu gręžiniu besinaudojančiųjų jokia tarnyba nepatikrins. „Viskas priklauso nuo paties šeimininko – ar žmogus domisi tuo, ką geria. Mano akimis, šiandien didesnių problemų kyla tankiai apgyvendintose naujose teritorijose, kur įrengta ir daug gręžinių, ir valymo įrenginių – tai, ką paimame, paskui ir išleidžiame į aplinką“, – kalbėjo Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.
Netrūksta gąsdintojų
Specialistės teigimu, kadangi vandenvietė yra jautri teritorija, kuo labiau artėjama prie jos, tuo griežtesni taikomi ūkinės veiklos apribojimai. „Kiekviena vandenvietė turi būti apsiskaičiavusi ir įsisteigusi sanitarinės saugos zonas, kurių priežiūra irgi labai svarbi. Tačiau šiandien kol kas tik apie pusę Lietuvos vandenviečių turi tokias zonas, kuriose galima reguliuoti ūkinę veiklą“, – įvardijo pašnekovė.
1-oji (griežto režimo) sanitarinė zona turi būti aptverta, čia draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su vandens tiekimu. Ji gali būti nutolusi 5, 10 arba 25 metrus nuo kraštinių gręžinių, priklausomai nuo vandeningo horizonto ryšio su paviršiniais ir atmosferiniais vandenimis. 2-oji (mikrobinės taršos apribojimų zona) skirta apsaugoti vandenvietę nuo mikrobinės ir cheminės taršos. Šios zonos matmenys apskaičiuojami taip, kad mikroorganizmai, patekę į vandeningą sluoksnį, būdami gyvybingi nepasiektų vandenvietės per jos gyvavimo laikotarpį. 3-ioji (cheminės taršos apribojimų juosta) skirta apsaugoti vandenvietę nuo cheminės taršos.
LGT atstovė pripažino, kad šiandien vandentiekininkai nemažai investuoja į vandens ūkio pertvarką. „Žinoma, nemažai priklauso ir nuo vartotojų – kuo jie reiklesni, tuo vandens tiekėjai labiau stengiasi. Tačiau atsiranda tokių gąsdintojų, kurie sako, kad vanduo blogas ir būtinai reikia statytis filtrus. Centralizuotai tiekiamas vanduo nėra nei prastas, nei nuodingas. Kad jis kietas – natūralu, bet žmogui tai visai nekenkia“, – užtikrino Požeminio vandens monitoringo poskyrio vedėja J. Arustienė.
