Ketveri ar net šešeri metai universitete – ar čia gautos žinios leis vakarykščiam studentui jaustis užtikrintai statybų aikštelėje, juolab siekiant vadovo pozicijų? Įstatymų apibrėžta įvairaus rango statybos vadovų atestavimo tvarka, reikalaujanti iš inžinierių ir tam tikros trukmės patirties statybų aikštelėje, sufleruoja neigiamą atsakymą.
Ko neišmoko aukštosios mokyklos
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Civilinės inžinerijos mokslo centro direktorius Virgaudas Juocevičius siūlo nepuoselėti vilčių, kad aukštoji mokykla išleis į rinką visapusiškai vadovaujamoms pareigoms paruoštus specialistus. „Aukštosios mokyklos suteikia technikos mokslų kvalifikacinį laipsnį, bet jos nerengia projekto, statinio statybos ar statybos darbų vadovų. Aukštosios mokyklos reikalas – suteikti būtinas atitinkamos srities žinias, išmokyti žmogų galvoti, vertinti vieną ar kitą sprendimą“, – aiškino V. Juocevičius. Tolesnė specialisto augimo sėkmė daugiau priklauso nuo jo paties suinteresuotumo ir jį pasamdžiusios įmonės kadrų politikos. Įprastai iki vadovaujamų pozicijų užaugama pasisėmus praktikos – ir geros, ir blogos. Žinoma, tam reikia ir darbštumo, smalsumo, domėjimosi besikeičiančiomis technologijomis, rūpinimosi nuolat kelti savo kvalifikaciją.
Vis dėlto svarbiausios įvairaus rango statybos vadovo pozicijai reikalingos teorinės žinios sukaupiamos studijuojant. Ir kuo anksčiau studentas suvokia savo galimybes bei polinkius, tuo naudingiau praleidžia studijų metus. „Viskas priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Jeigu studijuodamas supranti, kad patinka, ir sugebi valdyti, iš pradžių bakalauro studijose gavęs bendrųjų žinių apie statybas, technologijas, inžinerines sistemas, magistrantūrai galėsi rinktis valdymą. O gal norėsi rinktis projektavimą. Bet kuriuo atveju aukštoji mokykla gali išmokyti tik mokytis, vadinkime, metodo. O ką su tomis žiniomis veikti, priklauso nuo paties žmogaus ar įmonės, jos poreikių“, – komentavo V. Juocevičius.
Studentas – kaip minkomas molis
Anot statybų valdymo įmonės „Inresco“ vadovo Giedriaus Ivaškos, įprastai užtenka savaitės biure ar statybų aikštelėje, kad sugriūtų aukštųjų mokyklų absolventų iliuzija, jog specialistas su bakalauro ar magistro diplomu vertas ir atsakingų pareigų, ir atitinkamo atlyginimo. Užtenka padirbėti su projektuotojais, statybininkais, pasiaiškinti sąmatas ir technologijas…
G. Ivaška pripažino pats studijų metais nepasiėmęs iš aukštosios mokyklos nė to, ką galėjo gauti. „Turbūt tai tipiška studentų problema: įsitikinimas, kad daugelio mokomųjų dalykų nereikės, tad užtenka to, kad gauni teigiamą pažymį“, – replikavo pašnekovas. Studijuodamas miestų statybos specialybę G. Ivaška turėjo galimybę gauti kone visų VGTU mokomų disciplinų žinių, tačiau universitete įgytų žinių vertę suprato tik įkritęs į darbų sūkurį. Vertingos buvo ir iš kelių dėstytojų gautos pamokos. Tai buvo specialistai, kurie nesiekė savo studentų išmokyti kuo daugiau skaičių ar faktų, jie mokė susirasti reikiamą informaciją.
Šokas, patiriamas pradėjus darbo kelią, nebūtų toks didelis, jei studentai turėtų tikros, visavertės praktikos galimybių. „Mano laiku praktikos metu studentai į įmones galėdavo ateiti tik pasiimti lapelio – niekas nenorėjo, kad biure trintųsi studentas“, – sakė G. Ivaška.
Šiandien G. Ivaškos vadovaujamoje įmonėje vakarykščiai studentai laukiami mielai. „Iš jų nulipdyti specialistą, išmokyti jį taip dirbti, kaip mes suprantame, yra perspektyviau, negu, pavyzdžiui, pasiimti kokį „amžiną“ statybos darbų vadovą, – įsitikinęs G. Ivaška. – Jei žmogui per 30 metų, o jis vis dar statybos darbų vadovas, daugiau ir nepasieks. Tokio amžiaus žmogus jau turi požiūrį į gyvenimą ir darbą, beprotiškai sunku jį permodeliuoti. Todėl daugelis įmonių verčiau renkasi jaunus, nesugadintus specialistus. Žinoma, yra pavojus, kad kada nors jie pabėgs su visomis tavo sudėtomis žiniomis, bet tai priklauso nuo kompanijos vidaus politikos – kaip specialistą motyvuosi, tiek jis pas tave ir dirbs.“
Studijos ir praktika prasilenkia
Studijas Kauno technologijos universitete baigęs bendrovės „Peikko Lietuva“ direktorius Andrius Surantas irgi noriai priima į praktiką studentus. Tiesa, jų paruošimą aukštosiose mokyklose ir pačių studentų požiūrį į darbą vertina kiek skeptiškai „Yra labai didelis tarpeklis tarp studijų programų ir realios praktikos. Kai kurios studijų programos yra gerokai pasenusios ir nebeatitinka šių dienų statybos ar gamybos technologijų aktualijų. Dėl to ir studentai dažnai nesupranta, kuo ir kaip gyvena verslas, kokia kasdienė statybos ar gamybos įmonių veikla. Universitete to tiesiog nemoko“, – komentavo pašnekovas.
A. Suranto nuomone, būtų labai sveika į studijų programas integruoti daugiau praktinių dalykų, pavyzdžiui, kviestis lektorių iš pramonės ir verslo organizacijų, jie su studentais galėtų geriausiai pasidalyti patirtimi ir tokiu būdu jiems perteikti naudingų žinių, reikalingų tolesnei profesinei karjerai.
