Top Baneris

Trapūs savivaldos planai

2013 gegužės 17 d.
Pasidalykite straipsniu

Geras projektas – tas, kurį įvykdyti nuo pradžios iki pabaigos įmanoma per vieną miesto tarybos kadenciją. Kitokių neverta pradėti. Jei savivaldybės laikytųsi tokios taisyklės, būtų sutaupoma lėšų gausybės sudėtingiausių strategijų, tyrimų ir projektų užsakymui. Nes šiandien Lietuvoje visiškai įprasta, kad kiekviena nauja miesto taryba nubraukia ankstesnės pradėtus darbus.

Sprendimai politizuojami

„Taip jau yra – kai keičiasi valdančioji partija, naujai atėjusioji kažkodėl visada revizuoja prieš tai buvusios veiksmus ir sprendimus. Todėl ir nėra projektų tęstinumo. Kiekvienam aišku, kad tokia situacija nenormali. Politikai vien iš pagarbos visuomenei turėtų vykdyti jau priimtus sprendimus. Tai yra ir kompetencijos, ir padorumo reikalas“, – įsitikinusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Teritorijų planavimo mokslo instituto direktorė, Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros vedėja profesorė Marija Burinskienė.

Šilutės rajono savivaldybės vyriausiasis architektas Edmundas Benetis šią situaciją apibūdino kalambūru: „Kas yra geras politikas? Tas, kuris gali pasakyti, kas bus rytoj. O kas yra labai geras politikas? Tas, kuris poryt paaiškins, kodėl vakar taip nebuvo.“ „Dar IV urbanistiniame forume sakiau, kad kuo toliau, tuo labiau statybų, teritorijų planavimo procesas yra politizuojamas ir todėl tampa nebeprofesionalus. Galima sakyti ir kitaip: prisidengiant politiniais įsitikinimais, ginami finansiniai interesai, – apgailestavo E. Benetis. – Kitas dalykas: kol įstatymas – Statybų ar Teritorijų planavimo – nėra įstatymas visiems, kol tų dokumentų pagrindu parengtos savivaldybių plėtros vizijos, koncepcijos, teritorijų planavimo dokumentai nėra privalomi, tol ir blaškysimės priklausomi nuo politinės konjunktūros. Jei savivaldybė turi pinigų, teoriškai savo strategijas, vizijas ir plėtrą gali keisti kiekvienąkart pasikeitus valdžiai. Jei kažkam reikėjo metro, o pasikeitus konjunktūrai tas metro tampa kliūtimi kieno nors planams, inicijuojami bendrojo plano ar kitų teritorijų planavimo dokumentų pakeitimai.

Aš mėgstu kartoti: gatvių šlavėjas šluoja nepriklausomai nuo politinės konjunktūros, chirurgas operuoja nepriklausomai nuo paciento pažiūrų, architektas projektuoja nepriklausomai nuo to, kokios vėliavos yra virš savivaldybės.“

Ketverių metų ciklas

Permainingi planai lemia, kad priimti svarbius sprendimus tampa keblu ir planuojantiesiems asmeninio gyvenimo perspektyvas, tarkime, ieškantiesiems būsto, ir turintiesiems verslo interesų. „Ir gyventojas, ir verslininkas turi matyti perspektyvą. Ir žinoti, kad ji nepriklausys nuo valdžios pasikeitimo. Bet kad taip būtų, reikia stiprinti miestų administraciją, – sakė savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis. – Kito kelio nėra, kitaip ir toliau tvarkysimės keturmečiais ir švaistysime pinigus: tai padarome projektą, tai nebestatome. Arba pradedame statyti ir nebaigiame. Iš tiesų mes net kvartalinės renovacijos negalime planuoti, nes tokio masto darbų neatliksi per ketverius metus, o atėjusi kita valdžia juos gali sustabdyti. Tiek ir tegalime – renovuoti po vieną pastatą.“

Gal ne visi tuo skundžiasi, ironizavo M. Pakalnis, – kažkas daro vis naujus, o kartais – ir labai panašius projektus, ir už tai gauna pinigų. O ką iš to gauna miestas? Tik niekaip neišsipildančias įspūdingų projektų iliuzijas. Vienas tokių pavyzdžių – tramvajaus projektas, o sykiu – ir neįsivažiuojantys visos šalies sostinės transporto sistemos pertvarkymo planai.

Pasiklydę tarp sprendimų

„Antrąją kadenciją mero poste pradėjęs Artūras Zuokas sugalvojo tramvajų, užsakė projektą, jį pakeitęs Juozas Imbrasas projektą sustabdė, trečiąkart atėjęs A. Zuokas vėl grįžo ant tramvajaus bėgių“, – maždaug taip buitiniuose pokalbiuose pasakojama tramvajaus projekto Vilniuje istorija. Tiesa, tai nėra visai tikslu – pasak SĮ „Vilniaus planas“ vyresniojo transportininko Vidualdo Valeikos, modernaus tramvajaus Vilniuje idėja pirmąkart patvirtinta dar Maskvoje 1983 metais, numatant projektavimą ir statybą iš centralizuotų tikslinių lėšų. „Lietuvai atgavus nepriklausomybę darbo projektas buvo nutrauktas, kaip, beje, ir visa Vilniaus miesto transporto plėtra iki 1990 metų. Pakartotinai modernaus tramvajaus projektas buvo patvirtintas visuose po to rengtuose planavimo dokumentuose, kuriuos įvairiais metais tvirtino skirtingos politinės partijos“, – užtikrino V. Valeika.

Tie patvirtinimai nebuvo formalūs. Pasak prof. M. Burinskienės, kaskart buvo grįžtama prie svarstymų, kokia transporto rūšis galėtų išspręsti šalies sostinės problemas, kaskart reikalauta pagrįsti tai, kas jau buvo pagrįsta. Taigi – daryti vis naujas analizes, tyrimus ir strategijas.

Ar tas tikrinimas ir pertikrinimas visada blogas reiškinys? Galbūt dinamiški miesto gyvenimo pokyčiai tiesiog įpareigoja kaskart pasitikslinti, ar kelerių metų senumo sprendimas – vis dar geriausias ar bent tinkamas miestui?


Pasidalykite straipsniu
    Komentarai

    Rekomenduojami video