Kokia architektūra pasauliui reikalinga šiandien? Ar ji gali ir kaip gali padėti spręsti socialinės atskirties, skurdo, švietimo, sveikatos apsaugos infrastruktūros trūkumo, ekologines stichinių nelaimių sukeltas būsto, infrastruktūros, tapatumo, pilietiškumo ir kitas, rodos, tiesiogiai labiau ne su architektūra, bet politiniais, ekonominiais sprendimais susijusias problemas?
Į šiuos klausimus diskusijose ir paskaitose bandė atsakyti Durbane (Pietų Afrikos Respublika) vykusio Tarptautinės architektų sąjungos (International Union of Architects, UIA) kongreso dalyviai iš viso pasaulio.
Misija – socialinės infrastruktūros kūrimas
Architektas Francisas Kere iš Burkina Faso savo pranešime pabrėžė, kad pridėtinė architektūros vertė yra jos prisiimama socialinė atsakomybė ir tai, kaip ji pagerina vietos žmonių gyvenimo kokybę. Pagrindinė šio architekto praktikos linija – savo iniciatyva iš vietos statybinių medžiagų, pagamintų pačių vietinių, Burkina Fase statyti mokyklas ir kitus bendruomenei skirtus pastatus. Taip vaikai gauna kokybiško, komfortiško lavinimosi galimybę, suaugusieji – darbo statybų metu, bendruomenė – progą susitelkti kartu kuriant visiems reikalingą pastatą (mokyklos Gando, Dano miestuose).
Šalyje, kur trūksta elementarių civilizacijos teikiamų patogumų, socialinės infrastruktūros kūrimas, F. Kere nuomone, yra prioritetinė užduotis. Ją architektas stengiasi įgyvendinti kiekviena proga. Taip, pavyzdžiui, Vokietijos menininko Christopho Schlingensiefo finansuojamas operos Burkina Fase projektas išsiplėtė iki daugiafunkcio kaimelio, kuriame prie operos pastato vietos atsirado ir dirbtuvėms, ir medicinos centrui, ir mokyklai, ir svečių namams.
Nors F. Kere gimtinėje inicijuojami visuomeninių pastatų projektų biudžetai – itin kuklūs, jie stebina komforto, estetikos ir eksploatacijos racionalumo lygiu. Architektas ekologiškumo, racionalumo sampratą interpretuoja išradingai ir paprastai, pasitelkdamas tradicinius, išbandytus erdvinius sprendimus: tarkime, dirbtinė ventiliacija tampa nebereikalinga, jeigu pastato viduje sukuriamas natūralus skersvėjis.
Architektas šiuolaikinei architektūrai pritaiko tradicines formas ir viską, ką gali pasiūlyti aplinka: net supjaustyti puodai gali tapti statybiniais stoglangių elementais (mokyklos biblioteka Gando mieste). F. Kere teigimu, vietos medžiagos ir per šimtus metų išbandyti, tačiau naujoviškai pateikti architektūriniai sprendiniai padeda ne tik taupyti, bet ir kurti kokybišką, ekologišką, prie savito klimato puikiai pritaikytą pastatą, kuris, be visa kita, dera ir su vietos kraštovaizdžiu, ir su kultūriniu žmonių mentalitetu.
Šimtamečiai sprendiniai – ekologiški ir taupūs
Šiems principams antrina ir daugiausia Mumbajuje (Indija) dirbantis architektas Rahulas Merhotra. „Neretai etnografinis savitumas, tradicija fetišizuojami kaip globalizacijos priešybė. To išvengti neįmanoma, todėl architektams tenka ieškoti būdų, kaip lokalizuoti globalias programas ir funkcijas, ateinančias į mūsų miestus“, – sakė architektas.
Vienas būdų, anot jo – pritaikyti naują architektūrą prie vietos klimato ypatumų: pavyzdžiui, vietoj ištisai įstiklinto biurų dangoraižio kurti kompleksą su nedidelėmis tradicinėmis erdvėmis: vidiniais kiemais, fontanais, verandomis, skatinti natūralų oro judėjimą (Bengaluru Hewlett-
Packardo centras, Indija).
