Klaipėdietis architektas Saulius Plungė sunkiai suskaičiuotų visus objektus, kuriuose jam teko pasireikšti ne tik kaip kūrėjui, bet ir vadybininkui. Būtent taip anuomečio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) absolventas linkęs įvardyti statinio projekto vadovo pareigas. Kartu su bendraminčiais prieš daugelį metų projektavimo įmonę įkūręs S. Plungė pripažino, kad šį veiklos barą vertina pragmatiškai.
Geriau pradėti nuo nulio
Pašnekovo žodžiais, kas, jei ne pats autorius, gali geriau žinoti, kaip įgyvendinti savo paties sugeneruotą projektą? „Lietuvos įstatymuose numatyta, kad projekto vadovas gali būti ir projekto autorius. Tad bent jau mūsų įmonėje taip ir yra. Esame trys partneriai ir visi projekto vadovai. Tai tiesiog dalis verslo. Be to, svarbus ir ekonominis aspektas – negi projekto vadovu atskirai samdysi žmogų, jei šį darbą gali atlikti pats?“ – retoriškai klausė S. Plungė.
Anot pašnekovo, nors egzistuoja ir laisvai samdomų projekto vadovų gildija, imtis šios veiklos iš šalies esą nėra nei poreikio, nei laiko. „Bet kokiu atveju visada lengviau, kai ties projektu pradedi dirbti nuo nulio, pats esi jo autorius, rengi eskizus. Kai gauni gatavą projektą, reikia skirti begalę laiko ir energijos, kad į jį įsigilintum. Žinoma, pasitaiko, kad projekto vadovu tenka dirbti tuo atveju, kai užsakovai kreipiasi su tam tikrais eskizais ir projektas realizuojamas jau per mūsų įmonę“, – kalbėjo pašnekovas.
Tarp ryškiausių S. Plungės pastarųjų metų darbų – Klaipėdos Dragūnų gyvenamųjų namų kvartalo, Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centro, buvusios skerdyklos pastatų komplekso restauravimo bei pritaikymo sporto ir sveikatingumo centro veiklai, viešbučio „Aurora“ projektai (nuotrauka viršuje). Klaipėdiečio darbų geografija apima ne tik Lietuvą, bet ir Rusijos Kaliningrado sritį. „Šiandien įmonė darbų turi turbūt metams į priekį“, – pasidžiaugė pašnekovas.
Institutas išmokė tik braižyti
S. Plungės teigimu, projekto vadovo darbo specifiką jis galėtų įvardyti vienu žodžiu – vadyba. „Iš esmės čia reikia sumanaus organizatoriaus. Reikia būti geru vadybininku, gebėti tinkamai planuoti darbą ir surinkti profesionalių specialistų komandą. Žinoma, nekalbu apie tai, kad toks žmogus turi būti visapusiškai išsilavinęs – jis turi išmanyti ne tik architektūros, bet ir pastato konstrukcijų, inžinerijos ir panašius reikalus. Be to, projekto vadovas turi būti lankstus ir diplomatiškas žmogus – kai reikia, gebėti įtikinti užsakovą, rasti kompromisinių sprendimų, bendrą kalbą su kitų grandžių atstovais“, – kalbėjo specialistas.
Pašnekovas pripažino, kad šiai veiklai reikalingų įgūdžių aukštojo mokslo įstaigoje neįgijo, patirtis atėjo ilgainiui, praktikos metu. „Institutas neišmokė nieko. Tiksliau – išmokė braižyti rapitografu, – negražbyliavo S. Plungė. – Architekto darbas, nors ir susijęs su kūryba, kitaip nei tapytojų, muzikantų ar rašytojų, yra ne vieno žmogaus, o komandinis. Šis darbas – bendras skirtingų specialistų produktas. Tas pats pasakytina ir apie projekto vadovo pareigas.“
VISI Architektūros fakultetą S. Plungė baigė 1980 metais. Po to buvo, kaip pats pašnekovas įvardija, studijos anuomečio Valstybinio komunalinio ūkio projektavimo instituto Klaipėdos skyriuje (dabar – bendrovė „Klaipėdos komprojektas“). „Tai geriausia mokykla, kokią tik turėjau, čia sukaupiau savo darbo praktiką“, – prisiminė S. Plungė.
Keitėsi pavadinimas, bet ne pareigos
Po studijų projektavimo institute pradėjęs dirbti architektas netruko pakilti karjeros laiptais – tapo projekto vyriausiuoju architektu. Tai, kad turi architektūrinį, o ne inžinerinį išsilavinimą, anot S. Plungės, jo, kaip projekto vadovo, prestižo, statuso nemenkina.
„Ankstesniais laikais tokios pareigybės kaip projekto vadovo niekas nė nežinojo. Būdavo arba projekto vyriausiasis architektas, arba projekto vyriausiasis inžinierius. Nors ir vadinosi kitaip, šių specialistų funkcijos buvo lygiai tokios pat kaip šiandienių projekto vadovų“, – aiškino pašnekovas.
1991 metais S. Plungė kartu su kitais dviem kolegomis – architektais Gintaru Čičiurka ir Valdu Januliu – nusprendė imtis nuosavos veiklos ir įsteigė projektavimo įmonę „A405“.
Nors, kaip teigė pats architektas, savo verslą jis plėtoja dukart ilgiau, negu teko dirbti valdiškame darbe, sovietmečio realijas iki šiol prisimena puikiai. Ir kai kuriuos momentus S. Plungė įvardijo tikrai ne šių laikų naudai. Pašnekovo teigimu, sovietmečiu projektuoti buvo kur kas paprasčiau, o ir visos derinimo procedūros vyko kur kas sparčiau dėl bene 10 kartų mažesnio biurokratizmo.
„Nors gyvenamųjų rajonų, miestų plėtra buvo labai intensyvi, vykdomuosiuose komitetuose dirbo tik vyriausiasis architektas, kuris turėjo vieną pavaduotoją. Ir žmonės viską spėdavo padaryti – ir projektus suderinti, ir dokumentus parengti, ir kitus darbus nuveikti“, – kalbėjo S. Plungė.
