Pažymėtina, kad esamos posovietinės fontanų ir rekreacinės erdvės yra gana apleistos, nors tai vienas produktyvesnių rekreacinių erdvių projektavimo periodų mūsų architektūros istorijoje. Atvejai, kai nenaudojami fontanai paverčiami gėlynais ar stovėjimo aikštelėmis, yra abejotino tikslingumo ir tegali būti laikinas sprendimas. Želdynų išlaikymas irgi kainuoja, o trąšos ir žemės gali kenkti fizinei baseinų būklei.Siūlytina peržiūrėti šias erdves funkciniais, projektiniais, estetiniais ir istoriniais aspektais. Fontanų sistemos modernizavimas padėtų optimizuoti eksploatavimo sąnaudas.

Kai kurios erdvės išties yra nefunkcionalios, nes buvo netikslingai suprojektuotos. Tokias vietas derėtų nustatyti ir suprojektuoti iš naujo arba panaikinti užleidžiant eilę kitokio tipo objektams ar paliekant atvirą erdvę viešajam poreikiui.

Autoriaus dosjė

Antanas STANČIUS yra Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos, Vilniaus dailės akademijos skulptūros ir medijų meno studijų absolventas. Šiuo metu dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete bei Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, taip pat mokosi Klaipėdos universitete kraštovaizdžio architektūros menotyros doktorantūros studijose.