Heronas aprašo garo variklį, kurį pasitelkus judinamos bronzinės figūros, o skleidžiant suspausto oro garsus ir švilpesius imituojamas dekoratyvinių paukščiukų čiulbėjimas.
Šalto klimato šalyse kartais sumontuojami ir žiemą galintys veikti fontaniniai įrenginiai – cirkuliuojantis vanduo sukuria nuostabias ledo skulptūras. Jie ir vadinami ledo fontanais.
Efektai priklauso ir nuo purkštukų
Labai svarbų vaidmenį išgaunant skirtingas vandens srovių formas fontanuose atlieka vandens purkštukai, kurių konstrukcijos suformuoja skirtingas vandens sroves ir efektus. Pagal tai galima išskirti kelis pagrindinius fontanų tipus.Stulpiniuose fontanuose dominuoja viena arba kelios skaidrios vertikalios vandens srovės. Išmestos į viršų ir pasiekusios aukščiausią tašką, jos pasklinda atskirais purslais. Oriniuose fontanuose išgaunamos baltos, putojančios vandens srovės. Jos dažniausiai būna kūgio, pusrutulio ar kolonos formos. Rūkiniuose fontanuose forma išgaunama smulkiais lašeliais.
Rūkiniai fontanai – ypatingos konstrukcijos įrenginiai, kuriuose montuojami purkštukai su labai nedidelio diametro angutėmis – panašiai kaip drėkinimo sistemose. Todėl būdingose apvaliose ir kūginėse formose išgaunamas miglos ar rūko efektas.
Figūriniai fontanai – tai skaidraus vandens plokštumos. Tokios nedidelių apimčių vandens srovės yra sukuriamos purškiant vandenį pro siaurą pailgą angą. Dažnai figūriniams fontanams būdingos vėduoklės, rutulio, pusrutulio ir kitos įvairios formos.
Nors pagal srovės pobūdį skirstyti fontanus atrodo paprasta, didesnėse vandens įrenginių kompozicijose retai kada būna naudojamas vienas konkretus fontano srovės tipas. Dažniausiai vaizdas kuriamas iš kelių skirtingų vandens srovių.
Lietuvoje istoriškai vyravo funkcionalistinis požiūris į vandens kultūrą Vakarų šalyse vanduo, kaip estetinė architektūros priemonė, yra antikos urbanistinio paveldo dalis. Skirtingais istoriniais kultūros laikotarpiais estetinė vandens dimensija buvo aukštinama arba atmetama. Viduramžiais vandens kultūra patyrė nuosmukį, tačiau renesanso, baroko ir klasicizmo laikotarpiais įvyko tam tikras proveržis.
Nuo industrinių laikų iki dabar vyrauja du požiūriai į vandenį ir jo estetiką. Vienu atveju vanduo vertinamas tik kaip funkcinis elementas, jo vengiama, o miestų planuose upės ir vandens telkiniai nustumiami į šalį. Kita tendencija yra priešinga – siekiama vandenį įtraukti į gyvenamąją žmogaus aplinką ir integruoti į viešąją erdvę ne tik kaip funkcinį elementą, bet ir kaip svarbų ekologinį, estetinį bei psichologinį veiksnį.
Tradicinėje lietuvių kultūroje dėl stipraus baltiško tapatinimosi su sausuma rengiant urbanistinius miestų planus vandens sąsajų su Lietuvos kraštovaizdžio architektūra yra labai mažai, vyrauja funkcionalistinis požiūris. Kaip estetinė priemonė vanduo pradėtas naudoti gana vėlai ir tik aukštuomenei sekant europietiškomis madomis.
Yra žinoma, kad XVI amžiuje Vilniuje jau buvo medinis vandentiekis, tačiau dauguma miesto gyventojų naudojo viešųjų šulinių vandenį, nes vandentiekis buvo dar retas reiškinys, kurį tegalėjo įsirengti turtingesni miestiečiai. Tuo metu Vilniuje jau buvo žinomi viešieji kastiniai ir vandentiekio tipo šuliniai, kuriuos XVII amžiuje vadindavo viešaisiais vamzdžiais arba skryniomis, o XIX amžiuje – fontanais.
