Įspūdingo dydžio baseinas užima didelę aikštės dalį. Jame buvo įrengtas vertikalus piramidės formos akcentas, iš kurio tryško vanduo. Baseine sau atgaivą susirasdavo antys, prie jo prisėsti ateidavo miestiečiai. Tačiau vėliau aikštė ir pats fontanas buvo gerokai apleisti.
Galiausiai 2013 metais nebeveikiantis fontanas paskubomis užverstas žemėmis ir apsodintas gėlėmis dėl to, kad tuo metu Europos Sąjungai pirmininkavusi Lietuva rengėsi priimti delegacijas iš užsienio, o neveikiantis ir apleistas fontanas tik tuomet kažkam pasirodė nereprezentatyvus elementas.Nors ši architektūrinė fontano kompozicija jau netgi buvo įtraukta į dailės, architektūros vadovėlius ir sudarė labai aiškiai suprojektuotą urbanistinę vienovę su aplinka, jos restauruoti kol kas irgi neketinama.
Vertinant funkciškai, fontanas prie Seimo rūmų technologiškai buvo pažangus ir neišsiskyrė brangia eksploatacija, o estetinį poveikį būtų turėjęs ir neveikiantis – vizualumo suteiktų vandens paviršiaus raibuliavimas ir susidarantys atspindžiai.
Tokių sprendimų – paversti vieną ar kitą vandens baseiną gėlynu – šiuo metu sostinėje priimta jau nemažai. Didelė dalis esamų miesto vandens įrenginių yra užmiršti ir užleisti. Kodėl turime tokią situaciją, vienareikšmiškai atsakyti sunku, tačiau čia, ko gero, susipynusios kelios aplinkybės: tai ir istorinės, ir ekonominės paradigmos, netgi vandens estetikos supratimo stoka.
Baseinai atlikdavo ir šaldymo funkciją
Didelė dalis vandens įrenginių yra XX amžiaus reliktas. Pusę amžiaus trukusi priklausomybė nepraėjo be pėdsakų, nes visomis jėgomis buvo stengiamasi sunaikinti tautinį tapatumą ir formuoti naują urbanistinį kraštovaizdį. Nors miestų aikštėse buvo įrengta nemažai naujų vandens įrenginių, jų vidinis turinys ir prasmė jau buvo visiškai kiti.
XX amžiaus antrojoje pusėje sukurtiems vandens įrenginiams buvo įprastas lakoniškumas, aiškios geometrinės, architektūrinės formos, naudota ir lokalių tradicijų neturinti ideologinė simbolika. Tuo laikotarpiu kartais aikštėse būdavo sumontuojami vandens įrenginiai, kurie užimdavo gana didelį plotą, taip skaidydami ir mažindami viešąją erdvę. O kai kuriose viešosiose erdvėse būdavo kuriami subtilesni, dekoratyvesni vandens įrenginiai. Jiems buvo naudojamos geresnės medžiagos, sudėtingesnės konstrukcijos, arba jie būdavo dekoruojami skulptūra ar skulptūrine kompozicija.
Kiti vandens įrenginiai tuo laikotarpiu atlikdavo ir kur kas pragmatiškesnę funkciją – tarnaudavo kaip šaldymo sistema. Tuo tikslu prie įvairių parduotuvių ir institutų buvo sukuriami vandens įrenginiai, kurie veikdavo kaip aušinimo sistemos dalis. Tokie fontanai ir baseinėliai šiandien yra technologiškai pasenę ir funkciniu, ir ekonominiu požiūriu. Šiuo metu ne vienas tokio tipo įrenginių jau yra ir demontuotas.
Šiais laikais vandens įrenginiuose naudojamos uždaro vandens ciklo sistemos, o jų priežiūros išlaidas sudaro vandens ir elektros energijos, kuri reikalinga vandeniui pumpuoti, sąnaudos. Tačiau uždaro vandens ciklo fontanuose vandens prarandama tik tiek, kiek jo išgaruoja, taigi labai mažai, šios sistemos yra ekonomiškos.
Naikinant fontanus paprastai teisinamasi tuo, kad jiems eksploatuoti nėra pinigų, dalis praradę funkcinę ir estetinę vertę. Viena vertus, šie argumentai reikšmingi, kita vertus, su vandens įrenginiais yra susijęs stiprus socializacijos elementas, jie kuria traukos centrą, taigi ir sinerginę bei ekonominę visos aplinkinės zonos vertę.
