Kaip šie šuliniai buvo įrengti, tiksliai nežinoma, bet greičiausiai vanduo iš išvesto vamzdžio tekėdavo tiesiai į rezervuarą, o tai kalba apie labiau utilitarias nei estetines vandens įrenginių naudojimo funkcijas. Nors tai buvo svarbus miesto infrastruktūros dėmuo, turime išlikusius tik kelis šių įrenginių piešinius ar planus. Amžininkai vandens įrenginiams kaip kasdienio gyvenimo daliai neskyrė daug dėmesio.
Fontanais virto gėlo vandens šuliniai
Žinoma, kad įmantresni šuliniai turėjo medinius rentinius ir velenus, buvo padengti lentelėmis. Seniausi viešosiose vietose išlikę vandens įrenginiai datuojami XIX amžiaus pabaiga, jie ženklina tuo metu vykusią sparčią Lietuvos miestų plėtrą, dėl kurios ėmė trūkti gėlo vandens ir teko rengti naujus centralizuotos vandentiekio sistemos projektus.Daugelis senųjų vandenviečių tada tapo nebereikalingos ir buvo sunaikintos.
Tiesa, kartais jų vietoje būdavo sukuriami nauji, įmantresni ir sudėtingesni vandens įrenginiai. Vienas tokių pavyzdžių – išlikusiame 1545 metų Franko Hogenbergo Vilniaus miesto
plane aiškiai identifikuojamas Rotušės aikštėje buvęs šulinys. Tada šioje aikštėje tradiciškai vykdavo turgūs ir įvairios šventės, buvo skelbiami valdžios nutarimai. Vis dėlto, kadangi planas labai abstraktus, o paties šulinio nebėra, sunku ką nors pasakyti apie jo formą ar komponavimą erdvėje.
Vandentiekio šulinys buvo viešas, o vanduo atkeliaudavo iš aplinkinių šaltinių atvestais mediniais vamzdžiais. Galiausiai XX amžiaus pradžioje šioje aikštėje buvo įrengtas fontanas, tačiau tuo metu ji labiau priminė parką ar sodą. Vėliau, neramiame XX amžiuje, aikštė patyrė įvairių metamorfozių. 2006–2008 metais ji buvo rekonstruota pagal bendrovės „Archinova“ parengtą projektą, čia sukomponuotas aštuoniakampis fontanas ir geriamojo vandens kolonėlė šalia. Panaši geriamojo vandens kolonėlė, žyminti čia kadaise miestiečių naudoto viešojo šulinio buvimą, stovi ir Užupio aikštėje, prie Angelo skulptūros.
Prezidentūros rūmai liko be fontano
Vienas pirmųjų viešosiose Vilniaus erdvėse sukurtų dekoratyvių vandens įrenginių buvo 1853 metais priešais generalgubernatūros rūmus (dabartinė S. Daukanto aikštė) įrengtas fontanas. Tuo metu čia jau buvo susiformavusi aikštė, o magistralinė vingrių šaltinių vandentiekio linija buvo nutiesta gerokai anksčiau. Tačiau nėra konkrečių duomenų, liudijančių, ar šioje vietoje seniau būta vandens įrenginių.
Iš 1871 metų fontano sąmatos yra žinoma, kad jo baseinas buvo mūrinis, tinkuotas cementu ir dažytas akmens spalvos aliejiniais dažais, o kaip jis atrodė, galima matyti iš išlikusių fotografijų. Miesto valdžia jam skirdavo daug dėmesio, dažnai atnaujindavo ir užtikrindavo vandens pratakumą, nors likęs miesto vandentiekis tuo metu buvo gerokai nuskurdęs.
Deja, šis fontanas egzistavo tik iki XX amžiaus pradžios – jo vietoje buvo pastatytas paminklas Michailui Muravjovui. Vis dėlto XX amžiaus pabaigoje būta planų atgaivinti fontaną, nors ir ne visai toje pat vietoje – vidiniame prezidentūros ansamblio kieme. Darbai įrengiant fontaną buvo pradėti prezidento Algirdo Brazausko laikais, o projekto autorė buvo architektė Audronė Lainauskaitė.
Daugelis paruošiamųjų darbų buvo parengti, buvo suformuota granito taurė, pritaikyti kiti techniniai sprendimai, tačiau šalies vadovu tapus Valdui Adamkui tolesni prezidentūros ansamblio rekonstrukcijos darbai buvo sustabdyti, o jau suformuotoje fontano vietoje buvo nuspręsta įrengti paprasčiausią gėlyną…
Kai fontanai tampa klombomis
Kitas ryškus XX amžiaus laikotarpio pavyzdys – fontanas Seimo rūmų pašonėje – Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje, įrengtas 1984 metais, vykdant aikštės rekonstrukciją pagal Algimanto Nasvyčio projektą (fontano skulptorius – Gediminas Karalius).
