Vizualinė šių sistemų išraiška gali būti dvejopa – vanduo liejasi kaip skaidri, nepertraukiama vandens srovė arba krisdamas išsiskaido putojančiais purslais. Labiausiai krintančio vandens paveikslą veikia kraštinės briaunos arba slenksčio, ties kuriuo vanduo keičia kryptį, pobūdis.

Šias sistemas sudaro vienapakopiai (kriokliai) ir daugiapakopiai (kaskados) vandens įrenginiai. Kaskados gali būti labai įvairios – vanduo jomis gali kristi ne tik taisyklingomis, laiptus

primenančiomis formomis, bet ir kitais įvairiais pavidalais, skirtinguose lygiuose išdėstytais baseinėliais ir paviršiais.Trykštančio vandens sistemos arba fontanai – tai įvairias baseinų formas ir pavidalus apimančios, taip pat išvis neturinčios baseinų sistemos – jeigu vandens surinkimo latakai paslepiami po grindiniu. Šiuose įrenginiuose, pasitelkus hidraulinę įrangą, veikiant slėgio jėgai, sukuriamos įvairiausios vandens srovės. Vis dėlto nuo antikos laikų mus pasiekė trys pagrindiniai fontaninių įrenginių tipai – tai čiurkšliniai fontanai, skulptūriniai fontanai ir nimfėjai.

Pirmieji fontanai – apipavidalinti šaltiniai

Žodis „fontanas“ yra kilęs iš lotyniškojo „fons“ – „ištaka, versmė, šaltinis“. Seniausias, antikos laikų, fontanas – tai tiesiog meniškai apipavidalintas trykštantis natūralus vandens šaltinis. Toks metodas, suprantama, yra ir ekonomiškiausias variantas. Senovės Romoje, plintant vandens dievybių – nimfų – kultui, greta joms dedikuotų šaltinių, dažniausiai buvusių natūraliose grotose, pradėtos įrengti sudėtingesnės architektūros kompozicijos. Tokiu būdu susiformavo nimfėjų tipo įrenginiai, o vėliau vietoj natūralių grotų pradėtos naudoti dirbtinės.

Tačiau šiais laikais dažniausiai fontanai įrengiami naudojant siurblius ir mechaninius variklius, sukuriant uždarą recirkuliacinę vandens sistemą. Hidrauliniai įrenginiai tokiose sistemose gali būti montuojami ir po vandeniu, ir už baseino ribų, po ar šalia jo. Nusprendus neformuoti atviro baseino, vandens rezervuaras ir variklis gali būti įrengiami tiesiai po grindiniu.

Skulptūriniai fontanai – irgi dažnai sutinkamas fontanų tipas. Juose kaip meninės išraiškos dalis yra naudojami įvairūs skulptūriniai elementai. Tai gali būti tiesiogiai atkartojantys aplinkos formas ir tęsiantys antikines skulptūrinio meno tradicijas estetiniai elementai arba stilizuotos architektūrinės formos. Pagal tai skulptūriniai fontanai gali būti skirstomi į figūrinius ir architektūrinius.

Čiurkšliniai fontanai yra dažniausiai pasitaikantys fontaniniai įrenginiai, išlikę mėgstami ir populiarūs nuo antikos laikų iki dabar. Svarbiausias juos charakterizuojantis elementas yra vandens srovės gyvumas, dinamiškumas, žaismingumas. Kaip atskirą pogrupį galima išskirti ir plaukiojančius čiurkšlinius fontanus.

Neseniai atsiradęs, tačiau jau neretai sutinkamas fontaninių įrenginių tipas – kinetiniai ir skulptūriniai fontanai, kuriuose vanduo naudojamas sukti ar kitaip judinti įvairius objektus. Tarp naujesnių tipų – ir muzikiniai fontanai, galintys suteikti daug džiaugsmo ir tarnaujantys kaip atsvara rimtiems griežtų formų vandens įrenginiams. Vis dėlto jų idėja nėra nauja – Ptolemėjaus valdymo laikais Aleksandrijos fontanai turėjo mechaninius įrenginius, kurie pavaizduoti Aleksandrijos inžinieriaus  Herono veikaluose.