Tarpukario architektūros šiandiena

„Ministro namas“ – tarpukaryje iškilęs keturaukštis pastatas, tapęs 14 butų daugiabučiu namu su patraukliu kiemu ir terasa greta Ramybės parko, Kaune. Pastato rekonstrukcijos projekto autoriai laikėsi nuostatos išsaugoti tai, kas vertinga, sykiu sukurti komfortišką aplinką būsimiems gyventojams.

Totorių g. 14 numeriu pažymėtas keturių aukštų pastatas – ankstyvojo modernizmo stiliaus. Tūrio suskaidymas ir pastato dalijimas liudija stiprią art deco įtaką. Kad atitiktų daugiabučiams keliamus reikalavimus, pastatas atnaujintas naudojant šiuolaikiškas medžiagas. Per rekonstrukciją pavyko išsaugoti ir eksponuoti visus fasado puošybos elementus: vainikuojantį pastogės karnizą, piliastrus su kapiteliais, stačiakampes vertikaliąsias ir horizontaliąsias nišas, tarpaukštines profiliuotąsias traukas, segmentines arkas, rizalitą su erkeriais, kolonas. Rastos ir išsaugotos šešiakampės formos, dviejų centimetrų storio autentiškos plytelės „Villeroy & Boch“.

Pastato pamatai buvo įrengti skirtingais laikotarpiais, jiems daugiausia naudotas akmuo. Atkasus pamatus, rasti nelygūs paviršiai, prie kurių pritvirtinti polistireninio putplasčio plokščių nebuvo įmanoma. Apsispręsta pamatus apšiltinti uždarų porų poliuretano putomis, prisitaikančiomis prie bet kokių esamo paviršiaus nelygumų.

Sienos 1927-ųjų statybos, labai storos, iš pilnavidurių raudonų plytų, apšiltintos 17 cm storio polistireninio putplasčio sluoksniu, apdailintos lygiu tinku. Kiek įmanoma autentiška tinko spalva parinkta atlikus polichrominius tyrimus. Viršutinio aukšto spalva – remiantis viršutinės pastato dalies ir stogo tyrimais.

„Ministro namas“ stovi patrauklioje vietoje, prie Ramybės parko. Luko Mykolaičio nuotr.

Klinkerio intarpai fasaduose – fragmentiniai, plytos autentiškos arba maksimaliai joms artimos. Sudėtingiausias, anot architektų biuro „Ugnius + architektai“ architekto Ugniaus Vasiliausko, architektų laukęs iššūkis – sutrūnijusios perdangos ir sienos. Tikėtasi, kad pavyks išsaugoti esamą konstruktyvą, tačiau daug ką teko perdaryti (perdangas, sijas, sąramas, laiptų konstrukcijas). Laikančiosios pastato konstrukcijos buvo įgėrusios labai daug drėgmės. Išdžiovinus pastatą, buvo nuspręsta naudoti hidroizoliacinį tinką su apsauga nuo kylančios drėgmės. Stogas šlaitinis, apšiltintas 30 cm storio mineralinės vatos sluoksniu, uždengtas skarda.

Pastatas ilgai stovėjo apleistas, iki tol jame veikė ligoninė. Pastate buvo palikta daug pasenusios medicininės įrangos. Paveldosaugininkai nustatė, kad pastato vertingosios savybės – autentiški senoviniai radiatoriai, laiptų konstrukcijos (turėklai, pakopos), tvoros fragmentai, atraminės (akmeninės ir betoninės) sienos, laikančios šlaitą, autentiškas langų sudalijimas. Viską pavyko išsaugoti.

Butai projektuoti erdvesni, ne ekonominės klasės, butų plotas svyruoja 70–80 kv. m. Visos inžinerinės sistemos – šildymo, vandentiekio, nuotekų, elektros, silpnųjų srovių, šviesolaidinio interneto, vėdinimo – įrengtos naujai. Namas šildomas iš centralizuotų miesto tinklų.

Kalno šlaite greta pastato „pakabinta“ žaidimų ir paauglių poilsio aikštelės, vidiniame kieme, tarp išlikusių senovinio pastato sienų, įkurdinta jauki terasa atsigerti kavos ar tiesiog paskaityti knygą.

Per rekonstrukciją pavyko išsaugoti ir eksponuoti visus fasado puošybos elementus. Luko Mykolaičio nuotr.

Vieno namo istorija

1924-aisiais kauniečiai Janina ir Antanas Tumėnai įsigijo žemės sklypą, kuriame planavo statyti sodybą. Tik tuomet ta teritorija buvo miesto pakraštys, tik pradėtos formuoti gatvės – visas rajonas užstatytas vėliau. Prieš pradėdamas darbus, tuometis ministrų kabineto pirmininkas ir teisingumo ministras Antanas Tumėnas kreipėsi į miesto burmistrą Jurgį Vileišį, miesto inžinierius Feliksą Vizbarą ir Edmundą Fryką, kad sužinotų, koks numatomas rajono užstatymas, kuria linkme vystysis miestas.

Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, čia susikoncentravo visas politinis, ekonominis ir kultūrinis valstybės gyvenimas. Tarpukariu statybos mieste vijo viena kitą, miestui reikėjo visuomeninės paskirties pastatų, savo būstines steigė ministerijos, valdiškos tarnybos, bankai.

Tuo metu projektuojantis architektas buvo veikiamas trijų ar keturių architektūrinės raiškos krypčių, buvo priverstas reaguoti į socialinius, technologinius, kartais ir ideologinius pokyčius, tarp kurių – pasauliniai karai, ekonominės krizės. Užsienio architektūros kryptys vienu ar kitu būdu buvo matomos ir Lietuvos architektūroje. Tuo metu Kauną pasiekė jau subrendusių architektų banga: Vladimiras Dubeneckis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Mykolas Songaila, Feliksas Vizbaras, Edmundas Frykas.

Luko Mykolaičio nuotr.

Taigi, XX a. trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje Kaune įsitvirtino neoklasicizmo stilius, kuriam būdingas paprastumas, didingumas, darna, aiškios proporcijos, formų harmonija. Jaunųjų, modernių architektų ir projektuotojų kūryboje labai aiškiai jautėsi art deco įtaka.

Tumėnų šeima būsimojo namo viziją patikėjo kūrybingam ir sparčiai kylančiam E. Frykui. Tuo metu Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėjas E. Frykas buvo garsus architektas, 1925-aisiais pagal jo projektą jau pradėti statyti Teisingumo ministerijos rūmai (dabartinė Kauno filharmonija). Dėsninga, kad būtent į jį kreipėsi A. Tumėnas, prašydamas suprojektuoti šeimos namą. Buvo suprojektuota daili dviejų aukštų sodyba, su rūsiu po visu namu, betoninis sandėlys ir medinė skalbykla.

Sklypas buvo pačiame sostinės Žaliakalnio šlaito pakraštyje, todėl naujakuriams teko nukasti dalį kalno, šlaitui sutvirtinti – įrengti aukštą, atraminę, lauko rieduliais sutvirtintą, betoninę sieną. Pradėjus statymo darbus, nuspręsta išplėsti pastatą, pristatyti trečią aukštą, įrengti didelę ūkinę laiptinę.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 gruodis.

• Temos: „Ministro namas“, Kauno tarpukario architektūra