Pasaulyje pripažintas viešbutis „Hilton Garden Inn“ Lietuvoje, nors ir nesunkiai atpažįstamas, bet dar demokratiškesnis ir drąsesnis. Bendrųjų viešbučio erdvių interjerą projektavusios įmonės „Jurta architektai“ architektės ne tik įveikė itin aukštą reikalavimų kartelę, bet ir ieškojo išskirtinių interjero idėjų, kad šis neatrodytų nuobodus ir beveidis, sykiu moderniai reprezentuotų Lietuvą.

Interjere – aliuzija į Vilnių

Viešbutis „Hilton Garden Inn“ miesto svečiui visų pirma yra namai toli nuo namų. Jis čia tikisi jau patirto, pažįstamo „Hilton“ komforto ir estetikos. Jam yra aiškus erdvių ir funkcijos išdėstymas, ženklų semantika. Antra vertus, viešbutis yra erdvė, kurioje suteikta galimybė pristatyti savo miestą, jo istoriją ir išskirtinumą. Interjero detalėse atsiranda semantinių baltiškųjų detalių ir ornamentikos užuominų.

Miestas yra jo gatvės, turgūs, aikštės, parkai… „Šiuos elementus subtiliai įsileidžiame į pastato vidaus erdves: fojė (angl. Garden Lounge) – tarsi žalia miesto alėja, kuri atveda į aikštę su laisvai išdėstytu pasisėdėjimu aplink židinį ir persilieja į margą, šurmuliuojančią turgus erdvę (Tymo turgus) – barą ir restoraną.

Viešbučio fojė su konferencijų salėmis jungiančio ilgo koridoriaus ritminis apšvietimas primena Vilniaus universiteto arkadas, o santūrias konferencijų salių spalvas įkvėpė monumentali, monochromatiška Katedros aikštė“, – taip architektės pristato viešbučio „Hilton Garden Inn“ bendrųjų erdvių interjero koncepciją.

Interjere vyrauja natūralios, organiškos vietos medžiagos: kietmedis, akmuo, žalvaris, keramika.

Dizainerė Nona Kondrotas pasakojo, kad, projektuojant viešbučio interjerą, teko susitaikyti su griežtais „Hilton“ techniniais ir funkciniais reikalavimais. Vienas tokių – nedidelė užkandžių parduotuvėlė pirmame viešbučio aukšte prie įėjimo arba privaloma šiurkštaus paviršiaus grindų danga, kuriai dekoratyvumo suteikė įterptos žalvario juostelės ir baltiškieji raštai.

Vietą rado baltiškieji elementai

Viešbučio registratūros lubas puošiančią instaliaciją inspiravo Lietuvos ir kitiems kaimyniniams regionams būdingi sakraliniai šiaudiniai sodai.

Konferencijų salių dekoras – archeologinių radinių iš Rytų Lietuvos nuotraukos. Tad ir trys viešbučio konferencijų salės buvo pavadintos baltų genčių vardais.

Britų dizainerio Tomo Dixono sukurta kiliminė danga konferencijų salėse ir erdviame laukiamajame vadinasi „Tide“ (liet. atoslūgis, potvynis). Ji primena ištuštėjusius Baltijos pliažus po audros.

Ilgojo konferencijų koridoriaus sieną interjero autorės išsyk matė kaip vietą, kurioje bus eksponuojami lietuvių menininkų darbai. Taip buvo pasirinkti Aistės Jurgos Krasauskaitės grafikos darbai „Kelionė“. Menininkės dekoratyvinė keramika rado vietą bare ir restorane ant ažūrinių, funkcinėmis zonomis erdvę dalijančių lentynų.

Ąžuolinių vamzdelių instaliaciją konferencijų laukiamajame architektės vadina „skudučiais“, o 1,2 m skersmens apvalų bučerduoto akmens židinį – pagonišku aukuru.

„Stengėmės, kad lietuviškas viešbučio interjeras visgi netaptų Kaziuko muge“, – komentavo architektės.

Žalvaris, pasirinktas plytelių apdailai ir apšvietimo instaliacijai, anot interjero architektės, brangi ir kaprizinga medžiaga, reaguojanti į aplinkos poveikį. Viešbutyje sunaudota daugiau kaip kilometras žalvario juostelių, padengtų specialia, nuo metalo oksidacijos apsaugota danga.

Tris konferencijų sales atskiria stumdomosios segmentinės, akustinės atitvaros. Jos gali būti lengvai sustumtos į nišas, paverčiant sales į erdvią patalpą didesniems renginiams.

Ąžuolinės grindų parketlentės restorane sudėtos į 1,8 ir 1,8 m kvadratus, kuriuos įrėmina tos pačios žalvario juostelės. Parketlentės buvo įrengtos „vyniojant“ jas lyg į siūlų kamuolį nuo ilgiausios išorinės kraštinės į centrą. Priešgaisrinės saugumo normos reikalavo, kad medžio danga būtų žemo degumo laipsnio. Tokia danga ilgainiui buvo surasta Prancūzijoje.

Integruojami baldai buvo pagaminti Lietuvoje pagal specialų užsakymą. Laisvai pastatomi minkštieji baldai pirkti iš žymių Europos gamintojų – tai garsių pasaulio dizainerių kūriniai.

Baro, registratūros ir pusryčių serviravimo stalo paviršiai restorane pagaminti iš kvarco keramikos. Iš tos pačios 5 mm storio kelių spalvų medžiagos išpjautos ir visos viešųjų erdvių grindjuostės.

Dar vienas originalus sprendimas – sieniniai žalvario šviestuvai fojė. Jie tarsi ilgi Viduramžių deglai prie pilies vartų įrėmina liftų duris.

Derino standartą ir laisvę

Pasaulinio tinklo „Hilton Garden Inn“ viešbučio kambarius projektavęs architektas Povilas Čepaitis „Statybai ir architektūrai“ yra sakęs, kad su viešbučio valdytojais teko derinti menkiausias smulkmenas, tokias kaip kambarių dydžiai, bendrosios erdvės, vietos restorane, konferencijų centre ir pan. Visgi, P. Čepaičio žodžiais, jiems kaip autoriams pasisekė – būdą, kaip reikalavimus išpildyti sukuriant atpažįstamą pasaulinio tinklo viešbučio stilių, jie galėjo surasti patys. „Hilton Garden Inn“ viešbučiai išsiskiria tuo, kad kambarių interjeras projektuojamas remiantis užsakovo standartais, o bendrųjų erdvių – kiekvienoje šalyje individualiai.

Projektuojant „Hilton Garden Inn“ viešbutį Lietuvoje užsakovai buvo ką tik apsisprendę koreguoti standartinius reikalavimus, taigi, Lietuvoje suprojektuotas pirmasis „Hilton Garden Inn“ viešbutis, nukrypstant nuo iki tol galiojusių užsakovo standartų. Pirmoji naujovė viešbutyje komplekse LIVE SQUARE – visiškai atvira drabužinė. Taip pat architektai panaudojo gerokai daugiau, nei įprasta standartiniame dizaine, medžio. Sienas puošiančius paveikslus, kuriuose įprastai vyravo gamtos vaizdai, pakeitė nespalvota fotografija ir grafika gamtos, sodų, parkų tematika.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 liepa/rugpjūtis.

Taip pat skaitykite: