• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

Tarptautiniai standartai – savanoriškai ar privalomai?

2018 lapkričio 6 d.
urbanistinės politikos
pixabay.com nuotr.

Vienas iš Vilniaus bendrojo plano tikslų – formuoti kompaktišką miesto centrą. Taip siekiama skatinti efektyviau išnaudoti miesto erdves, ypač keisti apleistas arba tuštėjančias gamyklų teritorijas. Tačiau tekstiniuose reglamentuose atsiranda dvejonių keliantis punktas, galintis apsunkinti pagreitį įgavusį pramonės teritorijų prikėlimą šiuolaikiškam gyvenimui. Visame Naujamiestyje naujai statomi ar rekonstruojami pastatai, kurių bendrasis plotas daugiau nei 5000 kv. m, privalomai turės būti sertifikuojami pagal statytojo pasirinktą Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje pripažįstamą pastatų sertifikavimo pagal darnios plėtros kriterijus sistemą (pavyzdžiui, BREEAM ar LEED). Specialistai sutinka – toks sprendimas pateisinamas naujos statybos projektuose, tačiau sunkiai pritaikomas atnaujinant ir rekonstruojant senus. Taigi, privalomi, pasaulyje plačiai taikomi standartai atneštų daugiau naudos ar problem?

Mindaugas STATULEVIČIUS

Mindaugas STATULEVIČIUS,
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius

Šio pasiūlymo pranašumas tas, kad Vilnius siekia būti ambicingu miestu ir kelti kokybės kartelę aukštyn. Tačiau kelias, kuriuo einama, mano nuomone, pasirinktas ne pats geriausias. Sertifikuoti bus privaloma tiek naujai statomus, tiek renovuojamus visų paskirčių pastatus, tačiau iki galo nepasakant, kokio rezultato siekiama. Vadinasi, bus svarbu tik įsigyti sertifikatą, o ar vertinimo rodiklis bus labai geras, ar tik vidutiniškas, miestui nerūpės. Pastebiu analogiją su prieš maždaug ketverius metus įsigaliojusiu reikalavimu prieš parduodant butą atlikti jo energinį vertinimą. Šis reikalavimas galioja ir dabar. Kas atsitiko? Beveik niekas tų naudingumo vertinimų nedaro, tiesiog iš Registrų centro išsiima pažymą, kad butas yra žemiausios energinės klasės, ir sandorio metu šį sertifikatą pateikia notarui.

Mūsų pasiūlymas kalbant apie pastatų sertifikavimo pagal darnios plėtros kriterijus sistemą būtų truputį kitoks. Siūlome progresą skatinti savanoriškumo principu. Pavyzdžiui, pastatų vystytojai, kurie savanoriškai sertifikuojasi, pasiekę tam tikrą numatytą darnios plėtros lygį, gautų pripažinimą – miesto įvertinimą, viešumą ar net mokestinių lengvatų iš savivaldybės. Manome, kad tai būtų logiška ir labiau motyvuotų. Juolab kad didžiųjų statytojų jau net ir raginti nereikia, jie savo administracinius pastatus, verslo objektus ir taip sertifikuoja, nes to reikalauja jų nuomininkai. Tačiau šiuos standartus norima taikyti ir gyvenamiesiems projektams, ir renovuojamiems pastatams, parduotuvėms, sandėliams ir t. t. Mūsų nuomone, tai perteklinis reikalavimas. Šis pasiūlymas turėtų vertę, jei sertifikavimas vyktų remiantis ne prievarta, o savanoriškumu.

Rėda BRANDIŠAUSKIENĖ

Rėda BRANDIŠAUSKIENĖ,
Aplinkos ministerijos viceministrė

Daugelyje tarptautinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų (17 darnaus vystymosi tikslų, Naujoji miestų darbotvarkė), taip pat strateginių Europos Sąjungos ir nacionalinių dokumentų keliami tikslai, susiję su kova prieš klimato kaitą, efektyvesniu išteklių naudojimu, statinių poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai viso jų gyvavimo ciklo metu mažinimu. Dideliu tempu augant urbanizacijai, visame pasaulyje yra atkreiptas dėmesys, kad miestai – ne tik daugelio aplinkosauginių ir kitų problemų šaltinis, juose kartu yra ir galimybė rasti sprendimų. Pasiekę darnumą miestuose, išspręstumėme daug pasaulinių iššūkių.

Viena šiame kontekste tarptautiniu lygmeniu aptariamų ir taikomų priemonių, sudarančių prielaidas teigiamiems pokyčiams miestų vystyme (pastatų ūkio kūrimo, valdymo, su tuo susijusių išteklių naudojimo efektyvumo, pastatų poveikio aplinkai, žmonių sveikatai srityje ir kt.) – nustatyti reikalavimą vertinti viešojo sektoriaus statomus naujus ar rekonstruojamus pastatus įvairiais tvarumo aspektais.

Pastatų tvarumo vertinimas išplečia nusistovėjusias jų projektavimo ir statybos praktikas, papildomą dėmesį skiriant ne tik pastato energinėms ypatybėms, bet ir vandens sunaudojimui (pavyzdžiui, lietaus vandens), statybinių medžiagų perdirbamumo, pakartotinio naudojimo galimybėms, jų gamybai iš atsinaujinančių išteklių, pastato sklypo apsodinimui, transporto pasiekiamumui ir kitiems aspektams, kuriuos, vertinant visame pastato gyvavimo cikle, galima iš esmės geriau įvertinti jo poveikį aplinkai, žmogaus sveikatai. Turint galimybių atlikti šį vertinimą, galima priimti iš esmės aplinkosauginiu, žmogaus sveikatos ir kitas požiūriais tinkamesnius sprendimus, ypač pastatų projektavimo ir statybos etapuose. Pastatų tvarumo vertinimas gali būti atliekamas ir rekonstruojamiems ar remontuojamiems pastatams, nes ir šių darbų atveju galima vertinti, pavyzdžiui, lietaus vandens panaudojimo, numatomų naudoti statybinių medžiagų perdirbamumo, pakartotinio naudojimo galimybes, ar jos gaminamos iš atsinaujinančių išteklių, taip pat kitus aspektus.

Pastatų tvarumas vertinamas taikant įvairias rinkoje esančias pastatų tvarumo vertinimo sistemas (schemas), pavyzdžiui, BREEAM, LEED, DGNB ir kitas. Šios veiklos svarbą ir reikšmę Europos Sąjungos politikai atspindi faktas, kad Europos Komisija, siekdama proveržio šioje srityje, kartu su partneriais ir konsultantais inicijavo specialaus bendro įrankio – Europos Sąjungos pastatų tvarumo rodiklių sistemos Level(s) sukūrimą. Tikimasi, kad jis padės pasiekti proveržį Europos Sąjungos pastatų tvarumo vertinimo srityje ir pastatų projektavimo bei statybų kultūroje, nes suteiks galimybę pastatų tvarumą vertinti pagal vienodą sistemą (sprendžiant palyginamumo problemą, su kuria susiduriama, pastatus vertinant pagal skirtingas schemas; analogija pastatų energinio naudingumo klasifikavimo sistemai), mažins pirmines įsitraukimo į pastatų tvarumo vertinimo judėjimą sąnaudas (suteikiant galimybę pradžiai vertinimą atlikti apsiribojant tik keliais esminiais rodikliais ar aspektais, ilgainiui plečiant jų apimtį).

Tarptautinė praktika rodo, kad šiam tikslui gali būti pasitelktas tam tikrų prievolių nustatymas teisės aktuose ar reikalavimai paslaugų pirkimo dokumentuose. Iki šiol Lietuvoje tokio pobūdžio reikalavimų taikymo praktika buvo susijusi tik su atskirų pastatų tvarumo aspektų vertinimu, sisteminį požiūrį paliekant atskirų projektų užsakovams.

Taip pat paminėtina, kad turime pavyzdžių, kai savivaldybės savo peržiūrimuose teritorijų planavimo dokumentuose (bendruosiuose planuose) nurodo teritorijas, kuriose numatoma būtent vieną ar kitą tvarumo standartą atitinkančių pastatų statyba.

Remigijus SIMANAVIČIUS

Remigijus SIMANAVIČIUS,
Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos prezidentas

Kai kalbame apie tvarius žaliuosius pastatus, pirmiausia reikia suprasti, kas tai yra. Žaliasis pastatas – sveikas, komfortiškas, tinkamas naudoti daugeliui visuomenės grupių, ilgaamžis, ekonomiškas, energiškai efektyvus, racionaliai vartojantis gamtos išteklius visuose savo gyvavimo ciklo etapuose: nuo vietovės parinkimo, projektavimo, statybos iki eksploatavimo ir atnaujinimo ar gyvavimo pabaigos ir darantis itin mažą poveikį aplinkai.

Įtrauktas reikalavimas rengiamame Vilniaus miesto bendrajame plane – naujai statomi ar rekonstruojami pastatai, kurių bendrasis plotas daugiau kaip 5000 kv. m, privalomai sertifikuojami pagal statytojo pasirinktą, Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos šalyje pripažįstamą pastatų tvarumo vertinimo metodiką – sveikintinas dalykas. Nemažai Europos didmiesčių, tokių kaip Berlynas, Kopenhaga ir kt., jau seniau yra nuėję šiuo keliu. Svarbu, kad šis reikalavimas netaptų formalus, tačiau skatintų nekilnojamojo turto vystytojus planuojamuose projektuose laikytis esminių tvarios plėtros principų.

Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane vadovaujamasi svarbiausiais miesto erdvinės struktūros tobulinimo tikslais. Vienas esminių – pirmenybę teikti kompaktiško miesto sukūrimui centrinėje ir vidurinėje zonose, panaudojant vidinės plėtros rezervus (antrinis teritorijų panaudojimas, modernizavimas, nebaigtų formuoti kvartalų užstatymas), plėtojant viešąją socialinę, susisiekimo infrastruktūrą ir želdynų sistemą.

Projektų vertinimas pagal pripažintas metodikas leidžia objektyviai įvertinti, o ne tik deklaruoti, ar laikomasi tvarumo principų. Visos pripažintos ir paplitusios tvarumo metodikos paremtos gerąja praktika. BREEAM, LEED yra labiausiai paplitusios tvarių pastatų vertinimo metodikos. Daug šalių turi savo nacionalines tvarumo vertinimo metodikas. Lietuvoje taip pat yra sukurta tvarumo vertinimo sistema LPTVS, kuri pagal konkrečius kriterijus leidžia objektyviai įvertinti pastatų tvarumą, projektavimo, statybos ir naudojimo etapuose.

Nuogąstavimai, kad toks reikalavimas sukels sunkumų, vystant projektus centrinėje miesto dalyje, manau, yra nepagrįsti konkrečiais argumentais. Argumentai, kad tai stabdys projektų plėtrą ar didins kainą, neatitinka tikrovės, nes padaromos klaidos ir jų šalinimas statinio statybos ar naudojimo etapuose dažniausia nepalyginamai brangesni arba iš viso neįmanomi.

Panašūs nuogąstavimai buvo keliami ir įvedant bendrąją pastatų energinio naudingumo sertifikavimo sistemą, tačiau jie nepasiteisino, o nemaža dalis vystytojų per trumpą laikotarpį pajuto tokių reikalavimų naudą praktikoje.

Daug vystytojų deklaruoja, kad jų projektai atitinka tvarumo reikalavimus, tačiau baiminasi juos įvertinti pagal konkrečias metodikas, parodančias realią situaciją. Visada galima rasti priežastį to nedaryti, tačiau gal geriau diskutuoti ir sutelkti dėmesį į tai, ką būtų galima numatyti bendrajame plane, kad miesto plėtra atitiktų jame gyvenančių žmonių lūkesčius.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba. Architektūra) | 2018 spalis.

Komentarai

Nemokami mokymai architektams ir inžinieriams
statyba ir architektura
archicad