Architektūrinis paveldas dažnai būna suvaržytas griežtų reikalavimų. Vis dėlto, vienaip ar kitaip, kartais tenka ieškoti kompromisų tarp pastato praeities ir jo pritaikymo šiandienos reikmėms – ypač kai tai susiję su pastato atvertimi visoms visuomenės grupėms. Nors pasaulyje vyrauja tendencija, kad kuo toliau, tuo daugiau architektams tenka dirbti su jau egzistuojančiais pastatais bei šiuolaikine jų panauda, Lietuvoje architektų darbai, rekonstruojant esamus pastatus, neretai lieka pamiršti. Ta proga – apie paveldo sampratas, senųjų pastatų adaptacijas bei kintantį jų suvokimą pakalbinau jaunosios kartos architektę Rasą Chmieliauskaitę.
Esi dirbusi su ne vienu paveldo objektu. Kažkur turėjo būti pradžia – kaip susidomėjai ir pradėjai dirbti būtent su istoriniais pastatais?
Su paveldu aktyviai pradėjau dirbti 2015 m., kai gyvenimo keliai atvedė į architektūros biurą „Erdvės norma“, kuriam vadovauja Gintaras ir Asta Prikockiai. Man labai pasisekė, nes jie ne tik yra vieni labiausiai patyrusių specialistų, dirbančių su paveldo objektais Kaune ir visoje Lietuvoje, bet ir kantrūs mokytojai. Tad per tuos kelerius metus įgijau gana nemažai patirties tiek tiriant paveldo objektus, tiek ir pritaikant juos šiuolaikiniame kontekste.
Miesto bei kitų urbanistinių darinių identitetu, statinių išliekamąja verte pirmiausia susidomėjau studijuodama magistrą Japonijoje. Tuo metu mokiausi Kyushu universitete, o architektūros fakultetas buvo įsikūręs viename iš pirmųjų studentų miestelių, įkurtų XX a. pradžioje. Įdomu buvo tai, kad jo teritorija, kadaise buvusi už miesto ir aptverta tvora, vystėsi savo tempu, o miestas augo, priaugo ir apglėbė šią urbanistinę ląstelę. Teritorijoje buvo, vakarietišku supratimu, paveldinių statinių – ankstyvojo japoniško modernizmo pastatų, kurie buvo tiesiogiai paveikti vakarietiškų architektūros stilių ir estetikos. Tuo metu universitetas statė naują universiteto miestelį visai kitoje miesto pusėje ir po truputį perkėlinėjo fakultetus, o senoji teritorija buvo paskelbta parduodama. Buvo labai daug kalbų, kas nutiks su minėtais istoriniais pastatais, taip pat ir su komplekso vientisumu. Kiek žinau, ta diskusija dar tebevyksta, o tuo metu tai paskatino mane šiai temai skirti savo baigiamąjį darbą.
Dažnai šnekama apie skirtumus tarp europietiškojo ir japoniškojo paveldo sampratų. Ar galėtum mūsų skaitytojams trumpai perteikti jų esmę?
Vakaruose mes pirmiausia saugome autentišką medžiagą – tarkim, konkrečią plytą, o Rytuose saugoma vertybė yra idėja, amatas. Pavyzdžiui, Šv. Jurgio bažnyčia Kaune buvo pastatyta prieš 500 metų – tai reiškia, kad seniausios plytos ir kitos detalės iš tiesų yra tokio senumo. Vis dėlto, bėgant šimtmečiams, architektūra patyrė įvairių pokyčių: kone kiekvienu laikotarpiu būta remontų, rekonstrukcijų, pakeitimų, kurie visi yra savaip vertingi ir įdomūs. Kitas pavyzdys – Ise šventykla Japonijoje, kuri yra apie 2000 metų senumo, tačiau kas 20 metų perstatoma iš naujo, pagal tas pačias unikalias statybos tradicijas. Visada idealiai tokia pati, naudojant to paties miško tos pačios rūšies medžius. Toks paveldas yra nuolatos naujas, tačiau idealiai autentiškas!
1994 m. pasirodęs Naros autentiškumo dokumentas (šis dokumentas, sumanytas pagal Venecijos chartijos dvasią, ja remiasi ir išplečia, atsižvelgdamas į šiuolaikiniame pasaulyje vykstančią kultūros paveldo problemų bei interesų plėtrą, – red. past.) buvo labai svarbus keičiant požiūrį į tai, kas yra paveldas ir kas yra autentika. Ta tema mane labai sudomino ir savo magistriniame darbe pasirinkau temą „Inheritance in contemporary urbanity“ („Paveldėjimas šiuolaikinio miesto audinyje“ – red. past.).
Ise šventyklos perstatymo proceso brėžinys. Aut. Rasa Chmieliauskaitė.
Kaip prasideda darbas su istoriniais pastatais?
Istoriniai pastatai, prie kurių liečiasi šių dienų architektai, jau būna pergyvenę ne vieną pakeitimą iki tol, tad pirmas žingsnis visada būna pažinti ir suvokti tuos sluoksnius: kas yra paslėpta, kas priklijuota vėliau, kodėl tai padaryta. Ne mažiau svarbus ir kultūrinis-istorinis kontekstas, kuris iš smulkmenų padeda skaityti pastatus. Vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad tikslas yra pašalinti visus pokyčius ir atkurti seniausią būklę. Negalime istorijos tiesiog nugramdyti ir prisikasę prie pamatų sakyti, kad jie yra tikresni nei stogas. Abu jie yra tikri savo laiko kultūrai ir ekonomikai, o kas mums yra vertingiau, jau vėlgi yra kultūrinis klausimas. Žinoma, nekalbant apie imitacijas – jos yra kita plati tema.
Iš objektų, su kuriais esi dirbusi, kuriuos išskirtum? Kaip vyko jų pritaikymas dabartinėms reikmėms?
Raguvėlės dvaro architektūriniai tyrimai leido man pirmą kartą patirti visiškai naują džiaugsmo rūšį – gal penkias dienas gyvenome dvare su komanda, šen bei ten iš lėto gramdydami dažų ir tinko sluoksnius, po truputį suvokdami paslėptąją pastato anatomiją ir raidą. Pavyzdžiui, vieną dieną su A. Prikockiene tikrinome vidinę dvaro sieną – atsidengė labai senas mūras ir net rūsio langelio anga – galima daryti išvadą, kad tam tikru laikotarpiu tai buvo išorinė siena. O kitą naktį su G. Prikockiu pagauti azarto rankiojom sudužusios ir visur išsibarsčiusios koklinės krosnies karūnos detales, kol galiausiai sudėjome „puzlę“ į viena. Labai geras jausmas, detektyvas kūrėjui.
Panašiai buvo ir dirbant su „Romuvos“ kino teatru. Kai jis 1940-aisiais buvo atidarytas, technologijos, žmonių įpročiai ir poreikiai buvo kitokie. Pavyzdžiui, šiandien išėjimas iš kino salės tiesiai į lauką jau nebelaikomas racionaliu sprendimu. Pagrindinė kino salė originaliai turėjo aukštus langus, kurie vėliau buvo užmūryti – pasirinkome pažymėti langus eksterjere atkuriant nišas, taip grąžinant didžiajam tūriui daugiau išraiškos, tačiau viduje langų neatsiras dėl daugelio techninių ir praktinių priežasčių. Užsakovo užduotis pritaikyti pastatą multifunkciniam naudojimui taip pat sukuria naujų iššūkių: kaip pastatą, statytą anuometinei kino kultūrai, apgyvendinti ir sukurti kokybišką aplinką naujoms funkcijoms, kurioms reikia vis kitokių techninių ir erdvinių sprendimų, – tenka imtis kompromisų. Kinas, teatras, šiuolaikinis šokis dalinsis sale, taip pat radome vietos ir edukacinėms veikloms bei administracijai. Beje, kartais rekonstruojant tarpukario pastatus erdvių galima ir išlošti: dažname būdavo nemažos patalpos, skirtos kieto kuro katilinei, taip pat kūriko, prižiūrėtojo ar valdytojo butai. Šias patalpas galima pritaikyti naujoms funkcijoms, tačiau visada smagu palikti kokią užuominą, padedančią atkoduoti buvusią istoriją.
Originalus kino teatro „Romuva“ interjeras. Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus archyvo nuotr.
Kokios šiuo metu yra tendencijos objektus pritaikant žmonėms su specialiaisiais poreikiais?
Pastatų prieinamumas dažnai būna iššūkis rekonstruojant senus pastatus, ypač vertingus, paveldinius. Dažnai tokie statiniai turi daug stačių laiptų, siaurų, klaidžių koridorių, slenksčių. Lifto ar keltuvo įrengimas pastato viduje dažnai negalimas, nes paprasčiausiai tam nėra vietos arba tai griautų visą pastato planinę struktūrą. O šio įrengimas išorėje irgi keičia vertybės tūrį, kas dažniausiai yra neleidžiama paveldo apsaugos. Su tokiom problemom reikia dirbti lanksčiai, nes architektūra pirmiausia kuriama žmogui.
Pastebiu, kad Lietuvoje dažniau atsižvelgiama į žmonių su vežimėliais poreikius, kartais prisimenami ir kurtieji, kuriems įrengiami šviesos (pavojaus) signalai, tuo tarpu apie silpnaregius pagalvojama šen bei ten priklijuojant ryškiaspalvius lipdukus ar juosteles, kurie galiausiai nusitrina ir tampa dėmėmis. O kiek dar yra įvairių žmonių su kitokiais poreikiais ir galimybėmis! Pozityviausia šiuolaikinė tendencija – projektuojant apskritai galvoti apie prieinamumą: ar tai patogu naudoti, ar suprantama, pasiekiama. Iškart projektuoti žmogui, o ne pritaikyti po to. Klaidinga manyti, kad toks projektavimas yra neestetiškas, neįdomus. Atvirkščiai – dizaino sprendimai, kurie yra prasmingi ir apgalvoti, o ne tik dekoratyvūs, tiek vartotojams, tiek ir pačiam architektui kelia daug daugiau pasitenkinimo rezultatu. Labai svarbu pasistengti, kad neįgaliesiems nebūtų pritaikomi įėjimai pro galines ar tarnybines duris: juk visi turi būti lygūs ir turėti teisę ateiti pro paradines duris. Dažnai tai būna itin didelis iššūkis. Kada nors kai kurias prieinamumo problemas galbūt išspręs naujos technologijos ir visi galėsime lengvai sklęsti ore be kliūčių ir nemindydami vertingų plytelių. Bet kol kas turime išmokti atverti duris visiems.
Prieš pokalbį minėjai, kad pastaruoju metu domiesi objektų pritaikymu žmonėms su regėjimo negalia.
Prieš kurį laiką pradėjau domėtis nevizualiu architektūros suvokimu ir susipažinau su aklųjų bendruomene. Tai paskatino keli faktoriai: pirma, kaip minėjau anksčiau, jie yra labiausiai užmiršti projektuojant, antra, architektūra yra tapusi itin vizualia meno sritimi, pamirštant visas kitas jos keliamų pojūčių kokybines išraiškas. Vis dėlto didžiausias iššūkis šiai bendruomenei yra ne architektūros idėjos, estetikos ar kultūrinės reikšmės suvokimas, bet elementarus naudojimasis pastatu, kad vaikštant po vertingus pastatus netektų netikėtai susižeisti. Šią temą ketinu vystyti plačiau ir tikiuosi ilgainiui rasti sprendinių.
Ar yra tekę susidurti su atvejais, kai architektai atsainiai žiūri į reikalavimus, kad pastatai būtų pritaikyti visiems?
Pasitaiko, kai naudojimosi patogumas yra aukojamas dėl „švarios“ dizaino idėjos. Pavyzdžiui, viešame pastate visi paviršiai šviesaus betono ar iš stiklo, o nukreipiamieji ženklai užklijuojami trumpam, kol naujas pastatas „priduodamas“ – esą tai „gadina interjerą“. Taip pat nutinka ir su paskutinę akimirką pastatytomis neįveikiamomis rampomis bei neatidaromomis durimis. Kita vertus, yra ir kita medalio pusė – kartais reikalavimuose iš tiesų būna užprogramuotos neveiksnios sąlygos. Prieinamumas juk gali būti sprendžiamas inovatyviai: linkiu visiems bendradarbiauti ir ne tik laikytis normų, bet ir ieškoti kūrybiškų sprendimų.
Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. kovo numerio rubrikoje „Kaunas – UNESCO dizaino miestas“. Žurnalo archyvą rasite čia.
