Sostinėje naujam gyvenimui pamažu atgimsta istoriniai pastatai. Šiuo metu iš pelenų prikeliamas alaus daryklos kompleksas Subačiaus gatvėje. Atidos ir kruopštumo pareikalavę tvarkybos ir paveldo objektų gelbėjimo bei statybos darbai šiame objekte patikėti bendrovės „Stukma“ specialistams.
Gelbėjo salyklinės pastatą
Kultūros vertybių registre kompleksą sudaro du objektai – pirmo pastato liekanos ir antro pastato liekanos. Tai du istoriškai tarpusavyje nesujungti tūriai, bet pirmasis buvo suaugęs dar iš kelių susiglaudusių ir funkciškai susijusių dalių, kurių svarbiausia, architektūriškai efektingiausia ir geriausiai išlikusi buvo salyklinė. Ji sulaukė daugiausia „Stukmos“ profesionalų dėmesio.
Atstatytame pastate kompetentingi bendrovės specialistai įrengė dvi naujas monolitines perdangas – šie darbai buvo svarbūs pastato išlikimui, nes tarpusavyje sujungė sienas, kurios tiesiog bet kuriuo metu galėjo baigti griūti, taip pat uždėjo čerpių stogą.
Pašalinus rūdis, restauruoti ir nudažyti autentiški langų rėmai bei metalinės dalys. Sykiu restauruoti angokraščiai, naujai skiediniu užpildytos ištrupėjusios siūlės, o atskirose vietose jos perrievėtos, karnizai restauruoti tiek, kiek buvo reikalinga jų stabilumui ir apskardinimų įrengimui, kitur paliekant griuvėsių įspūdį, sutvirtintas mūras, pakeistos aptrupėjusios plytos. „Stukma“ sumontavo fasade paslėptą unikalią lietvamzdžių sistemą – toks sprendimas ganėtinai retai taikomas Lietuvoje.
Bendrovės „Stukma“ specialistai sustiprino kaminą laikančiąsias metalines konstrukcijas ir permūrijo profiliuotą viršūnę, kuri buvo pavojingai suirusi, virš kamino įrengtas sferinės formos stoglangis, kad į vidų patektų šviesos, sumažėtų šilumos nuostoliai. Stoglangis varstomas tam, kad šiltu oru kaminą būtų galima vėdinti.
Atidavė duoklę istorijai
Manyta, kad sklypu tekėjęs upelis ir buvęs labai našus šulinys, tačiau, atlikus geologijos ir archeologijos tyrimus, paaiškėjo, kad upelis tekėjęs dabartine sklypo, kuris anksčiau buvo didesnis, riba, kaimynai jį jau seniai nudrenavo. Šulinio liekanų archeologai taip pat nerado, nors buvo ištisai tiriamas visas sklypo plotas.
Kieme buvusio šulinio vietą nuspręsta pažymėti su vandeniu asocijuojančiomis mažosios architektūros detalėmis. Kaip tik netoli tos vietos, kur senuose planuose pavaizduotas šulinys, buvo suprojektuotas maždaug 7 m aukščio dūmų iš požeminės automobilių stovėjimo aikštelės išleidimo kaminas, kuris tikrai nebūtų pagerinęs kiemo vaizdo. Jam užmaskuoti buvo suprojektuotas XIX a. vandens bokštą primenantis statinys, kurį sumūrijo „Stukmos“ darbuotojai. Alaus daryklos komplekso tvarkybos darbų projekto autorius architektas restauratorius Robertas Zilinskas gyrė bendrovės specialistus ir jų gebėjimą mūrą restauruoti taip, kad neįmanoma jo atskirti nuo autentiško.
Ne mažiau pastangų pareikalavęs darbas – nuvalyti pirmojo pastato pietų fasado, kuris dabar stovi kaip atskira siena ir yra eksponuojamas, liekanas. Rimtos slinkties ši siena nebebūtų atlaikiusi, bet restauruotas mūras dabar tvirtesnis, dėl „kepurių“ įrengimo padidėjo jo masė, už jos į šlaito pusę įrengtas drenažas ir pati siena priinkaruota nuolatiniais grunto inkarais, įrengtais sklype.
Pirmojo pastato pietų fasadą reikėjo išlyginti kepurių uždėjimui ant sienos viršaus, o jis buvo labai nevienodas, todėl teko viršų sulaiptuoti. Per visą sienos ilgį tam prireikė nemažai kubinių metrų restauracinio mūro. Darbams panaudotos teritorijoje rastos ir iš Latvijos parkeliavusios nestandartinių matmenų plytos. Bendrovės direktorius Raimondas Šliukaitis pasakojo, kad po keliasdešimt plytų gabentasi iš rekonstruojamų pastatų, jas teko kruopščiai plauti ir valyti.
„Stukmos“ projekto vadovas Kšištofas Mačan, kurį architektas gyrė dėl jo profesionalumo, komentavo, kad ruošiant skiedinį teko pasukti galvą, kokiomis proporcijomis maišyti baltą, pilką cementą, kalkinį skiedinį ir geltoną smėlį, norint išgauti kiek įmanoma tikslesnę siūlių spalvą. Atviros vietos, į kurias patenka daugiausia vandens, papildomai hidroizoliuotos. Nors visame komplekse įrengta palyginti nedaug hidroizoliacijos, bet čia toks sprendimas buvo svarbus, ypač tose vietose, kur arti sienos įrengtas drenažas.
Teritorijoje atkuriami buvusių statinių tūriai: visi korpusai sudarys vieną statinį, nes jie jungiasi jeigu ne per antžeminę dalį, tai bent per požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Šiuose pastatuose bendrovės „Stukma“ specialistams patikėta fasadus apdailinti klinkeriu ir stogus uždengti skarda.
Paklaustas apie iššūkius, K. Mačan pabrėžė, kad sudėtingiausia buvo įrengti salyklinės perdangas, mat jos inkaruotos kiaurai sienų, reikėjo po restauraciniu mūru paslėpti inkarų galvutes fasaduose. Dėl pagrindinės pastato ligos – mūrą ilgą laiką veikusio, pro įlinkusį stogą tekėjusio vandens – mūrai nebuvę itin tvirti. Be to, jie sluoksniuoti atsitiktine tvarka, sienos plonos, patalpų aukščiai dideli, buvo nuolatinė mūrų išklupimo rizika.
Įmonės „Stukma“ darbuotojai tvarkybos darbus atliko ne viename svarbiame paveldo objekte, tokiame kaip Užutrakio dvaro sodyba, ir kitur.
Bendrovės „Stukma“, savo veiklą pradėjusios prieš 24 m., specializacija – ne tik restauravimo, bet ir mūro, renovacijos, apdailos bei kiti darbai.
Jau 24 metus dirbame Jums!
RĖMĖJO TURINYS
