Nuo tada, kai Kauno politechnikos institute diplomą gavo pirmasis Lietuvoje parengtas geležinkelių specialybės inžinierius Feliksas Lengvenis, praėjo jau daugiau nei 60 metų. Šiandien geležinkelio inžinieriai rengiami ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedroje, o šios specialybės populiarumas auga.
Nepriklausomoje Lietuvoje susisiekimo inžinieriai nebuvo rengiami. Sauskelių ir geležinkelių disciplinos tada buvo dėstomos rengiamiems plataus profilio statybos inžinieriams. 1922–1930 metais tokias studijas siūlė Lietuvos universitetas, 1930–1944 metais – Vytauto Didžiojo universitetas.
Tik 1944-aisiais, kai dar tebevykstant karui savo veiklą Kauno valstybiniame universitete atkūrė Kelių katedra, į pirmąjį kursą buvo priimti ir pirmieji kelių specialybės studentai. Studijų planuose buvo numatyta rengti plataus profilio kelių specialybės inžinierius, galinčius dirbti tiesiant, prižiūrint automobilių kelius ir geležinkelius. Toliau specializuojant kelių inžinierių rengimą 1946 metais į pirmąjį kursą buvo priimta ir grupė geležinkelių specialybės studentų. Nuo 1951-ųjų inžinieriai kelininkai buvo rengiami Kauno politechnikos institute (KPI). Čia Kelių katedroje diplominį projektą apgynė ir geležinkelių specialistas F. Lengvenis. Jo diplominio projekto tema buvo itin abstrakti, palyginti su šių dienų darbais – kaip ir būna, kai kalbama apie visiškai naują sritį – tuomet apie pramoninį geležinkelį.
Deja, 1952 metais geležinkelių inžinierių rengimas nutrūko, nes tam prieštaravo Maskva – buvo tvirtinama, kad Lietuvoje dirbantys specialistai neturi kompetencijos parengti aukštos kvalifikacijos inžinierius geležinkelininkus. Vėliau tame pačiame KPI geležinkelininkai vis dėlto dar buvo rengiami 1965–1967 metais.
Nuo 1969 iki 1990 metų inžinieriai kelininkai jau buvo rengiami sostinėje, Vilniaus inžineriniame statybos institute. Nuo 1991-ųjų jis vadintas Vilniaus technikos universitetu, o nuo1996-ųjų – VGTU. 1951–1952, 1965–1967 ir 1993–2007 metų laikotarpiais parengti 73 geležinkelių tiesimo inžinieriai.
Naujausias geležinkelių inžinerijos specializacijos etapas prasidėjo atgavus Lietuvos nepriklausomybę: 1992 metais profesorius Kazys Sakalauskas, tuomet buvęs Miestų inžinerijos fakulteto dekanas ir jam priklausiusios Kelių katedros vedėjas, pasiekė, kad čia būtų pradėti rengti geležinkelininkų kvalifikaciją turintys specialistai. Tai paskatino nauji savarankiškos valstybės interesai. Atsikračius vadovavimo „iš centro“, reikėjo užsiauginti savo specialistų, kurie galėtų ne tik prižiūrėti esamus bėgių kelius, bet ir projektuoti, statyti naujus. Žinoma, buvo galima siųsti jaunus žmones studijuoti į Sankt Peterburgą ar Rygą, bet tai būtų buvęs brangus ir netoliaregiškas sprendimas. Juolab tikėtasi, kad turėdami galimybę savo šalyje ir mokytis, ir praktikuotis, ir dirbti jie geriau suvoks geležinkelio tinklo problematiką.
Į pagalbą dėstytojauti prof. dr. K. Sakalauskas pasikvietė anksčiau bendrovėje „Lietuvos geležinkeliai“ dirbusį mokslininką doc. dr. Igorį Podagėlį. Po metus trukusio pasirengimo, apvažinėjęs geležinkelininkų rengimo centrus Sankt Peterburge, Maskvoje, Paryžiuje, surinkęs visą metodinę literatūrą, jaunas specialistas jau stovėjo prieš auditoriją. Šiandien docentas pripažįsta, kad kojos tada drebėjo – ir pats suprato, jog žinių turėjo per mažai, kad galėtų atsakyti į visus studentų klausimus.
Vis dėlto metai po metų, dėstytojams mokantis ir tobulėjant drauge su studentais, sunki pradžia buvo įveikta. VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros kolektyvas kelių ir geležinkelių inžinerijos programoje jau 20 metų rengia geležinkelininkus gamybininkus – specialistus, išmanančius viską, ko reikia projektuojant, tiesiant, eksploatuojant geležinkelius. Šią veiklą pradėjęs ir ne vieną vadovėlį parengęs prof. dr. K. Sakalauskas šiandien jau pensijoje, doc. dr. I. Podagėliui talkina pirmoji Lietuvoje moteris daktaro disertaciją apgynusi geležinkelio specialistė doc. dr. Inesa Gailienė ir katedros vedėjas prof. dr. Alfredas Laurinavičius.
Daugiau skaitykite žurnale…
